atvirksciaiKlausimas: Sveiki,
Noriu pasidalinti savo patirtimi ir išgyvenimais ir galbūt sulaukti patarimo ar padrąsinimo, nes jaučiuosi visiškai įstrigusi situacijoje.

Man beveik 40 metų, esu nepriklausoma, savarankiška ir stipri moteris. Rūpinuosi savimi, tad esu patraukli ir gerai atrodau. Turiu savo nedidelį, širdžiai mielą verslą, auga du sūnūs (vienas jau pilnametis, kitas darželinukas). Su pirmojo sūnaus tėvu išsiskyrėm prieš septynis metus, santuokoje išgyvenome 12. Antrasis sūnus gimė po lengvabūdiško romantiško nuotykio, su jo tėvu negyvename kartu, bet jis rūpinasi savo sūnumi, nuolat su juo bendrauja.

Per septynis pastaruosius metus po skyrybų turėjau keletą partnerių, tačiau dažniausiai tik šiaip – geram laiko praleidimui. Rimti santykiai per tą laiką buvo tik vieną kartą, bet ryškiai suliepsnoję taip pat greitai ir pasibaigė kai patyriau, kad mano tuo metu mylėtas žmogus yra psichologinis smurtautojas. Man iš esmės nepriimtinas aukos vaidmuo, todėl net stiprių jausmų vedama negalėjau toleruoti tokios situacijos, tą žmogų palikau.

Visa tai, ką papasakojau, šiandien man yra tik praeitis ir turi vertę tik kaip mano patirtis.

O dabar papasakosiu apie situaciją kurioje esu dabar ir kuri privedė mane iki dabartinio taško, kuriame jaučiuosi pasimetusi ir visiškai sutrikusi.

Taigi, prieš pusantrų metų susipažinau su vyru. Jis patraukė mano dėmesį nuo pat pažinties pradžios savo originalumu, mąstymu, požiūriu (nuo pat pradžių labai daug kalbėjomės). Jis buvo ypatingai nestandartinis ir nebanalus. Su juo buvo įdomu, be to, nors nebuvo gražuolis, man atrodė labai patrauklus ir seksualus. Iš tiesų jame atradau tai, ko iš viso netikėjau esant – SAVO ŽMOGŲ, su kuriuo gera, saugu, įdomu. Žmogų su kuriuo nuo pat pradžių norėjau DALINTIS (pačia plačiausia ir geriausia prasme). Jis man jautė tą patį, gal net stipriau nei aš (taip sakydavo ir sako; tik aš nemanau, kad meilės stiprumą galima išmatuoti). Žodžiu, pamilau stipriai ir visa širdimi ir jausmai buvo abipusiai.

O tamsioji istorijos pusė buvo (ir tebėra) ta, kad jis buvo (ir tebėra) vedęs.

Jis to neslėpė, kaip ir to, kad ketina skirtis. (Ne dėl manęs, o dėl to, kad jo netenkino santykių su žmona kokybė. Jie buvo atšalę, sekso nebuvo jau daugiau kaip 4 metai. Ir nors nebuvo ir barnių, nes abu buvo kultūringi žmonės gerbiantys vienas kitą, bet nebuvo ir šilumos, ir iš esmės bendras gyvenimas buvo paremtas rūpinimųsi vaikais ir bendra buitimi).

Taigi, praėjus keliems mėnesiams nuo mūsų bendravimo pradžios, jis išsikraustė iš šeimos namų. Aš iš principo nenorėjau gyventi kartu iš karto po jo skyrybų (man nepriimtinas variantas “iš šeimos į šeimą”, manau, kad išsiskyrus būtinas pereinamas laikotarpis apmąstymams, pabuvimui su savimi ir susivokimui). Jis man pritarė, nors ir labai norėjo būti šalia visą laiką. Tad persikraustė pas draugą, o mes ir toliau visą įmanomą laiką leisdavome kartu.

Taip praėjo keli mėnesiai, mačiau kad jis nerimauja ir yra sutrikęs, ir maniau kad tai normalu tokioj situacijoj (palikta šeima, visas bendras 17 metų darbas eina perniek…), tad kaip galėdama stengiausi jį palaikyti ir padrąsinti. Tikėjau, kad reikia laiko, kantrybės ir supratimo, ir viskas po truputį nurims,susitvarkys…

Iš tiesų tolimesnė istorija yra ilga ir gan paini, tad papasakosiu tik esmę.

Praėjus dar keliems mėnesiams po jo išsikraustymo, jis pasikvietė mane pokalbio. Atsiprašė ir pasakė, kad negali matyti kaip kankinasi jo vaikai (17 ir 16 metų), ir dėl jų turi grįžti atgal į namus, ką gana greit ir padarė.

Ir nuo tada viskas pradėjo trūkčioti – mano įsitikinimai trukdė man palaikyti su juo normalius santykius (gal skambės paradoksaliai, bet aš visuomet buvau PRIEŠ santykius su vedusiais vyrais), jį graužė sąžinės priekaištai; be to jis buvo priverstas nuolat meluoti savo žmonai, nes ji nors ir akivaizdžiai žinojo apie mudviejų santykius, bet jai priimtiniau buvo tikėti melu, kad vyras pvz. važiuoja žvejoti. Ir šalia viso to, mes jautėm nenugalimą trauką vienas kitam, gyvybiškai svarbų vienas kito poreikį. Tai buvo žudanti patirtis ir ji tęsiasi iki šiol.

Šiandien situacija yra tokia – jis gyvena su šeima (vien dėl vaikų,anot jo), būdamas su manimi nuolat meluoja žmonai (kad ji jaustųsi rami ,nes nuo jos vidinės savijautos tiesiogiai priklauso ir vaikų savijauta; anot jo), mūsų bendravimas yra apribotas iki susitikimų kartą-du per savaitę mano namuose minimaliam fiziniam ir dvasiniam alkiui patenkinti; mes negalim rodytis viešai, negalim keliauti kartu. Nes jo tikslas yra “užauginti vaikus” šeimoje, taip kaip jie įpratę.

Visa tai tęsiasi jau metus, per tą laiką mes kelis kartus bandėm nutraukti mūsų santykius (dažniausiai mano iniciatyva), bet po kiek laiko vėl grįždavom vienas pas kitą, nes kad ir kokie prieštaravimai lydėtų mūsų draugystę, vistiek būti atskirai nepalyginamai sunkiau nei būti kartu.

Šiuo metu aš jaučiuosi išsekus ir praradus savigarbą. Aš neturiu tikslo ištekėti ar pan. (kaip minėjau,esu savarankiška ir ambicinga), bet man svarbus jausmas, kurį jaučiu – o būtent, tas neapibūdinamas žmogaus SAVUMAS, ramybė ir pasitenkinimas būnant kartu. Aš nenoriu ir bijau tai prarasti. Manau, kad tą patį jaučia ir jis.

Neseniai atvirumo akimirką jis pasakė – man reikia dviejų metų išleisti vaikus į gyvenimą. Lauksi ar ne, aš tai privalau padaryti.

Aš nebežinau kaip man gyventi su visu tuo. Aš tarsi ir esu laisva, bet nesugebu įsivaizduoti nieko kito šalia savęs, tik jį. Jis savo ruožtu yra įsipareigojęs (vedęs),bet nemato nieko šalia savęs, tik mane.

Paprastai kalbant, esu meilužė; kita vertus akivaizdu, kad viskas žymiai sudėtingiau.

Dabar, kai rašau šį laišką,jis yra išvažiavęs atostogauti su savo šeima (“turiu nors kaip nors jiems kompensuoti visą skausmą kurį suteikiau”),o aš mėginu šįkart galutinai apsispręsti jį palikti. Jei kalbėčiau su juo, pasakyčiau – nepalieku tavęs,manęs tik netenkina situacija kurioje esam. Tai yra tokios stiprios emocijos,kad žodžiai atrodo beprasmiai.

Suprantu,kad nei vienas žmogus nėra pajėgus patarti, be to aš visuomet klausau ir pasitikiu tik savimi, bet šiuo metu (ir jau senokai) esu nevilty ir noriu tiesiog paklausti nešališkos nuomonės – ar turėčiau tikėti jo žodžiais (“man reikia dviejų metų”)?… Ar turėčiau būti kantri ir išmintinga, ir laukti?.. Ar verčiau nukirsti viską dabar, nes vėliau skaudės tik dar stipriau?… Na, paprastai kalbant, ar mūsų jausmai (santykiai) turi ateitį?… Ir ar tai tikrai nusižeminimas – mylėti įsipareigojusį vyrą?..

Juk taip atsitinka/gali atsitikti bet kam (taip pat ir jo žmonai ir bet kuriam iš mūsų,net ir pačiam dorybingiausiam…..)

Ačiū už Jūsų nuomonę.
Aistė (tai netikras vardas)

Atsakymas: Sveiki,

Ačiū Jums už atvirą ir labai išsamų laišką. Iš laiško sprendžiant, paskutiniu metu išgyvenate daug jausmų ir abejonių. Laiškas pilnas Jūsų jausmų ir minčių, kas gali trukdyti apsispręsti ir varginti.

Klausiate – „Ar turėčiau tikėti jo žodžiais?.. Ar turėčiau būti kantri ir išmintinga, ir laukti?.. Ar verčiau nukirsti viską dabar, nes vėliau skaudės tik dar stipriau? Ar mūsų jausmai (santykiai) turi ateitį? Ar tai tikrai nusižeminimas – mylėti įsipareigojusį vyrą? “

Jei atsakyčiau į šiuos klausimus, mano atsakymai neatneštų Jums jokios naudos (nebent trumpalaikę, nes vėl grįžtumėt prie savo abejonių). Ir pati rašote, kad visuomet klausote ir pasitikite tik savimi. Manau, Jums labiau padėtų, jei Jūs savo situaciją paanalizuotumėt labiau remiantis protu nei jausmais. Toliau aprašysiu metodą, kuris padėtų Jums tai padaryti. Darykite jį raštu.

Instrukcija. Įsivardinkite galimus sprendimus. Pavyzdžiui, nutraukti santykius ir nenutraukti santykių. Kiekvienam sprendimui surašykite privalumus ir trūkumus taip:

sprendimo-budai

Kai surašysite visus sugalvotus privalumus ir trūkumus, juos dar kartą peržiūrėkite ir apibraukite svarbiausius. Žiūrint į svarbiausius punktus, Jums bus lengviau priimti sprendimą.

Kadangi Jūsų situacija yra emociškai sudėtinga, gali būti, kad logiškai priimto sprendimo nesiimsite vykdyti. Tokiu atveju, siūlyčiau kreiptis į specialistą, kuris padės Jums greičiau apsispręsti ir imtis vieno ar kito sprendimo įgyvendimo.

Jei pasirinktumėte sprendimą „nenutraukti santykių“, manau, būtų naudinga apgalvoti apie santykių patikrinimą ir paanalizuoti Jūsų įsitikinimus apie meilę įsipareigojusiam vyrui. Tačiau pirmiausia Jums reiks apsispręsti, kuria linkme eiti.

Rašote, kad paskutiniai metai buvo „žudanti patirtis“ ir tai tęsiasi iki šiol. Vadinasi, jei paliksite viską kaip yra dabar, niekas nepasikeis, tai tęsis. Todėl teisingas kelias būtų kažką keisti, jei norite, kad kažkas pasikeistų. Gal pabandykite susirašyti visus galimus sprendimus Jūsų situacijoje? Gal jų yra daugiau nei „nutraukti santykius“ ir „nenutraukti santykių“? Pažiūrėkite į savo galimybes plačiau. Gal yra sprendimų, kurių nesvarstėte?

Sėkmės priimant sprendimą!
Nuoširdžiai,
Psichologė Indrė Vaidelienė
www.psichologiniaisprendimai.lt

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė
DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!