Atrodo sutikau savo gyvenimo meilę, bet bijau, kad nieko nesigaus

0 (0)

Esu dar palyginti jauna mergina, 19 metų, tačiau kol kas neypatingai sekasi meilės reikaluose. Prieš keletą metų patyriau pirmąją svaigiąją meilę, tačiau ji netruko ilgai ir per metus išsilaižiau visas žaizdas. Galiausiai pradėjau dairytis į kitus vaikinus, su dvejais bandžiau sukurti draugystę, nes vis dėlto labai norėjosi jaustis ne tik mylimai, bet ir mylinčiai. Deja, nieko nesigavo, nei vieno nepamilau, todėl jau gana ilgą laiką esu viena, su kartkartėmis pasitaikančiomis simpatijomis ir dažnomis svajonėmis apie gilų ryšį, kurį kada nors galėčiau turėti tarp savęs ir savo partnerio. Ir vieną dieną mano kelyje pasitaikė vienas žmogus, tiesą sakant su visomis savybėmis, apie kurias svajodavau. Taip pat norintis sukurti tikrą draugystę, kur abu sietų sielų bendrystė. Net ir norėdama nerasčiau trūkumų nei išorėje nei, svarbiausia, viduje.

Bendraujam apie mėnesį, viskas klostosi gerai, puikiai leidžiam laiką, suprantam vienas kitą dažnai net be žodžių, taip pat jis spėjo įgyti mano pasitikėjimą, o aš sulaukiau prisipažinimo, kad visgi tai rimta ir jo jausmai man vis stiprėja. Man patinka leisti laiką su juo, žiūrėti jam į akis, mėgautis tyla ar įvairiais pokalbiais. Tačiau nežinau kas įvyko, iš kažin kur atsirado mintys, kad gal nieko nesigaus, nesugebėsiu mylėti, įsimylėti. Atrodo, kad gal nejaučiu tos simpatijos, to impulso, jausmo kada pilve skraido drugeliai ir panašiai. Už vis labiausiai bijau, kad nieko nebejausiu, vėl nuo visko pabėgsiu ir užsidarysiu vienatvėje.

Rodosi, kad niekam nieko nesugebu jausti, nežinau kaip pamilti, bijau, kad man viskas atsibos, prarasiu tokį žmogų ir gailėsiuosi. Esu labai pasimetusi, noriu mylėti, savo meilę dovanoti tą vertinančiam žmogui, o kai toks atsirado, aš nebesugebu tos meilės jausti, o gal net pati nežinau ką tiksliai ji reiškia, kokie jos simptomai. Gal meilę įmanoma užauginti?

Laura (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė Aušra Stumbrytė

Labas, Laura,
Pirmiausiai tai noriu padėkoti Tau už laišką ir už iškeltą labai gražų klausimą: ar ir kaip galima užsiauginti meilę? Daugelis klausia apie tai, kaip meilės nusipelnyti pačiam, kaip jos gauti, o Tu štai prabilai jos davimą kitam. Suprantu, kad ieškodama atsakymo į šį klausimą jautiesi pasimetusi, būgštauji dėl ateities ir savo pačios galimybių šį jausmą pajusti ir dalintis juo su kitu. Iš tiesų esi ties to amžiaus riba, kai santykiai ir jų kūrimas tampa vienu svarbiausių žmogaus uždavinių. Tačiau tuo pačiu, esi dar ties pasibaigiančios paauglystės riba, kur svarbiausias uždavinys yra savęs paieškos, identiteto kūrimas. Tam, kad megztume santykį su Kitu, visų pirma turime atsakyti sau į klausimą „O kas esu aš pats?“. Pirma mintis, kuri man kyla ir kurią norisi Tau pasakyti: kad viskam savas laikas…

Toliau pasidalinsiu ir kitomis kilusiomis mintimis ir įžvalgomis, kurias galėtum pati apsvarstyti, gal kai kurios iš jų bus tau prasmingos ir atpažinsi jose savo vidinę patirtį.

Kaip išskaitau laiške, meilę pati sieji su pakylėjimu, svaigumu, „skraidančių drugelių“ jausmų pilve ir kažkuo, kas turi kilti iš impulso. Taip, dažnai santykiai prasideda būtent nuo svaigaus įsimylėjimo etapo ir tik vėliau pereinama (arba nepereinama) į brandesnį santykių etapą, kurį jau galima pavadinti meile: kur mokamasi būti kartu, dedamos pastangos, kur ryšį palaiko nebe malonus svaigulys, o sąmoningas ir nuolatinis dviejų žmonių apsisprendimas būti kartu. Rodosi, kad su dabartiniu savo draugu nepatyrei to pirmojo svaigaus etapo…

Visgi, iš Tavo apibūdinimo atrodo, kad šie santykiai Tau malonūs, brangūs: juose jautiesi suprasta, pasitiki, Tau malonu leisti laiką kartu, jam – taip pat. Sutampa ir judviejų požiūris į tai, kas santykiuose yra svarbu. Atrodo, kad Judviejų santykiams palaikyti ir nereikia to svaigulio, tos vadinamosios „chemijos“, nes yra kiti saitai ir bendrumai. Kai kurių psichoterapeutų nuomone, įsimylėjimo svaigulys kartais gali būti net ir apgaulingas, neleidžiantis pamatyti tikrųjų žmogaus savybių, savotiškai apakina. Norėčiau pasiūlyti Tau, Laura, paskaityti psichoterapeuto E. Laurinaičio mintis apie tai, kas skiria meilę nuo įsimylėjimo (čia).

Dar noriu pastebėti ir pridurti, kad dažniausiai mūsų lūkesčius santykių atžvilgiu formuoja ankstesnė patirtis: kol kas ji Tau nebuvo sėkminga – pirmuose santykiuose įsimylėjai, bet nudegei; galbūt kažkur giliai viduje įsijungė saugiklis, sakantis: „neįsimylėk/ nemylėk, nes vėl kentėsi..“? Keliu prielaidą, kad galbūt ir tai gali trukdyti pasireikšti Tavo jausmams dabartiniuose santykiuose. Protas tarsi sako, kad šis žmogus vertas Tavo meilės, tačiau jausmai – užrakinti saugykloje, kad jų niekas nesužeistų dar kartą…

Kitas tikrai nelengvas klausimas, kurį norėčiau kad pabandytum atsakyti sau pati, Laura: kiek jauti meilės sau? Kiek jos turi savyje? Juk kitam galime duoti tik tai, ką patys turime, ar ne tiesa? Dėl to pradžioje ir užsiminiau apie skirtingus žmogaus brandos etapus: pirmiausiai turime pažinti patys save, atrasti santykį su savimi pačiu, tik tada ateina laikas kurti brandų ryšį su kitais…

Na ir pabaigai: juk draugaujate dar labai neilgai, galbūt nereikia skubinti ir savęs pačios, nereikalauti iš savęs jausti to, kas kol kas tiesiog nesijaučia. Būkite kartu, jei Jums dviese būnasi ir galbūt su laiku atsiras kokie nors jausmai, kurie ir padės Tau geriau susigaudyti savyje ir šiuose santykiuose.

Sėkmės!
Psichologė Aušra Stumbrytė
Iliustracija: jill111 / pixabay.com