Atplėšti, paleisti ar palydėti savo vaiką…

Young family taking a selfie while sitting on a park bench --- Image by © MKeal/Corbis

Kodėl rašau būtent šia tema? Žinoma, juk artėja Rugsėjo pirmoji. Artėja metas, kai vaikai grįžta iš senelių, iš stovyklų ar tiesiog baigia tingias atostogas namuose ir ruošiasi keliauti į mokyklą ar darželį. Vieniems tai įprasta, nes jau ne pirma Rugsėjo pirmoji. Tėvams užtenka tik pasirūpinti visomis būtinomis priemonėmis, kurių prireiks mokslo metų pradžiai, ir gali drąsiai bei džiaugsmingai išleisti vaikus į visuomenę. Kitiems – tai didžiulio streso, emocijų pilnos pirmosios dienos, kai jų atžala pirmą kartą žengia darželio ar mokyklos slenksčiu.

Nerašysiu 15 ar 20 patarimų tėvams, kaip sumažinti stresą paliekant vaiką darželyje ar atvedant į pirmą klasę. Jau daug straipsnių bei patarimų parašyta šiomis temomis. Atrodo, kad būtų viskas labai paprasta. Pagrindinis darbas – perskaityti visas rekomendacijas ir jų laikytis. Tuomet tikimasi, kad adaptacija praeis lengvai. Bet deja…. Lengviau nepasidaro. Ką darau ar dariau blogai?

Kiekvieno vidinis pasaulis, emocinė būsena yra labai skirtinga. Kas tinka vienai mamai, tas visai netinka kitai. Lietuvoje turime galimybę auginti vaikus iki trejų metų ir neiti į darbą. Dvejus metus paremia valstybė, trečius turime galimybę dar patinginiauti vadinamose motinystės atostogose su išsaugoma darbo vieta. Tuomet visus tuos metus tikimasi, kad suėjus trejiems metams, vaikas bus jau didelis ir visiškai pasiruošęs išbūti darželyje be mamos visą dieną. Tačiau atėjus TAI dienai, visos svajonės subliūkšta matant, kaip visgi yra sunku paleisti vaiką į kitą gyvenimo tarpsnį, į gyvenimą pabūti be mamos. Netaikau to visiems be išimties, tikrai yra dalis tėvų, kurie labai ramiai priima vaiko adaptacijos laikotarpį arba pats vaikas labai drąsiai ir be didelio streso žengia į pasaulį be tėvų. Bet taip ir nėra atsakyta, nuo ko tai priklauso. Jei tai tiktų visiems, visi tų taisyklių bei patarimų laikytųsi, kad tik nereikėtų tiek išlieti ašarų nukerpant tą, vis dar nenukirptą bambagyslę, tą neapsakomai jaukią bei gyvybiškai vaikui reikalingą būseną – aš visur su mama.

Vadovaudamiesi vėlgi tais pačiais auksiniais patarimais, pratiname savo vaikus būti be tėvų dar iki darželio. Čia labai puikiai padeda močiutės ir seneliai, ar netgi šiais laikais labai populiarūs pusdienio darželiai ar dienos centrai. Ir vėl nieko labai daug neišlošiame. Ir vėl tas vidinis nerimas, tas skausmas paliekant vaiką be mamos ir tėčio. Nors paliekame tam, kad pabūtume vieni, galbūt nulėktume susitvarkyti svarbių reikalų ar atsipalaiduotume. Bet neišeina iš galvos mintys, ar vaikas pamaitintas, ar prižiūrėtas, ar juo tinkamai pasirūpinta, ar jis nesusižeis… Taigi, ar anksčiau ar vėliau su tuo susiduria visi.

Užsienio šalyse tokių ilgų motinystės atostogų nėra. Ten net metukų nesulaukę vaikai jau keliauja, teisingiau dar yra nešami į lopšelius, kuriuose jais tinkamai pasirūpinama. O tėvai ar su skausmu, ar be jo keliauja į darbą uždirbti duonai. Kitu atveju vaikai paliekami namuose auklių priežiūrai. Jauki namų aplinka turėtų lyg ir nuraminti. Tačiau vėlgi streso tas nesumažina. Vaikas nuolat ieško mamos. O tėvams vis tiek širdis nebus rami, kol tavo vaiko nėra šalia tavęs.

Prieraišiosios tėvystės pasekėjai teigia, kad kuo ilgiau vaikas nešiojamas, glaudžiamas prie širdies, tuo jo emocinė būklė stabilesnė, tuo stipresnis jo pasitikėjimas savimi bus ateityje. Dauguma psichologų bei sveikatos specialistų rekomenduoja iki trejų metų vaiko į darželį nevesti. Paauginti jį namuose tėvų bei senelių apsuptyje. Peržengęs trejų metų slenkstį, vaikas yra jau labiau pasiruošęs iškeliauti į naujas erdves be tėvų. Tačiau ne daugelis tai gali sau leisti tiek Lietuvoje, tiek svečiose šalyse. Ir nepriklausomai nuo kada vaikas paliekamas be tėvų. Ar vos kelių mėnesių kūdikis, ar pirmą kartą paliekamas pradinukas, vis tiek, tiek jis, tiek tėvai jaudulio būseną turės patirti.

Kitas svarbus aspektas – pačios ugdymo įstaigos politika vaikų adaptacijos laikotarpiu. Esu susidūrusi su keliais vaikų darželiais, kuriuose ši politika buvo labai skirtinga. Vienu atveju ji buvo per daug laisva, kitu atveju – per daug griežta. Pirmame darželyje mama ar tėtis pirmomis dienomis galėjo būti kiek panorėję. Turėjo visas galimybes susipažinti su jų vaiką supančia aplinka bei žmonėmis. Šiuo atveju adaptacija nebuvo labai sunki, tačiau pirmomis savaitėmis teko matyti nemažai ašarų bei pasijaudinti. Antrame darželyje viskas buvo pagal griežtas taisykles. Tėvai į grupę nebuvo įleidžiami. Pirmą dieną atvestas vaikas buvo paimamas ir nusivedamas į grupę. O atvedamas tik tuomet, kai atvyksta tėvai pasiimti. Abiem atvejais adaptacija nebuvo lengva ir tėvams kainavo nemažai jaudulio.

Kodėl visa tai rašau? Kaip sakoma, jei neišeina išspręsti situacijos, tiesiog susitaikyk su esama būsena. Ką bedarytum ar kokiais patarimais vadovautumeis, stresas bei nerimas, paleidžiant vaiką į kitą gyvenimo etapą, yra normali būsena. Tą reikia išgyventi, pajausti ir tėvams, ir vaikams. Ar vaiką palikę pas senelius, stovykloje ar žaidimų kambaryje, nuolat jausime šiokį tokį jaudulį. Nes žmogus sukurtas jausti. Ir jausti ne tik malonius jausmus. Sukurtas išgyventi įvairias streso formas. Po tokių potyrių tik labiau suprantame, kaip pasiilgome ir kaip mylime savo artimuosius.

Kažkada, kai pati susilaukiau vaikų, paklausiau savo mamos, kada gi aš pagaliau galėsiu ramiai išsimiegoti ar tiesiog visiškai atsipalaiduoti pamiršusi vaikus? Mama tuomet ramiu balsu mane paguodė – NIEKADA. Kai atsiranda vaikai, atsiranda nuolatinis rūpinimosi jausmas, kuris niekada ir nepraeina. Auga vaikai, auga bei keičiasi ir rūpinimosi ar nerimo fazės.

Tiesiog paimkime vaiką už rankos ir palydėkime jį į naują gyvenimo etapą. Ir taip kiekvieną kartą, kai tik jam to reikės.

Psichologė Regina Valantiejūtė / vaikodiena.lt

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.