Atradau SAVO ŽMOGŲ, o tamsioji pusė – jis tebėra vedęs

21

atvirksciaiKlausimas: Sveiki,
Noriu pasidalinti savo patirtimi ir išgyvenimais ir galbūt sulaukti patarimo ar padrąsinimo, nes jaučiuosi visiškai įstrigusi situacijoje.

Man beveik 40 metų, esu nepriklausoma, savarankiška ir stipri moteris. Rūpinuosi savimi, tad esu patraukli ir gerai atrodau. Turiu savo nedidelį, širdžiai mielą verslą, auga du sūnūs (vienas jau pilnametis, kitas darželinukas). Su pirmojo sūnaus tėvu išsiskyrėm prieš septynis metus, santuokoje išgyvenome 12. Antrasis sūnus gimė po lengvabūdiško romantiško nuotykio, su jo tėvu negyvename kartu, bet jis rūpinasi savo sūnumi, nuolat su juo bendrauja.

Per septynis pastaruosius metus po skyrybų turėjau keletą partnerių, tačiau dažniausiai tik šiaip – geram laiko praleidimui. Rimti santykiai per tą laiką buvo tik vieną kartą, bet ryškiai suliepsnoję taip pat greitai ir pasibaigė kai patyriau, kad mano tuo metu mylėtas žmogus yra psichologinis smurtautojas. Man iš esmės nepriimtinas aukos vaidmuo, todėl net stiprių jausmų vedama negalėjau toleruoti tokios situacijos, tą žmogų palikau.

Visa tai, ką papasakojau, šiandien man yra tik praeitis ir turi vertę tik kaip mano patirtis.

O dabar papasakosiu apie situaciją kurioje esu dabar ir kuri privedė mane iki dabartinio taško, kuriame jaučiuosi pasimetusi ir visiškai sutrikusi.

Taigi, prieš pusantrų metų susipažinau su vyru. Jis patraukė mano dėmesį nuo pat pažinties pradžios savo originalumu, mąstymu, požiūriu (nuo pat pradžių labai daug kalbėjomės). Jis buvo ypatingai nestandartinis ir nebanalus. Su juo buvo įdomu, be to, nors nebuvo gražuolis, man atrodė labai patrauklus ir seksualus. Iš tiesų jame atradau tai, ko iš viso netikėjau esant – SAVO ŽMOGŲ, su kuriuo gera, saugu, įdomu. Žmogų su kuriuo nuo pat pradžių norėjau DALINTIS (pačia plačiausia ir geriausia prasme). Jis man jautė tą patį, gal net stipriau nei aš (taip sakydavo ir sako; tik aš nemanau, kad meilės stiprumą galima išmatuoti). Žodžiu, pamilau stipriai ir visa širdimi ir jausmai buvo abipusiai.

O tamsioji istorijos pusė buvo (ir tebėra) ta, kad jis buvo (ir tebėra) vedęs.

Jis to neslėpė, kaip ir to, kad ketina skirtis. (Ne dėl manęs, o dėl to, kad jo netenkino santykių su žmona kokybė. Jie buvo atšalę, sekso nebuvo jau daugiau kaip 4 metai. Ir nors nebuvo ir barnių, nes abu buvo kultūringi žmonės gerbiantys vienas kitą, bet nebuvo ir šilumos, ir iš esmės bendras gyvenimas buvo paremtas rūpinimųsi vaikais ir bendra buitimi).

Taigi, praėjus keliems mėnesiams nuo mūsų bendravimo pradžios, jis išsikraustė iš šeimos namų. Aš iš principo nenorėjau gyventi kartu iš karto po jo skyrybų (man nepriimtinas variantas “iš šeimos į šeimą”, manau, kad išsiskyrus būtinas pereinamas laikotarpis apmąstymams, pabuvimui su savimi ir susivokimui). Jis man pritarė, nors ir labai norėjo būti šalia visą laiką. Tad persikraustė pas draugą, o mes ir toliau visą įmanomą laiką leisdavome kartu.

Taip praėjo keli mėnesiai, mačiau kad jis nerimauja ir yra sutrikęs, ir maniau kad tai normalu tokioj situacijoj (palikta šeima, visas bendras 17 metų darbas eina perniek…), tad kaip galėdama stengiausi jį palaikyti ir padrąsinti. Tikėjau, kad reikia laiko, kantrybės ir supratimo, ir viskas po truputį nurims,susitvarkys…

Iš tiesų tolimesnė istorija yra ilga ir gan paini, tad papasakosiu tik esmę.

Praėjus dar keliems mėnesiams po jo išsikraustymo, jis pasikvietė mane pokalbio. Atsiprašė ir pasakė, kad negali matyti kaip kankinasi jo vaikai (17 ir 16 metų), ir dėl jų turi grįžti atgal į namus, ką gana greit ir padarė.

Ir nuo tada viskas pradėjo trūkčioti – mano įsitikinimai trukdė man palaikyti su juo normalius santykius (gal skambės paradoksaliai, bet aš visuomet buvau PRIEŠ santykius su vedusiais vyrais), jį graužė sąžinės priekaištai; be to jis buvo priverstas nuolat meluoti savo žmonai, nes ji nors ir akivaizdžiai žinojo apie mudviejų santykius, bet jai priimtiniau buvo tikėti melu, kad vyras pvz. važiuoja žvejoti. Ir šalia viso to, mes jautėm nenugalimą trauką vienas kitam, gyvybiškai svarbų vienas kito poreikį. Tai buvo žudanti patirtis ir ji tęsiasi iki šiol.

Šiandien situacija yra tokia – jis gyvena su šeima (vien dėl vaikų,anot jo), būdamas su manimi nuolat meluoja žmonai (kad ji jaustųsi rami ,nes nuo jos vidinės savijautos tiesiogiai priklauso ir vaikų savijauta; anot jo), mūsų bendravimas yra apribotas iki susitikimų kartą-du per savaitę mano namuose minimaliam fiziniam ir dvasiniam alkiui patenkinti; mes negalim rodytis viešai, negalim keliauti kartu. Nes jo tikslas yra “užauginti vaikus” šeimoje, taip kaip jie įpratę.

Visa tai tęsiasi jau metus, per tą laiką mes kelis kartus bandėm nutraukti mūsų santykius (dažniausiai mano iniciatyva), bet po kiek laiko vėl grįždavom vienas pas kitą, nes kad ir kokie prieštaravimai lydėtų mūsų draugystę, vistiek būti atskirai nepalyginamai sunkiau nei būti kartu.

Šiuo metu aš jaučiuosi išsekus ir praradus savigarbą. Aš neturiu tikslo ištekėti ar pan. (kaip minėjau,esu savarankiška ir ambicinga), bet man svarbus jausmas, kurį jaučiu – o būtent, tas neapibūdinamas žmogaus SAVUMAS, ramybė ir pasitenkinimas būnant kartu. Aš nenoriu ir bijau tai prarasti. Manau, kad tą patį jaučia ir jis.

Neseniai atvirumo akimirką jis pasakė – man reikia dviejų metų išleisti vaikus į gyvenimą. Lauksi ar ne, aš tai privalau padaryti.

Aš nebežinau kaip man gyventi su visu tuo. Aš tarsi ir esu laisva, bet nesugebu įsivaizduoti nieko kito šalia savęs, tik jį. Jis savo ruožtu yra įsipareigojęs (vedęs),bet nemato nieko šalia savęs, tik mane.

Paprastai kalbant, esu meilužė; kita vertus akivaizdu, kad viskas žymiai sudėtingiau.

Dabar, kai rašau šį laišką,jis yra išvažiavęs atostogauti su savo šeima (“turiu nors kaip nors jiems kompensuoti visą skausmą kurį suteikiau”),o aš mėginu šįkart galutinai apsispręsti jį palikti. Jei kalbėčiau su juo, pasakyčiau – nepalieku tavęs,manęs tik netenkina situacija kurioje esam. Tai yra tokios stiprios emocijos,kad žodžiai atrodo beprasmiai.

Suprantu,kad nei vienas žmogus nėra pajėgus patarti, be to aš visuomet klausau ir pasitikiu tik savimi, bet šiuo metu (ir jau senokai) esu nevilty ir noriu tiesiog paklausti nešališkos nuomonės – ar turėčiau tikėti jo žodžiais (“man reikia dviejų metų”)?… Ar turėčiau būti kantri ir išmintinga, ir laukti?.. Ar verčiau nukirsti viską dabar, nes vėliau skaudės tik dar stipriau?… Na, paprastai kalbant, ar mūsų jausmai (santykiai) turi ateitį?… Ir ar tai tikrai nusižeminimas – mylėti įsipareigojusį vyrą?..

Juk taip atsitinka/gali atsitikti bet kam (taip pat ir jo žmonai ir bet kuriam iš mūsų,net ir pačiam dorybingiausiam…..)

Ačiū už Jūsų nuomonę.
Aistė (tai netikras vardas)

Atsakymas: Sveiki,

Ačiū Jums už atvirą ir labai išsamų laišką. Iš laiško sprendžiant, paskutiniu metu išgyvenate daug jausmų ir abejonių. Laiškas pilnas Jūsų jausmų ir minčių, kas gali trukdyti apsispręsti ir varginti.

Klausiate – „Ar turėčiau tikėti jo žodžiais?.. Ar turėčiau būti kantri ir išmintinga, ir laukti?.. Ar verčiau nukirsti viską dabar, nes vėliau skaudės tik dar stipriau? Ar mūsų jausmai (santykiai) turi ateitį? Ar tai tikrai nusižeminimas – mylėti įsipareigojusį vyrą? “

Jei atsakyčiau į šiuos klausimus, mano atsakymai neatneštų Jums jokios naudos (nebent trumpalaikę, nes vėl grįžtumėt prie savo abejonių). Ir pati rašote, kad visuomet klausote ir pasitikite tik savimi. Manau, Jums labiau padėtų, jei Jūs savo situaciją paanalizuotumėt labiau remiantis protu nei jausmais. Toliau aprašysiu metodą, kuris padėtų Jums tai padaryti. Darykite jį raštu.

Instrukcija. Įsivardinkite galimus sprendimus. Pavyzdžiui, nutraukti santykius ir nenutraukti santykių. Kiekvienam sprendimui surašykite privalumus ir trūkumus taip:

sprendimo-budai

Kai surašysite visus sugalvotus privalumus ir trūkumus, juos dar kartą peržiūrėkite ir apibraukite svarbiausius. Žiūrint į svarbiausius punktus, Jums bus lengviau priimti sprendimą.

Kadangi Jūsų situacija yra emociškai sudėtinga, gali būti, kad logiškai priimto sprendimo nesiimsite vykdyti. Tokiu atveju, siūlyčiau kreiptis į specialistą, kuris padės Jums greičiau apsispręsti ir imtis vieno ar kito sprendimo įgyvendimo.

Jei pasirinktumėte sprendimą „nenutraukti santykių“, manau, būtų naudinga apgalvoti apie santykių patikrinimą ir paanalizuoti Jūsų įsitikinimus apie meilę įsipareigojusiam vyrui. Tačiau pirmiausia Jums reiks apsispręsti, kuria linkme eiti.

Rašote, kad paskutiniai metai buvo „žudanti patirtis“ ir tai tęsiasi iki šiol. Vadinasi, jei paliksite viską kaip yra dabar, niekas nepasikeis, tai tęsis. Todėl teisingas kelias būtų kažką keisti, jei norite, kad kažkas pasikeistų. Gal pabandykite susirašyti visus galimus sprendimus Jūsų situacijoje? Gal jų yra daugiau nei „nutraukti santykius“ ir „nenutraukti santykių“? Pažiūrėkite į savo galimybes plačiau. Gal yra sprendimų, kurių nesvarstėte?

Sėkmės priimant sprendimą!
Nuoširdžiai,
Psichologė Indrė Vaidelienė
www.psichologiniaisprendimai.lt

Dalintis:

21 COMMENTS

  1. Na, pradėsiu nuo to, kad man tokias dilemas yra tekę spręsti pačiai. Kai nei pirmyn, nei atgal, agonija abiem atvejais. Visų pirma, yra labai svarbu suvokti tokį faktą, kad tokios sudėtingos situacijos ateina su amžiumi ir su vidine branda. Taip pat ir sugebėjimas matyti ir jų šviesumą, taurumą, bet tuo pačiu ir tamsią pusę ir tragiškumą. Ir keliapusiškumą. Nebestovime kaip jaunystėj vienoj barikadų pusėj. Žmogus jums yra savas, mylimas, todėl brangus. Ir todėl negalite supykusi kaip jauniklė iškelti ultimatumo. Ne todėl, kad bijote prarasti. Žinoma, skaudėtų nežmoniškai. Bet labiau todėl, kad tai sukeltų skausmą tam taip mylimam. Negalėtumėt sau atleisti, kad jis turėjo dėl jūsų nusisukti nuo savo vaikų, tai jus slėgtų. Per daug. Iš kitos pusės, likdama esamame santykyje, jaučiate, kad žeminate save. Brandesniame amžiuje, kai LABAI GERAI ŽINOME DĖL KO, galime ir leisti sau pabūti kiek nusižeminusiomis. Nes suvokiame, KADA TIKRAI VERTA. Atrodo, šis atvejis būtent toks. Tačiau ne nusižeminimas greičiausiai yra tai, kas žeidžia. Tai yra ėjimas prieš savo vertybes. O būtent vertybės yra asmenybės fundamentai. Eidama paskui savo didelę meilę, laužote save iš vidaus, trypiate savo kojomis savo fundamentus. Pasak “Nepramintu taku” autoriaus, vertybės yra tai, ko negalima aukoti esant net didelei meilei. Nes toliau tenka gyventi su sulaužytu savimi. Blogiausia yra tai, kad laužydami save, pasąmoningai dėl to kaltiname partnerį, dėl kurio tai vyksta, ir tai gali labai stipriai gadinti jūsų vėlesnį patyrimą su juo. Gali būti, kad bus sunku pamiršti tai, kad dėl meilės jam pamynėte savo esmę.

    Todėl einu prie savo pagrindinio sakinio – nenorėjau šokiruoti – Jūsų situacija yra tiesiog ideali. Jis sako – duok man du metus. Tai duokit. Keturiasdešimtmetės gyvenime didelės meilės nesimėto. Jei tai yra ji, ta didžioji gyvenimo meilė, turėsite jį dar bent kokius tris dešimtmečius tikrai ir tik sau. Be dalinimosi su kita. Be savęs vidinio giluminio laužymo ir lipimo per savo vertybes, rizikavimo nebegerbti savęs dėl stiprių patiriamų jausmų ir kur jie jus veda. Pasakykit sau ir jam – bandysiu laukti. Taip ir pasakykit. Nes jūs norite šios meilės, tai ir yra kelias į ją. Jis pats, jūsų meilė, jį parodė. Pasitikėkit savo stipriais jausmais, nuspręskite jo bandyti išlaukti tuos du metus. Pasitikėkit savo meile. Jeigu jam tikrai reikia tik tų dviejų metų (o jūs jau žinote, kiek daug turite vienas kitam), duokite savo žmogui tai, ko jam reikia. Duokite jam IŠ MEILĖS. Nes sutinkate laukti agonijoje nesimatę, nesusitikdami, nebendraudami, rizikuodami savo didele meile iš meilės jam, kad jis galėtų duoti savo vaikams tai, ko jiems jo manymu reikia. Ne atiminėkite iš savęs, o duokite JAM ir SAU. O sau duokite pažadą – jei jis tavo, jeigu iš tiesų yra taip, kaip jis sako, jis bus mano, ir bus laimingas po dviejų metų, atlikęs savo misiją. Pasiryžkite, pasiruoškite jo išlaukti. Pasakykite jam visa tai su meile, įteikite kaip dovaną. Ir savo pasiryžimą išlaukti. Bet be pažadą. Pažadėt nereikia. Nes jūs prisiimate visą riziką laukimo (jam to aiškint nereik). Jūs prisiimate riziką, kad jis nebegrįš po dviejų metų. Galbūt ji labai labai maža ir nereali, bet ji yra. Jūs prisiimate skausmą būti du metus atskirai be menkiausio kontakto, kol jo mažasis vaikas atšvęs pilnametystę. Be to, jūs nežinote, ar iš tiesų jausitės taip pat po dviejų metų, kaip dabar. Galbūt jūsų gyvenimas jau tekės visai kitaip. Leiskite tam įvykti.

    Taip, o kantakto turi nebūti jokio, nei paties menkiausio. Jis turi susimokėti visą kainą už tai, ko nori. Kad po to galėtų įvertinti tai, ką gavo. Neturėtų pakeliui vis paragauti to, kam pats dar nepadarė pakankamai vietos gyvenime.

    Tai yra dar viena būtina sąlyga, kad padidinti šansus sulaukti jo skambučio į duris visam. Tai puiku, du metai tikrai nėra ilgai.

    Atrasite daug savęs per tą laiką, pasiryžusi tokiai didelei dovanai mylimam žmogui ir sau, savo meilei. Be to, žinosite, ant kiek stipriai galite mylėti kitą žmogų. Kokia galite būti stipri dėl savo meilės. Žinosite, kiek daug galite pakelti dėl savo meilės ir dėl jums svarbaus žmogaus. Kiek galite atiduoti, kad kitas, mylimas, gautų jam labai svarbų dalyką. Jei viskas pavyks taip, ir po dviejų metų jis grįš tam, kad niekada nebeišeitų, švęsite tokią pergalę, kokios dar nešventėt. Turėsit laiko susiplanuot atsakančią šventę ;)

  2. Į visus klausimus Aistė pati žinote atsakymus: Ne, Ne, Ne, Ne, Taip, Ne. Ar verta tęsti? Galima paspekuliuoti, kas kelia sąmyšį viduje ir verčia pasielgti neteisingai ir neapgalvotai. Sąžinė – jei tokia egzistuoja. Ramybę suteiks ne santuoka su juo, anaiptol. Ramybę suteiks žinojimas, kad padėjote net 3 žmonių gyvenimusose nedraskydama šeimos, kad ir kokia netobula ji beatrodytų. Suraskite jėgų palaiminti SAVO(??) žmogaus vaikus, žmoną ir jo šeimą, suteikite jam laimės pajusti vidinį tvirtumą, kurio dabar stokoja ir ieško pas jus ir … paleiskite. Nepalikite kabliukų. Jis nėra jūsų žmogus. Ne dėlto kad vedęs ir turi vaikų. O todėl kad nereikia peržengti ribos tarp noro padėti, žinant kaip ir ketinimo daug ką paaukoti. Paaukoti savo laisvę, savarankiškumą, valią, kategoriškumą. Nesutikčiau su teiginiu, kad rasite laimę visame tame asmeniškume. Tai labai sunkus sprendimas, bet žinote, sąžinė ir intuicija kužda jums priešingai nei sako stiprus protas: Pasielkite teisingai ir bus atlyginta su kaupu. Ne rytoj, ne poryt, bet teisingas sprendimas visada suteikia ramybės ir pasitikėjimo, kurio pas jum dabar likę nedaug. Širdies balsas sako – vėliau, protas sako TUČTUOJAU. Tiesiog pagalvokite ir psichologės puikią lentelę būtinai užpildykite iš širdies.

  3. Labai nuoširdus ir jausmingas laiškas, aš irgi pritariu, kad reikia atsitraukti taip bus geriau visiems. Anoks čia jis vyras, silpnas žmogus, nė pats negali (nenori? ) apsispresti ko jam reikia, Tiek metų gyvena su žmona, ir dar gyvens 100 metų. Vaikai išvis manau ne priežastis, kai jie bus pilnamečiai atsiras kita priežastis, pvz žmona susirgs ar darbą praras, o galbūt išleidus į gyvenimą vaikus save atras??? Negaiškite savo jausnystės gražaus laiko, nusipirkite kokią gerą kelionę, ištrūkite iš kasdienės aplinkos, nusipirkite naujus baldus, ir pradėkite pilnaverti gyvenimą, nes Jus to verta !!!

  4. Keistai skamba “SAVO ŽMOGŲ”… JIs ne Jūsų, jis- kitos moters. Tiesiog pasielkite garbingai ir sažiningai prieš save pačią- uždarykite duris ir pamirškite. Ką Jūs žinote apie jo šeimą? Jų santykius? Tik tai ką jis pasakojo? Vadinasi, nieko nežinote. Nebūkite naivi, manote žmona nesuvokia, kad ne visada jis žvejoja, medžioja ar dar kažin ką veikia? Meluoja jai, meluoja Jums, nesugeba apsispresti, ir čia “nuostabus žmogus”? Neardykite šeimos, nesikiškite į ne savo reikalus, neskaudinkit kitos moters, liaukitės būti savanaudė. Galų gale pasidžiaukit, kad šitas apgavikas ne Jūsų.

  5. Visi esam laisvi žmonės. Niekas netrukdo jei kažkas ne taip vienus santykius užbaigti o kitus pradėti arba gyventi vienam. Tiesiog tai galima padaryti tvarkingai, be jokios apgaulės. Iš kitos pusės pakankamai sudėtinga žinoti ar tie kiti santykiai bus tvarūs. Bet jokia čia bėda. Svarbu mano laisvė netaptų prievarta kažkam, atitinkamai kito žmogaus veiksmai prievarta man.

  6. Patarčiau klausyti tik savo širdies. Visi šitie patarinėjantys žmonės nežino jūsų, to vyro, nežino jūsų praeičių ir jūsų lūkesčių. Man pačiai teko išgyventi panašią situaciją, labai ilgus skausmingus varginančius kelis metus, kol abu radom sprendimus savo širdyse. Išsiskyrėm kiekvienas su savo sutuoktiniu, bet visų pirma dėl savęs, nes netenkino buvę santykiai. Tada tapome oficialia pora ir jau antri metai esame kartu. Tikrai vertėjo laukti, daug kartų bandyti skirtis ir vėl taikytis, daug kartų grįžti į šeimą, skelbti daug ultimatumų vienas kitam. Sumaištis buvo didžiulė, todėl negalima kaltinti žmogaus sprendimų nepriėmimu, visiems reikia skirtingai laiko. Lengva nebus, bet kuriuo atveju, praradimai milžiniški, tad linkiu jums nuspręsti taip, kad po 10 metų nesigailėtumėte.

  7. pritariu Elenai. palaukit. tik 2 metai. o jei jus ir apgaus, jus busit rami pries save, nes del savo Gyvenimo zmogaus, padaret viska.

  8. Vyras vedzioja uz nosies.. po dvieju metu bus gaila ir zmona palikt. Jus isivaizduojat du metai? Tai yra daug. Ir du metus vyras gyvens kaip inkstas taukuose, ir zmona ir meiluze ir namai…ir jokiu konfliktu nes viskas slapta. Visiska nesamone! Gyvenime tokie dalykai vyksta, ne jus pirma ir ne jus paskutone, ir nereikia filosofuoti per daug ieskant atsakymu, nes viskas ir taip aisku. Save gerbianti, jusu vietoj, viska uzbaigciau. Nes cia tik jus liksit iskaudinta. I per tuos du metus dar daug galima nuveikt o ne laukt kol princas vaikus isleis. Juokas net ima is tokiu pasiteisinimu. Bukit stipri. Sekmes!

  9. Gal ir verta užpildyti lentelę, bet klausykit ne proto, o intuicijos.Meilė svarbiau už “vertybes” ir “įsitikinimus”.Jei norit kažko pasiekti socialiniam gyvenime-prašom, klausykit proto, laikykitės visuomenės normų.Jei norit pasiekti savo sielos poreikių-pasikliaukit intuicija.Verta laukti 2 metus.kitaip sakant neatidėliokit gyvenimo 2-iems metams.Gyvenkit, džiaukitės, mylėkit,priimkit ir išjauskit visus savo jausmus dabar-gražus pats procesas, ne rezultatas.Meilė-gyvenimo dovana, ji besąlyginė.Koks skirtumas, ar tas žmogus gyvena su savo šeima, ar su jumis.Jūs negalit jam kelti jokių “sąlygų”.Jo šeima, jo reikalas.Jis privalo priimt sprendimus-tai jo pamokos.Jūs leiskit sau priimt šią gyvenimo dovaną, leiskit gyvenimui tekėt sava vaga.Gyvenimas pats išspręs situaciją Jums abiems geriausiu būdu…Netrukdykit gyvenimui, nesipriešinkit šiems jausmams, pasiduokit…Kokį sprendimą jis ar Jūs nepriimtumėt-jis bus pats geriausias pagal dabartinį Jūsų supratimo lygį…Gyvenimas tai upė-jis nuolat keičiasi…nežinia kaip bus ateity-gal ir nebūsit kartu-koks skirtumas.Bet abu būsit jau išgyvenę savas pamokas.Visą gyvenimą mokomės mylėti, dėl to ir gyvename…Šitas jausmas, patirtis liks su jumis visą Jūsų gyvenimą.Džiugins Jus, leis jausti meilę kitiems žmonėms.Nenorėkit turėti to žmogaus, norėkit stebėti jį ir džiaugtis juo, nepriklausomai nuo to kokį sprendimą jis priims ir su kuo jis gyvens…Sėkmės…Mes galime būti laimingi….

  10. Labai daug yra šitame rašinyje…. Tipinis vyras, kuriam patogu gyventi šeimoje, t.y švariuose, tvarkinguose namuose, kur jis visada apskalbtas ir pamaitintas. Galbūt ir negražu rašyti apie buitį, kai išliejote tiek daug jausmų, tačiau man šviečiasi būtent tai. Gal šis vyras Jus ir myli , tačiau nepakankamai, kad dėl Jūsų pagyventų atskirai, statydamas pamatus naujiems santykiams….
    Jis dabar atgailauja žmonai atostogų metu, kad ji toliau juo besąlygiškai rūpintųsi, kad nebereikėtų jam miegoti pas draugą ant nepatogios sofos, o šiltame žmonos glėbyje, levandomis kvepiančioje patalynėje, nes taip patogiau… Brangi autore, perskaitykite savo rašinį dar kartelį ir pagalvokite, ar tikrai šeimoje, kurioje jis šiuo metu gyvena, yra vietos Jums ir ar tikrai jis yra Jūsų žmogus. Aš manau, kad tikrasis Jūsų žmogus dar vaikštinėja kažkur šalia Jūsų… Pasikliaukite savo protu. Sėkmės.

  11. underline šiais laikais jokia problema į skalbimo mašiną sumest skalbinius ir paspaust mygtuką. Jokia čia vertybė. O pavalgymui pilna pusfabrikačių arba iš viso tai galima padaryti viešo maitinimo įstaigose. Esmė kas moka už visas paslaugas ir buto ar namo išlaikymą, nes pinigus reikia uždirbti. Gražu jei tai pasidalinama. Bet pvz mano žmona prie tų dalykų visiškai neprisideda. Aš nežinau kam ji naudoja savo atlyginimą. Todėl ekonomiškai man jokio skirtumo ar aš gyvenu su žmona ar be jos. Lygiai taip pat ji gali pragyventi ir be manęs. Suprantama normaliai dviese lengviau.

  12. Vytautai, būdami keturiasdešimties ir turėdami darbus ar verslus dauguma jau galim leisti sau negalvoti apie ekonominį skyrybų aspektą. Šita istorija tikrai ne apie tai.Šita istorija yra apie jausmą – didelį ir stiprų, užgimusį ten, kur pagal visuomenės normas lyg ir neturėjo teisės užgimti… Bet tai jausmai – jiems nusišvilpt ant visuomenės normų ir jie neprašo leidimo ateiti… Protas mano aprašytą situaciją išnarplioja greitai ir paprastai. Bet, kaip minėjau, istorija yra apie jausmus, tad ar tikrai išmintinga jausminius dalykus spręsti dalykiškai ir konstruktyviai, remiantis protu? Komentatorė “Ji” labai tiksliai pakomentavo situaciją.

  13. Na aš tik pakomentavau kitą komentarą. Jaunystėje siautėja aistra kuri neturi jokio logiško paaiškinimo. Ir visai gerai kad taip yra. Po to gan smagu prisiminti kaip buvai pametęs galvą. Aistra su intuicija ar nuojauta niekaip nedera. Atvirkščiai tai pakitusi sąmonė prie kurios nuojauta tiesiog negali veikti kaip ir pavartojus kokių svaigalų. Tiesiog anapusinė žmogaus pora negali padėti suvaldyti šio kūno arba perduoti informacijos per savotišką vidinį balsą. Konkrečioj situacijoje bent aš nematau jokios problemos. Tiesiog gyventi taip kaip yra ir šiuo momentu. Po 2m gal nebus šio pasaulio. Jei situacija tenkina abi puses jokios problemos. O visuomenės normomis tegul naudojasi kam tai patinka. Iš kitos pusės mes neturim jokios teisės patarinėti kitam žmogui. Tai jo gyvenimas ir jo sprendimai. Jokia visuomenė čia ne prie ko.

  14. Nežinau, man tai šlykštu tiesą pasakius apie tai skaityti. Vyras “nemiega” su zmona, gyvena “del vaiku”, palauk dar porą metelių ir t.t. Tipiški vedusio vyro pasiteisimžnimai. Jam patogu gyventi taip kaip yra! Kenčia abi moterys. Nebūtų autorės, būtų kita. Aš aplamai neįsivaizduoju tokių “meilių”, šlykštu ir viskas. Man 40m, vyrą išvijau kai sužinojau apie kitas, o jis lygiai tą patį kaip suzinojau aiškino savo vienai meilužei-kad nemiegame kartu, kad gyvena kartu dėl vaiko (18m). Vienu žodžiu juokas ima kai skaitai tokias “meiles” istorijas. Lauk lauk tuos 2 metus, tik nepamiršk papasakoti ko sulaukei :).

  15. Taip, sutinku, kad ne visi vienodi. Bet patikekite-tokie pasiteisinimai yra standartiniai. Jei myletu Jus ir noretu buti su Jumis, tai taip ir darytu. Vaikai dideli, jie gi viska supranta. Aisku jie kentetu, galbut nekestu Jusu. Nesmerkiu ir nekaltinu, bet paprasciausiai as neprasideciau su vedusiu vyru aplamai. Pagalvokit pati-kiek metu tai jau pas jus tesiasi. O Jus vis laukiate… Tikriausiai nustebtumete isgirde jo zmonos nuomone apie ju santykius ir t.t. Maniskis irgi dar kure planus i ateiti-keliones, statybos ir t.t., o pasirodo kitai irgi “kure” planus…Ji galvojo, kad jis mane paliko (jis taip jai zadejo matomai), o po menesio pradejau gauti jo zinutes kaip jis gailisi, kaip nori grizti, kaip jam blogai ir t.t. Tai va, paprasciausiai as tai jums patarciau-gyvenkite savo gyvenima, kurkite normalius santykius, o ne laukite…

  16. O po dviejų metu kas? Vaikai sulauks 18 metų ir staiga taps savarankiški ir jiems nebeskaudės dėl skyrybų? Kad ir taip, tai tada žmona liks viena, tada jis jos negalės palikti, nes ji vieniša, gal sumąstys nusižudyti. Ir pasaka be galo.
    Ir šiaip. Jie atskiruose kambariuose miega? Greičiausiai vis tik vienoj lovoj.
    Jūs atrodot tokia stipri moteris, o jis – skystakiaušis.
    Atsitraukit, nebūkit su vedusiu. Pasakykit, kad susirastų jus, kai susitvarkys popierius, kad nenorit būti meilužė. Jei jis yra “jūsų žmogus”, tai nenorės jūsų paleisti. O jei ne, tai jūsų žmogus kažkur jūsų dar ieško. Sėkmės.

  17. Skaičiau visą istoriją ir galvojau – na kodėl moterys viską mėgsta vynioti į romantizmo patalus ir kloti idealizmo drobulėmis? Perfrazuojant į realizmo kalbą pagrindinė mintis skambėtų maždaug taip: “Radau savo žmogų, kuris skaudina savo žmoną, jai meluoja ir ją apgaudinėja. Man taip pat dėl jo skauda, todėl aš jo lauksiu, kiek reikės.” Logikos mažoka, bet užtat iš istorijos išeina puiki melodrama ar koks meilės romanas popieriniais viršeliais.

  18. NACIONALINIS KIDNEJO FONDAS:

    Sveiki, pone, ponia!

    “VALYMO VANDENS ligoninė” šiuo metu reikalauja skubių ir rimtų inkstų donorų, vyrų ir moterų, už 500 000 dolerių.
    Prieš operaciją mokame pusę 200 tūkst. Dolerių už abejones.

    Donorai turi būti kliniškai sveiki ir turėti sveiką kraujo grupę, tokią kaip A + ve, B + ve ir O + ve, ir jiems turi būti 18 metų ir vyresni.

    Jei susidomėjote, prašome susisiekti su mumis elektroniniu paštu (nationalkidneyfoundation156@gmail.com) arba tekstu mūsų pagalbos linija “WhatsApp + 1” (559) 744-3171

    Tai yra apie gyvybes, tausojimai yra griežtai draudžiami.

Komentuoti: Autorė Cancel reply

Please enter your comment!
Please enter your name here