Atleisti sau

Gyveno kartą žmogus, o vėliau, kaip ir įprasta – mirė. Apžiūrėjo pakibęs virš lovos gulintį kūną ir suprato, kad liko jam tiktai dvasia.

Visos mintys kurias jis galvojo, plaukiojo it spalvotos žuvytės jo sąmonėje. Visi gyvenimo atsiminimai buvo dabar lengvai pasiekiami – imk ir žiūrinėk bet kurį it spalvotą atvirutę.

Buvo tarp tų atsiminimų gražių ir gerų, tokių, kad miela į rankas paimti. Buvo ir tokių, kad pačiam žmogui darėsi baisu ir negera.

Jis pamėgino išpurtyti iš savo dvasios visus negerus atsiminimus, bet nieko nesigavo. Tada visus nemalonius atsiminimus pridengė iš viršaus gražiais ir patraukė jam skirtais keliais.

Dievas trumpai žvilgtelėjo į žmogelį, bet nieko nepratarė. Žmogus nusprendė, kad Dievas per skubotumą nepastebėjo negražių atsiminimų, apsidžiaugė ir pasuko į rojų, nes Dievas paliko duris atviras.

Praėjo kažkiek laiko, sunku ir pasakyti kiek, nes ten, kur žmogus pateko, laikas ėjo visai kitaip nei Žemėje. Žmogus grįžo atgal, pas Dievą.

– Kodėl tu grįžai? – paklausė Dievas. – Juk aš palikau tau atvertus rojaus vartus.
– Dieve, – pasakė žmogus, – man negera tavo rojuje. Bijau ir žingsnį žengti – labai jau mažai gėrio mano dvasioje, per mažai, kad pridengtų negerus dalykus. Bijau, kad visi mato koks aš netikęs.
– Ko gi tu nori? – paklausė Dievas, kuris buvo laiko kūrėjas ir turėjo to laiko į valias, kad pasikalbėtų su visais.
– Tu visagalis ir gailestingas, – pasakė žmogus. – Matei mano dvasią kiaurai, bet nesulaikei, kai bandžiau nuslėpti savo nuodėmes. Pasigailėk ir dabar, išimk iš mano dvasios visa blogį, koks tik ten yra!
– Aš laukiau visai kito prašymo, – atsakė Dievas. – Bet padarysiu kaip prašai.

Ir paėmė Dievas iš žmogaus dvasios visa tai ko šis gėdijosi. Ištrynė iš atminties išdavystes, bailumą ir niekšybes, melą, godumą ir tinginystę.

Bet taip nutiko, kad pamiršęs pyktį, žmogus pamiršo ir meilę, pamiršęs apie savo nuopolius, žmogus pamiršo ir apie savo pakilimus.

Dvasia buvusi prieš Dievą tapo tuščia – dar tuštesnė nei prieš žmogui užgimstant Žemėje.

Bet Dievas buvo gailestingas ir grąžino į dvasią viską atgal, kas ją pildė. Ir tada žmogus vėl paklausė:
– Ką gi man daryti, Dieve? Jei gėris ir blogis taip susipynę manyje, tai kur gi man eiti, negi į pragarą?
– Grįžk į rojų, – atsakė Kūrėjas, – nes aš nesukūriau nieko kita, kaip tik rojų. Pragarą tu pats nešioji savyje.

Ir grįžo žmogus į rojų, bet praėjo kažkiek laiko ir vėl jis kreipėsi į Dievą:
– Kūrėjau! – tarė žmogus. – Man negera tavo rojuje. Tu visagalis ir gailestingas. Pasigailėki manęs, atleisk man mano nuodėmes.

– Aš laukiau visai kito prašymo, – atsakė Dievas. – Bet padarysiu tai, ko prašai.
Ir atleido Dievas žmogui viską, ką tas tik buvo padaręs. Ir išėjo žmogus į rojų.

Bet praėjo kažkiek laiko ir jis vėl sugrįžo pas Dievą.
– Ko gi tu nori dabar? – paklausė Dievas.
– Kūrėjau! – tarė žmogus. – Man negera tavo rojuje. Tu visagalis ir gailestingas, Tu viską man atleidai, bet aš pats negaliu sau atleisti. Padėk man…

– Aš laukiau šio prašymo, – atsakė Dievas. – Bet tai yra tas akmuo, kurio aš negaliu pakelti.

Parengta pagal: Sergej Lukyanenko „Atleisti sau“
Iliustracija: Biancamentil / Pixabay.com

Share Button

You may also like...

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.