fbpx

Atleidimas: gyvenimo srovei lemta tekėti
5 (1)

svajonės

Apie atleidimą kalba ne tik krikščionys, jo svarbą jau seniai tyrinėja daugumos religinių bei filosofinių krypčių atstovai, vieningai teigdami jog atleisti ir gauti atleidimą yra naudinga mūsų dvasinei raidai.

Kasdieniškai žvelgiant, atleidimas kaip įgimtas žmogiškas poreikis atsikratyti dvasinio skausmo naštos, yra kur kas labiau susijęs su psichologiniais nei religiniais, moraliniais aspektais. Kiekvienas žmogus būdamas santykyje su kitais neišvengiamai patiria ir nusivylimą, nuoskaudas, išdavystes arba pats ką nors įskaudina. Pykstame, liūdime, trokštame keršto, kol visi šie jausmai mus išvargina, pradedame trokšti pabaigos, apsivalyti, nurimti ir susimąstome apie poreikį atleisti. Jei užstringame „niekada neatleisiu“ gniaužtuose, jaučiame nuolatinę įtampą ar net rimtai susergame. Visgi, psichologai atleidimu susidomėjo palyginti neseniai tik XXa.pabaigoje. Vieni pirmųjų -psichologai JAV  mokslininkai R. Enrightas ir E.Gassinas 1992m. sukūrė ir pristatė psichologinį atleidimo modelį, kuriame atleidimas yra apibūdinamas kaip procesas pakeičiantis mūsų emocijas bei nuostatas, kuomet sąmoningai ir laisvanoriškai įsigiliname į skriaudiko motyvus, pabandome jį suprasti ir atsisakome teisti.

Šiuo straipsniu norėčiau į atleidimą pasižiūrėti kaip į tiltą, kuriuo verta pereiti nuo įsitikinimo ‚Aš negaliu atleisti“ prie „Noriu atleisti“. Būtent, pereiti verta, nes „nuoskaudos ir negalėjimo pusėje“ tėra įkalinantis pyktis ir vienatvė, o tilto apačioje nieko gera nežadanti- skausmo ir nevilties praraja. Pasiekus tam tikrą asmenybės brandos lygį patirtis ir intuicija patvirtina, jog  verta bandyti atleisti, tačiau  kiekvienas žingsnis šia kryptimi reikalauja daug pastangų.

Kodėl  sunku atleisti?

Atleisti sunku, nes jaučiamės labai įskaudinti, supykę, patyrę didžiausią neteisybę. Taip būna, tačiau tik iš pradžių, kuomet patiriame itin stiprius išgyvenimus. Patyrus skriaudą, mūsų realybė tarsi upės dugnas įmetus akmenį susidrumsčia, nebelieka sąmonės skaidrumo, blaivaus vertinimo, tėra instinktyvi gynybinė reakcija į patiriamą skausmą. Kol emocijų vandenys nepraskaidrės, nerealu būtų bandyti atleisti. Teatleidžia man tas nedaugelis gyvenančių „neįsižeidimo ir pakylėtos sąmonės realybėje“, kuriems toliau šio straipsnio skaityti nebūtina.

Atleidimo nepalengvina ir nuostata atseit  „atleisdamas pateisinsiu savo skriaudiką, pasirodysiu prieš jį silpnas, abejingas skriaudai“. Ši nuostata supainioja atleidimą su savigyna. Be abejo nereikia toleruoti smurto, ypač kai jis kartojasi, tačiau atleidimas nėra tas pats kas skriaudos pateisinimas. Tai nėra  kažkokia pasyvumo taktika, kurią verta taikyti ginantis. Tačiau neatleisti, kai puolimas jau seniai pasibaigęs yra kuo tikriausias būdas gyventi praeitimi, neleidžiant natūraliai gyvenimo tėkmei tekėti toliau.

Kartais nesinori atleisti, nes kai pykstame kitas jaučiasi kaltas ir tai tampa savotišku kerštu, leidžiančiu kontroliuoti nenaudėlį, pasijausti viršesniu. Šį būdą paprastai mėgsta asmenys negavę savo reikšmingumo patvirtinimo kitais pozityviais būdais ar matę taip elgiantis savo artimuosius. Kontroliavimas pasireiškia demonstratyviu tylėjimu, pasikartojančiu priminimu apie skriaudą, tiesioginiu ar netiesioginiu atlygio reikalavimu.

„Manęs neatsiprašė reiškia turiu pykti toliau“. Šią nuostatą maitina įsitikinimas, kad atleidimui būtina sąlyga jog skriaudikas suprastų savo kaltę ir bandytų ją išpirkti atsiprašydamas ar kitaip atsimokėdamas. Pastarajam atvejui netgi turime teismus, kurie gali būti panaudoti ne tik teisybei atstatyti ar tvarkai palaikyti, bet ir tapti keršto, manipuliacijų įrankiu. O kas jeigu skriaudikas dėl savo nebrandumo ar tiesiai šnekant kvailumo, negeba suvokti nuskriaustojo kančios, arba staiga tapo mums nepasiekiamas? Tarkim iškeliavo iš šio pasaulio, dingo, pabėgo. Jam jau seniai nė motais, ar ir tuomet privaloma nešiotis nuoskaudas tarsi kokius sunkius akmenis? Iš kitos pusės, nuoširdus atsiprašymas gali palengvinti atleidimą. Daktaras A.Lazare‘as, psichiatras, tyrinėjęs atsiprašymo įtaką atleidimui, teigia jog „tai-sąžiningumo, kilnumo, įsipareigojimo ir drąsos reikalaujantis aktas“. Jo manymu tik stipraus charakterio žmogus nebijo parodyti savo pažeidžiamumo atsiprašydamas. Tos pačios nuomonės buvo ir Mahatma Gandhi sakydamas: „…silpnas niekada neatleis. Atleidimas yra stipriųjų privelegija“.

„Noriu, kad skriaudikas kentėtų taip kaip kentėjau aš“-dar viena atleidimą stabdanti nuostata.  Keršto troškimas ar pats kerštas iš tiesų suteikia tam tikrą pasitenkinimą, tačiau tikrai neilgam. Mainais, kerštas pareikalauja milžiniškų psichinių jėgų ir neretai baigiasi išsekimu ar net teismine atsakomybe. Kartais keršto reikalauja netgi kultūrinės tradicijos kaip pavyzdžiui kraujo kerštas-vendeta senovės Italijoje. Iš tiesų reikia tam tikros vidinės brandos, kad suvoktume jog keršydami tik padauginame skausmą,  švaistydamiesi įsiučiu nuskriaudžiame visų pirma save ir nei dabar nei ateityje neatstatysime patirtos žalos. Į praeitį sugrįžti neįmanoma, galima tik ją paleisti.

„Aš privalau atleisti..“-nuostata taip pat atleidimo negarantuoja, o dažniausiai jį padaro neįmanomu. Paprastai, taip linkę teigti tvirtų moralinių-religinių principų besilaikantys asmenys. Kartais, skriaudikais tampa mums patys artimiausi asmenys-mūsų pačių tėvai. Pasak, šveicarų psichoterapeutės Alice Miller, esame nuo vaikystės mokomi laikytis ketvirtojo Dievo įsakymo, skatinančio besąlygiškai gerbti savo tėvus. Tačiau tik pripažinus patirtą skriaudą, leidus sau išgyventi pykčio, nuoskaudos, nusivylimo jausmus, galime patys sau pradėti dovanoti iš tėvų nepatirtą dėmesį, pagarbą ir meilę ir tuo pačiu nustoti to perdėtai reikalauti iš aplinkinių. Atleisti neįmanoma, jei „taip reikia“, tai pasekmė, kuri ateina savaime, kai leidžiame sau pripažinti jog nesame kalti dėl patirtos skriaudos bei išgyvename teisėtą pyktį ir nuoskaudą.

Noriu atleisti, nes…

Atleisti padeda savo pažeidžiamumo suvokimas, kuomet atmename save pačius daugybę kartų skaudinant, kad ir „ne taip baisiai“, bei tikintis vėliau atleidimo. Turbūt daugelis žino taiklų Jėzaus posakį „Kas be nuodėmės, tegul pirmas meta į mane akmenį…“ Kad tai atminti reikalinga daugiau ar mažiau gebėti save įsivaizduoti skriaudiko vietoje. Psichologas, tyrėjas McCulloughas, ieškojęs psichologinės atleidimo esmės, padarė išvadą jog būtent empatiją įžeidėjui jaučiantys asmenys yra lengviau linkę atleisti.

Atleidimas mums padeda tobulėti, užlipti laipteliu aukštyn savo asmenybės evoliucijoje. Šis teiginys patvirtintas daugeliu psichologinių tyrimų. Atleidus sustiprėja mūsų savastis, didėja pasitikėjimas savimi, emocinis intelektas, atvirumas patirčiai, gebėjimas socialiai prisitaikyti. Iš kitos pusės, mažėja nerimas, nesaugumas, uždarumas /socialinių mokslų dr.D.Beresnevičienė 2004, psichologai R. D. Enri/.

Atleidžiant norisi atsikratyti dvasinės naštos. Nesibaigiantis skriaudos svarstymas, vis sugrįžtant į praeitį su „kodėl…už ką…kaip jis drįso?“ ilgainiui išvargina, nes atsakymas toli gražu ne visada įmanomas. Itin užsispyrusiems poreikis rasti nerandamą atsakymą gali baigtis depresija ar visa krūva fizinių negalavimų. Vėlgi, kad tai suvokti, reikalinga patirtis, o kartais ir rimtesnė -psichoterapinė pagalba. Kad tikrai verta, vėlgi patvirtina psichologų tyrimai. Štai R.Enrightas su savo kolegomis ištyrė jog atleidimas pagerina mūsų sveikatą-sumažina nerimą, depresiją, pagerina santykius ir mūsų psichinę sveikatą apskritai.

Galiausiai, atleidimas reikalingas kiekvienam mūsų asmeniškai. Atleisti-tai leisti sau būti toliau, išsilaisvinti nuo praeities, nurimti, tiesiog būti dosniu nesvarstant ar kitas to vertas. Kad tai tiesa, daugelis nujaučiame intuityviai. To nebūtina viešai deklaruoti, pulti skriaudikui ant kaklo. Kartais neblogai yra tiesiog nutarti pasidovanoti sau atleidimo dovaną ir perkelti savo dėmesį prie įdomesnių gyvenimo užsiėmimų.

Tikras ir netikras atleidimas

Kartais atleidimas yra tik deklaruojamas nors toks toli gražu nėra. Kaip atskirti tikrą atleidimą nuo jo klastotės?

Atleidimas nėra skriaudos toleravimas, kas gali būti susiję  dažniausiai su nesąmoningu ignoravimu, atseit „ai, tiek to, nenoriu apie tai galvot, reik judėt pirmyn“. Tai būtų viso labo psichologinė gynyba, padedanti sukurti atstumą, bet neišvaduojanti nuo nuoskaudų.

Atleidimas taip pat nėra pamiršimas, kai skaudūs išgyvenimai sukišami į pasąmonės spintą, kur gali sėkmingai pelyti, pūti ir lėtai nuodyti mūsų gyvenimą. Skriauda atmenama, tačiau nebevertinama asmeniškai.

Atleidimas yra kur kas daugiau nei nepykimas ar neutralus požiūris, kuomet skriaudikas aktyviai nebesmerkiamas, tačiau draugiški santykiai su juo nebepalaikomi.

Pagaliau, atleidimas yra daugiau negu leidimas sau  pasijausti gerai. Tai dovana ne tik sau, bet ir kitam kai dėmesys perkeliamas nuo savęs ir tiesiog dovanojama. Tik tokiu būdu ateina tikras psichologinis pasveikimas nuo nuoskaudų.

Taigi, tikram atleidimui būtini pokyčiai jausmų, nuostatų ir veiksmų lygmenyse. Atleidėjas ne tik teigia, tiki kad jau atleido, jis ir jaučiasi atleidęs, nebeprimena skriaudikui skriaudos, neverčia atsilyginti, bet jaučiasi su juo lygevertis.

Havajietiškas Ho‘oponopono atleidimo ritualas

Šis atleidimo ir susitaikymo ritualas populiarus tarp sąmoningai gyvenančių havajiečių, tačiau gali praversti ir vidinės pusiausvyros ieškantiems lietuviams. Ho‘ponopono reiškia kreiptis į kiekviename žmoguje esantį dievišką pradą prašant atleidimo ir nuoširdžiai atleisti patiems. Ritualas remiasi prielaidomis, kad realybė yra tai ką apie ją galvojate, o nuostatos kyla iš patirties. Tai padeda kurti pozityvią patirtį nukreipiant dėmesį, o kartu ir savo jėgą į dabarties momentą.

Ritualo esmę sudaro 4 žodžių kartojimas juos įsisąmoninant:

  1. Myliu
  2. Atsiprašau
  3. Atleidžiu
  4. Dėkoju

Ritualas paprastai atliekamas vakare ir gali būti užbaigiamas prisimenant prabėgusios dienos teigiamus dalykus bei sukalbant padėkos maldą.

Sužinojusi apie šį ritualą pasvarsčiau jog kartais būtų įdomu ir naudinga tuos 4 gražius žodžius susieti su konkrečiais man svarbiais dalykais, įvardinant ką aš šiandien myliu, ko atsiprašau,  kam atleidžiu ar jaučiu dėkingumą.

P.S. Atleisti padeda ne tik ritualai, kartais labai tinka ir išsiverkimas, išsikalbėjimas, laiško skriaudikui parašymas, vėliau jį sudeginant, savišvieta, malda, psichoterapija, na ir visuomet-laikas.

Aušra Šūmakarienė | kurybosterapija.lt
Šaltinis: Chris Devers / flickr. Banksy darbas Bostone „F̶O̶L̶L̶O̶W̶ ̶Y̶O̶U̶R̶ ̶D̶R̶E̶A̶M̶S̶ CANCELLED”, Essex St, Chinatown, Boston

Įvertinkite!
[Balsavo: 1 Vidurkis: 5]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.