Atradau sau išties patinkantį ir atsiranda kaip visados kliūtys

meileKlausimas:

Sveiki, gal Jūs bent galit patarti. O viskas buvo taip: Nuo pat mažens tikėjau ir iki šiol tikiu, kad pirmoji meilė ateina nelauktai ir būna stebuklinga. Ieškojau aš To vienintelio man artimo žmogaus ( įvairūs pažinčių puslapiai)… ir štai dabar kai atradau sau išties patinkantį, atsiranda kaip visados kliūtys. Mus skiria nemažas atstumas. O taip norisi bent kartą gyvai jį pamatyt. Taip, mes susiskambiname ,tačiau pradedu bijot, kad mums visai nelemta būt kartu. Aš labai pasiilgstu mūsų pasikalbėjimų,jis labai supratingas ir geras žmogus, mes turime daug bendrų pomėgių . Tačiau ši kliūtys taip slegia ir verčia liūdėti . Lauksiu patarimo . Miglė M.

Atsakymas:

Sveika,
visų pirma tai sveikinu suradus pirmąją meilę. Tai išties jausmai, kuriais reiktų mėgautis ir puoselėti taip, kad gera būtų prisiminti. O meilė per atstumą gali būti didelis išbandymas. Tačiau jei ištiesų tai meilė ir jei iš tiesų tai TAS žmogus, jūs kartu ištversite viską. Juk galima sugalvoti susitikimus, atostogas ir pan. Žinoma kartais aplinkybės susiklosto įvairiai, galbūt jūs dar nepilnamečiai, tad keliauti toli (pvz į užsienį nėra taip paprasta), tokiais atvejais laikas yra tas, kuris parodys ar tai ta tikroji meilė. O jeigu santykiai kuriam nors iš jūsų pasidarys per sudėtingi arba atsiras vis daugiau abejonių, vadinas tai galbūt tik susižavėjimas arba draugystė. Todėl, kaip jau minėjau draugaukite taip, kad gera būtų prisiminti.

Sėkmės

Psichologė Audronė Salygienė
El. paštas: audrone@vitadelux.lt, mb. 863097797
vitadelux.lt

Share Button

You may also like...

4 komentarai

  1. rimtai? parašė:

    Pirmoji meile per kompiuteri kai jo gyvai dar net nematei?

    • Lina parašė:

      O ko stebiesi? A6 taip vyrą susiradau. Gyvenom vienas nuo kito dideliu atstumu, susirašinėjom per kompiuterį, susiskambindavom telefonu, ir kadangi ryšys stiprus, jis nenutrūko, nusprendėm susitikt, pradėjom draugauti ir štai jau penkti metai kaip esame kartu. Tai normalu, šiuolaikinė karta taip susipažįsta, bendrauja, ir nereikia skeptiškai į tai žiūrėti, jei tai meilė, tam nebus kliūtis nei atstumas, nei kompiuterio ekranas. O Miglei linkiu stiprybės, meilė per atstumą tikrai sunkus išbandymas, bet svarbiausia išlaukti,laikas parodys ar būsite kartu ar ne. Jei abu stengsitės, kad šita draugystė tęstųsi, ji ir tęsis :)

  2. Amerika parašė:

    Sveika Migle,
    Kaip psichologe ir minejo, jei tau skirtas – neprapuls.
    Niekada negali zinoti, tai tavo zmogus ar ne. Tik laikas gali parodyti. Pamegink neapriboti saves teiginiu, kad tai galbut TAS vienintelis. Tiesiog megaukis bendravimu su juo, issakyk savo nora pasimatyti, ziurek ka jis tau atsakys.. Jei turi galimybe, pati suorganizuok susitikima su juo. Bet jokiais budais neleisk liudesiui pasiglemzti tavo puikios vasariskos nuotaikos (beje mes moterys, kartais apimtos negatyviu minciu, nesamoningai pradedame gadinti santykius) :) Stenkis uzsiimti kokia nors megstama veikla. Tai nustums tavo liudesi salin.
    Jei jis istiesu yra tavo didzioji meile – iveiksit visas kliutis. Jei jis ir nera tas vienintelis, tu galesi pasidziaugti koki puiku zmogu teko pazinti ir turesi galimybe toliau ieskoti to, ko tavo sirdis taip troksta… :) Betkokiu atveju, viskas iseis i tavo nauda, kad ir kaip painiai dabar visa tai atrodytu ;)
    p.s. Daznai del mums svarbiu dalyku reikia nemazai pakovoti. Nieko ant lekstutes negausi. Reikia labai didelio tikejimo, pastangu ir pasiryzimo. Taip pat svarbu, tavo pacios teigiamos mintys ir gera savijauta :)
    Buk stipri, mylinti ir sekmes ateityje ;)

  3. To Amerika nuo Miglės parašė:

    Ačiū Jums labai už palinkėjimus :) Žinau,kad nieko ant lėkštutės nepaduodama,reikia kovot :) Bet aš labai ilgai svarsčiau kaip jam parašyt ką jaučiu,koks požiūris į jį irkartą jam parašiau,gal net labai suklydau dėl to ką padariau, kadangi ir jis pasimetė ,tai tiesiog jog mes nesam dar nė karto susitikę ir t.t Gal aš ji kažkiek įskaudinau. Šiuo metu gan blogai jaučiuos,kadangi esu toks žmogus,kuris gan greit prisiriša ,o tai žinau,kad ne į gerą . Visaip bandau kovot su liūdėsiu,kiekvieną vakarą bent jau dviračiu pasivažinėju ir atrodo jau geriau,bet vis vien verkiu vakarais . Tiesiog reikia išmokt paleist žmogų ir tai prisimint kaip gražią draugystę :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.