Atsakomybė ir kaltė
5 (2)

Iliustracija: Ethan Haddox / Unsplash

Viena iš pirmųjų rekomendacijų pradėjusiems gilintis į save, į savęs pažinimo, saviugdos temą – prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Atrodo, viskas paprasta, tačiau, kaip rodo gyvenimas, tai lengva padaryti tik žodžiais.

Mes visi puikiai žinome, koks yra teisingas atsakymas, išmokome jį ir į klausimą “Kas atsakingas už tavo gyvenimą?”…

…laukti kitokio atsakymo nei “Žinoma, aš”, neverta. Dažniausiai po šio atsakymo darau pauzę ir tuomet pradeda skleistis tikrasis žmogaus požiūris ir atsiranda papildymas pirmajam atsakymui. “Jeigu būtų kitos aplinkybės….jeigu jis nebūtų taip padaręs, to nebūčiau padariusi aš… jeigu ji kitaip elgtųsi… jeigu… jeigu… jeigu… o…. bet… tačiau…”. Ir paaiškėja, kad esu atsakingas už savo gyvenimą su tam tikromis sąlygomis, išlygomis ir prielaidomis, bet tai jau nėra atsakomybė.

Kodėl iš viso svarbus atsakomybės klausimas? Tol, kol mes ieškome priežasčių ir kaltininkų išorėje, mes, lyg akli kačiukai, nematome, ką darome ir ko nedarome patys, o kažką pakeisti savo gyvenime tampa “misija neįmanoma”. Lyg ir aišku – kai atsakomybę už savo gyvenimą pasiimi sau, gali pats kažką ir pakeisti. Bet… Jeigu tai yra raktas į realius pokyčius, į kitą gyvenimą, kodėl gi taip sunku prisiimti atsakomybę? Ieškodama atsakymo į šį klausimą, perkračiau savo gyvenimą, stebėjau kitus žmones, analizavau įvairias situacijas ir vieną dieną atradau tą aspektą, kuris nuolat praslysdavo pro šalį.

KALTĖ. Mes supainiojame atsakomybę su kalte. Dedam lygybės ženklą tarp “aš atsakingas” ir “aš kaltas”. O jaustis kaltu nenori nei vienas šios planetos gyventojas, todėl ir apie jokią atsakomybę kalbos būti negali.

Pamėginkime atskirti vieną nuo kito. Kaip ir visada – tai yra tik mano matymas ir suvokimas, nepretenduojantis į vienintelės tiesos titulą. Žinau tik tai, kad išnarpliojus šią galvoje gyvenančią painiavą, nukrito nuo pečių didelė našta, žymiai sumažėjo įtampa, atėjo daug suvokimų apie save ir pradėjau daryti tai, ko negalėjau padaryti, kol mazgas buvo neišpainiotas. Taigi…

Kas yra atsakomybė? Atsakomybė yra gryni faktai – ką ir kaip aš padariau ir ko nepadariau. Viskas. Tame daugiau nieko nėra. Jokių interpretacijų, jokių emocijų, jokių verkšlenimų – tik faktai. Ir šį rašinėlį kaip ir būtų galima pabaigti, jeigu nebūtų kitos šio medalio pusės, pavadinimu kaltė, kuri kaip pelkė įtraukia visą dėmesį ir visą gyvenimą į savo gelmes, ir nenori paleisti.

Kaip jau ir rašiau, niekas nenori jausti kaltės, todėl dažnas kaltę užslepia taip giliai, kad net įžvalgus tyrinėtojas sunkiai ras takelį, vedantį link šios emocijos. Tad, pirmas žingsnis, norint susitvarkyti su kalte ir išnarplioti susivėlusį atsakomybės-kaltės kamuolį – pripažinti sau, kad kaltė egzistuoja jūsų gyvenime. Jeigu neigsite šią emociją, ji valdys jūsų gyvenimą ir įkalins jus plieniniame narve, neturinčiame išėjimo. O toliau – žingsnis po žingsnio sudėlioti viską į savo vietas. Keletu straipsnių ir pasistengsime tai padaryti. Rašydama šia tema remiuos savo patirtimi, suvokimais, atradimais ir praktiškai išbandytais metodais, kurie mano gyvenime buvo (ir yra) efektyvūs. Taigi, pirmyn, į kaltės labirintus.

KALTĖ

Visų pirma, vertėtų pasižiūrėti, kokią įtaką kaltė daro mums ir mūsų gyvenimui. Kad tai nebūtų vien žodžiai, paeksperimentuokime. Prisiminkite bet kokią, kad ir pačią mažiausią situaciją, dėl kurios jūs jaučiate kaltę. Kas vyksta su jūsų kūnu? Kūnas stingsta, tarytum norėdamas susitraukti ir išnykti, energija mažėja, noras ką nors veikti palengva tirpsta. Atsiranda pojūtis, kad ant pečių užkrenta didžiulis sunkus maišas, našta, kurią sunku pakelti. Sunku? Ar atvirkščiai – suteikia sparnus? :) Greičiausiai – ne. Taigi, mintimis mes galime sau meluoti, kad kaltės nėra, kad ji niekaip neveikia mūsų, bet kūnas nemeluoja niekada, tereikia atkreipti dėmesį ir įsiklausyti.

Žmogus, išgyvenantis didžiulę kaltę, dažnai praranda jėgas ir norą ką nors daryti, veikti, o kartais – ir gyventi. Negalėdamas priimti tų situacijų, dėl kurių jaučiasi kaltas, žmogus tampa faktiškai neįgalus. Vis iš naujo ir iš naujo sukdamas galvoje praeitį, jis skęsta gilioje kančioje, klūpėdamas ant kelių daužo galvą į grindis, vis kartodamas “aš kaltas…aš kaltas…aš kaltas”. O tuo tarpu niekas nesikeičia. Gyvenimas eina pro šalį, o žmogus įstringa egzistavime ir begalinėje kančioje. Tebūna tai sutirštintos spalvos, bet tokiu būdu bandau perteikti, koks pavojingas yra kaltės jausmas. Kaltė – tai nuolatinė kančia ir sąstingis. Nejausdami to, mes baudžiame save, savo rankomis atimdami iš savęs patį svarbiausią dalyką – gyvenimą.

Kaltė mus padaro žmonėmis, negalinčiais nieko išspręsti. Koks tikslas kamuoti save kaltės jausmu? Net jeigu mes kažkada ir suklydome, priėmėme neteisingus sprendimus, ar kaltės išgyvenimas šiandien padės ką nors pakeisti? Galbūt mes galvojame, kad tuomet, kai jaučiamės kalti, kiti žmonės labiau mus mylės ar gerbs? Deja, bet taip nebus. Tai tik iliuzijos, iškreiptas mąstymas ir savęs pasmerkimas tolimesniai kančiai.

Tai, kad mes sąmoningai nepripažįstame kaltės egzistavimo, nereiškia, kad jos mumyse nėra. Mes nuo vaikystės išmokome būti kaltais. Kodėl? Dėl paprasčiausios priežasties: kai virš mūsų galvos pakimba kaltė, tampa labai paprasta mus valdyti. Kaltė – viena iš stipriausių emocijų, tai galingas įrankis, kurio pagalba valdomi žmonės. Pasižiūrėkite, kaip tai vyksta jūsų gyvenime? Ar jūs nenaudojate šio įrankio, norėdami kažką gauti iš kito žmogaus? Kaip pasakoj apie auksinę žuvelę: išpildysiu tavo norus, tik paleisk mane… Juk užkibti ant kaltės kabliuko – skauda, kartais net labai skauda. Tiek mums, tiek ir tiems, kuriuos mes apkaltiname…Ir mes tuo naudojamės. Jeigu tik pajuntame, kad žmogų lengva “užsodinti” ant kaltės, mes būtinai tai padarome. Ir tada viskas – jis mūsų valdžioje.

Susidūrimą su kalte pažįstu ne iš knygų ar pasakojimų. Buvau įstrigus ir viską, apie ką rašau, išgyvenau savo kailiu. Labai gerai žinau, kad kaltė neduoda nieko, išskyrus skausmą ir kančią. Produktyvumas nulinis, sprendimai neįmanomi, gyvenimas tokioje būsenoje pradeda atrodyti nepakeliamas, o visą šį “patiekalą” privalomu būdu pasūdo tie, prieš kuriuos tu jautiesi kaltas. Ir kuo labiau išgyveni kaltę, tuo stipriau ant jos mina kiti. Tai yra normalu, nes taip jau mes surėdyti ir nepraleidžiame progos pademosntruoti savo “galią” :)

Todėl jeigu Jūsų gyvenime yra bent menkiausios kaltės apraiškos, pradėkite tvarkytis su šiuo galingu žvėrimi, kol jis nesurijo visko, kas jus supa.

DARBUI SU KALTE

Kaip jau rašiau anksčiau, pirmasis žingsnis darbe su kalte – pripažinti, kad kaltė yra jūsų gyvenime. Išsirašykite visas situacijas, dėl kurių jaučiate kaltę – bus tai vaikystės prisiminimai ar netolimos praeities įvykiai. Rašykite viską, kas tik ateis į galvą.
Toliau, žiūrėdami į kiekvieną situaciją, užduokite sau keletą klausimų:
– Ar tuo momentu, kai aš taip pasielgiau, aš galėjau pasielgti kitaip?
– Ar aš taip pasielgiau sąmoningai ir tyčia?
– Ar tai, kad aš pasielgiau šioje situacijoje būtent taip, reiškia, kad aš nusipelnau kentėti? Kiek laiko? Dieną? Dvi dienas? Metus? Visą gyvenimą?
– Kaip kaltė man padeda (ar padėjo) susitvarkyti su šia situacija?

Paprasta būdas, paprasti klausimai, padėsiantys sumažinti didžiausią įtampą ir kiek atpalaiduos. Būkite visiškai atviri su savimi. Darbo su kalte pradžiai to visiškai pakanka.

Ilona Tamošiūnienė | drasagyventi.lt

Įvertinkite!
[Balsavo: 2 Vidurkis: 5]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.