Taip jau gyvenime atsitinka, kad mes nuolat vieni kitus tyčia ar netyčia skaudiname. Toks gyvenimas, šito nepakeisime. Tačiau galime keisti savo reakcijas bei rinktis, ką daryti po to.

Kai mus kas nors nuskriaudžia, atsiranda nuoskauda. Jei jos nepaleidžiame ir neišsigydome, ji lieka mumyse ir trukdo laisvai tekėti gyvybinei energijai. Mūsų gyvybinė energija yra labai panaši į upę. Kai viskas gerai, ji teka savo vaga, ramiai, natūraliai pati išsivalydama, kurdama savyje ir aplink save grožį ir gėrį. Tačiau kartais joje atsiranda ar susidaro kliuvinių, užtvankų, purvo, akmenų. Toje vietoje ramybės nėra – čia ji putoja, šniokščia, taškosi į šalis. Jeigu pavyksta užtvankas pralaužti, upė vėl ramiai teka sava vaga.

Upė plukdo daugybę nešvarumų, apnašų, šapelių ir rąstų. Vienas rąstas upės neužtvenkia, tačiau jei jis neprateka, už jo užkimba kiti šapeliai, akmenėliai, pagaliai ir t.t. Taip susidaro užtvankos. Taip pat ir su nuoskaudomis. Jei jų nepaleidžiame, jos kaupiasi. Formuojasi raumenų blokai, kurie neleidžia tekėti energijai. Kaip susiformuoja raumenų blokai? Kai išgyvename nuoskaudą (ar bet kokį kitą jausmą), bet dėl kokių nors priežasčių (nes nemandagu, nesaugu ir pan.) savo jausmų neturime galimybės išreikšti, mes juos užspaudžiame. Ir psichologiškai, ir fiziškai.

Taip tam tikroje vietoje susidaro mažulytis blokas. Kaip suspausta spyruoklytė, kuri apsigyvena kūne. Kitoje panašioje situacijoje vėl sureaguojame panašiai. Susidaro dar viena spyruoklytė, kuri užkliūna už jau esančios. Ir taip susiformuoja raumenų blokas, arba energijos upės užtvanka. Tose vietose pablogėja medžiagų ir deguonies apytaka, todėl tos vietos nusilpsta, tampa imlesnės virusams. Po kurio laiko (galbūt kelių ar keliasdešimt metų) prasideda ligos ar sutrikimai. Jei norime, kad gyvybinės energijos upė tekėtų laisvai ir lengvai, turime ją išvalyti. Kitaip sakant, atleisti užspaustas spyruoklytes ir paleisti nuoskaudų apnašas.

Psichologijos profesorė Charlotte van Oyen Witvliet kartu su kolegomis tyrinėjo atleidimo poveikį organizmui. Jie pastebėjo, kad kai tiriamieji negatyvius dalykus prisimena atleisdami, jų emociniai ir fiziniai rodikliai buvo sveikesni – mažiau raumenų įtampos, pulsas ir kraujospūdis žemesni, tiriamieji jautė mažiau liūdesio pykčio ir bejėgiškumo jausmo.

Tik išvalius iš savo kūno apnašas, sugriovus energijos užtvankas, energijos upė vėl ima laisvai tekėti. Kaip tai atrodo praktiškai? Jautiesi ramesnis, labiau atsipalaidavęs, geriau sutari su aplinkiniais. Viduje atsipalaidavusio žmogaus organizmas natūraliai atsistato į sveikatos režimą. Be to, į tą vietą, kurioje buvo blokas, ima laisviau tekėti kraujas, nešdamas deguonį ir maisto medžiagas, todėl buvusi užblokuota vieta sveiksta ir stiprėja.

Nors atleidimas psichologijoje nėra labai populiarus, plačiai ištyrinėtas, tačiau visgi tyrimuose ir praktikoje pastebima, kad jis yra labai naudingas:

  • Atleidimas padeda gydyti vidines žaizdas, jis mus išlaisvina;
  • Pasijuntame laimingesni;
  • Jaučiame didesnį kontrolės pojūtį;
  • Mažiau visko bijome ir nerimaujame;
  • Mus ima supti geresni žmonės;
  • Atleisdami kitiems, atleidžiame sau, atleisdami sau – atleidžiame kitiems;
  • Gerėja sveikata – normalizuojasi kraujospūdis, rūgštingumas, atsipalaiduoja raumenys, pagerėja kraujotaka;
  • Pagerėja miego kokybė;
  • Mažiau konfliktuojame su žmonėmis;
  • Rečiau ir silpniau pasireiškia „aukos sindromas“.

Kyla klausimas, jei atleidimas turi tiek daug privalumų, tai kodėl taip sunku atleisti? Dažniausiai pasitaikančios priežastys yra šios:

  • Nenorime atleisti;
  • Bijome prisiliesti prie skausmingos praeities. Šiaip ar taip, atrodo patogiau pūlinį laikyti giliai savyje, negu paleisti į išorę;
  • Norisi atkeršyti (bent vaizduotėje). Kartais viduje pykčio nejaučiame, bet vaizduojame įsižeidusius. Juk taip smagu, kai įskaudinęs žmogus po to vaikšto aplink mus ant pirštų galiukų ir jaučiasi kaltas;
  • Sulaukiame užuojautos (aukos vaidmuo);
  • Mums trūksta atjautos ir tolerancijos;
  • Su tuo žmogumi mes irgi neteisingai pasielgėme. Atleidę turėsime pripažinti dalį ir savo atsakomybės;
  • Bijome, kad atleidę tapsime naivūs;
  • Galvojame, kad atleidimas yra arba nėra. Iš tiesų jis gali būti dalinis. Atleisti galima 20, 50, 80 procentų. Tai yra prosesas.
  • Turime daugybę mitų: „Jei atleisiu, tai viską pamiršiu“; „Atleisti – tai pritarti skriaudikui“; „Atleidę išgelbėsim nuo bausmės“;
  • Geriam nuodus ir tikimės, kad priešas mirs.

Kas padėtų atleisti? Įvairios praktikos – malda, meditacija, pokalbis su dvasininku ar psichologu, kognityvinė – elgesio terapija, neurolingvistinio programavimo technikos, kūno terapija ir daugelis kitų.

Pavyzdžiui, galima pradėti nuo savo lūkesčių atpažinimo ir paleidimo.

Kiekvienas žmogus, kiekviena situacija mūsų gyvenime pasitaiko tam, kad kažko mus išmokytų. Jei šias pamokas išmokstame, tampame laimingesni. Nors skamba banaliai, tačiau pažiūrėkime plačiau. Pasaulis yra netobulas (arba tobulas savaip, bet ne taip, kaip mes norime), todėl atsirasti kančioms galimybių yra gausybė. Koks yra tikrai laimingas žmogus? Ogi tas, kuris neturi jokių lūkesčių. Kokios šeimos laimingiausios? Tos, kurių nariai nesistengia žūt būt vienas kito perauklėti.

Aleksandras Svijašas lūkesčius dar vadina idealizacijomis. Idealizacijos yra „žinojimas kaip turi būti“. O jeigu taip nebūna, atsiranda kančia. Jeigu įsižeidėte, kad kažkas jus už akių negražiai apkalbėjo, galbūt idealizavote tą žmogų ir nesitikėjote, kad jis apie jus gali taip pasakyti. O gal idealizavote save – juk apie jus neįmanoma nieko blogo pasakyti? Arba pasaulį, kuris „privalo būti tobulas, o žmonės gimti su geromis manieromis ir neapkalbinėti vieni kitų“? Jei taip, tai sveiki atvykę į planetą Žemę! Žmonių yra visokių ir niekas jiems neuždraus apie jus kalbėti. Net ir blogų dalykų.

Kitas pavyzdys – jūs sielojatės, kad jus išnaudoja despotas viršininkas. Blogas vadovas – tai irgi pamoka iš Aukščiau. O kodėl jis turėtų būti Jums geras? Ar tik neidealizuojate pasaulio ir nemanote, kad viršininkai turi būti tik geri ir rūpestingi? Pasaulis yra visoks ir viršininkų būna visokių. Arba idealizuojate save – kad esate tobulas darbuotojas, o šefas yra dėl visko kaltas? Gali būti ir taip, kad esate pilni nuoskaudų ir idealizacijų tėvams ar vienam iš jų (norite juos pakoreguoti), o vadovas tik atreaguoja į jūsų pasąmonės skaudulius.

Dar vienas pavyzdys. Jūs kažkada su kažkuo pasielgėte neteisingai ir dabar kankina kaltės jausmas. Čia panašu į savęs idealizavimą. Juk jūs pats tiks idealus ir neklystantis, kaip čia galėjote tokią nesąmonę padaryti! Užuot graužęsi, pripažinkite, kad savo netobulumą, klaidą ištaisykite arba iš jos pasimokykite.

Asta Petrauskienė,
Psichologė, NLP praktikė
www.psichologijoscentras.lt
8-674-25549

Daugiau atleidimo praktikų mokysimės atleidimo seminare „Kaip atleisti“:
http://psichika.eu/blog/kaip-atleisti-ir-gyventi-toliau-nuoskaudu-ir-neigiamu-patirciu-paleidimo-seminaras/
bei audioseminaruose „7 audioseminarų ciklas moterims, kurios nori mylėti SAVE labiau“: https://www.facebook.com/events/364445810642567/
Kviečiame į savo seminarus arba asmenines konsultacijas (rugsėjo mėnesį pirma konsultacija – tik 10 eurų)

loading...