Atsargiai – „emocinis užknisinėtojas“0 (0)
Foto: © Tverdohlib / Depositphotos
Klausimas: Man 28 metai. Draugauju su vaikinu jau trečius metus. Iš pradžių viskas buvo nuostabu: pasimatymai, gėlės, pasivaikščiojimai mėnesienoje, pirmieji bučiniai. Vėliau prasidėjo kažkoks tampymasis, jis pradėjo trauktis, po kurio laiko su nauja meilės banga vėl sugrįždavo.
Mane tas pradėjo varginti ir žeisti. Jaučiu, kad darausi pikta. Aš jau noriu šeimos, o ne vaikščioti į pasimatymus. Užsiminiau apie gyvenimą kartu, o jis sako: „neskubėkim, pasidžiaukim dar taip“, arba „aš dar tam nepasiruošęs“. Ir nežinau, ar turiu jį palikti, ar laukti toliau. Gal kas nors manyje yra ne taip? Jis man labai brangus, ir rūpi. Bet atrodo, kad jis kažko bijo. Jam 30, gyvena su mama ir anksčiau niekad nedraugavo su mergina taip ilgai, kaip su manim. Gal galite ką nors patarti? Audra.
Atsakymas: Sveika, Audra. Iš tavo laiško susidaro įspūdis, kad kai atėjo laikas apsispręsti ir labiau įsipareigoti, vaikinas išsigando ir visaip ėmė didinti atstumą, bet kadangi nenori visiškai prarasti tavęs, jis tai priartėja, tai nutolsta. Įsivaizduoju, kaip tu pavargai nuo šito žaidimo „stumk-trauk“. Atrodo, kad pataikei ant taip vadinamojo „emocinio užknisinėtojo“ tipo – mamytės mylimojo, greičiausiai būsimo senbernio, niekaip nesubręstančio įsipareigojančiam emociniam ryšiui su kita moterimi. Gal tegu jis saugiai sau toliau gyvena su mamyte, vaikšto į romantiškus pasimatymus su naiviom mergelėm ir knisa protą kitoms? Tas vyrukas, matyt, ir nori tų santykių, ir bijo. Bet daugiau bijo. Nieko tau netrūksta ir tu čia niekuo dėta – neišspręsi jo psichologinių problemų.
Tegu jis sprendžiasi savo problemas pats arba galutinai apkerpėja. Ir taip jau – Dieve, kokia tu kantri! – lauki trečius metus. Kitos merginos, matyt, nebuvo tokios ištvermingos kaip tu.
Kiekviena sveika moteris nori, kas mylimas vyras stengtųsi ją užkariauti, siektų jos ir norėtų su ja kartu gyventi, turėti vaikų. Tu gali duoti jam šansą ir dar palaukti – tik apsibrėžk, kiek laiko – tegu jis pats siekia tavęs, peržengia per savo baimes, na o jei neįstengs, kam tau reikia tokio kompleksuoto vyriškio, nesugebančio atsiskirti nuo savo mamytės. Ką jis gali tau duoti, juo labiau – vaikui? Nebent tu nori būti jam dar viena mamytė, tik dažniausiai tai pirmajai mamytei nei viena neprilygsta…
Aš suprantu, kad tas žmogus tau rūpi ir yra brangus, atidavei šiam ryšiui viską, ką galėjai. Tik ar esi pasiruošus priimti jo tokį mėtymąsi – ir norą ir nenorą didesnio artumo. Visa tai gali vėl ir vėl iškilti santykiuose ir tave skaudinti. Tu pyksi, o jis žinoma, tik dar labiau gąsdinsis ir tols. Taigi spręsti tau, tik neatsisakyk ir neišduok savo poreikių ir jausmų. Sėkmės!
[psichika.eu]
Psichoterapeutė Ramune Pajuodyte-Milašienė / 15min.lt
psichoterapeutas.com | porosterapija.lt
Sveika, Audra. Esu lygiai tokiuose pačiuose santykiuose, tik tiek, kad jie trunka trumpiau -metus. Pilnai suprantu,kaip tu jautiesi. Nesinori prarasti to žmogaus, ir realiai supranti, kad nieko gero iš tokių santykių nebus. Tai kaip kokia liga -kuo jis labiau tavęs vengia, tuo labiau norisi kad būtų šalia. Ir nuo tos ligos niekas negydo -nei veikla, nei laikas, nei juo labiau kitų dėmesys. Aš vis žadu žadu pabaigti šitą nesąmonę, bet neturiu tiek jėgų.. Bet tai manau būtų geriausias sprendimas. Būtų labai faina jei su manim susisiektum emailu, Norėčiau pasikalbėti su žmogumi, esančiu tokioje pačioje situacijoje kaip aš :-)
„10 absurdiškų klaidų, kurias darydamos moterys gadina sau gyvenimą” -susimastyti verciantis straipsniukas…
Kas cia per psichologe, susidare toks ispudis, kad „padruske” raso patarimus…
pseudo psichologe
Jis atitolsta dėl to, kad verti įsipareigoti ir atsiduoti ne 50% o visu 100%, kai pati to nedarai. Tu va imk ir paklausyk šitos „psichologės”, parodyk savo egoistiškumą ir viso gero bus ne tik šitam vyrukui, o visiems, ir gausi tik pastumdėlius. Taip, galėsi džiaugtis, tau patarnauja, bet ar ilgai džiaugsiesi. Jis ne joks senbernis, kai pradėjote draugauti, jam buvo 27 ir jis buvo normalus, save tausojantis ir bet kam neatsiduodantis vyras, kuris neskubėjo prie altoriaus vos pradėjęs giliau pažinti gyvenimo subtilybes. Kokia besituokiančių amžiaus statistika?
Psichologes komentaras tai tragedija…
oi, kaip tai pazystama…. 5-tus metus jau „tampomes”, gyvena su mama, nors turi savo butą…ir mums seniai jau nebe „-niolika”, abu tureje santuokas. Santykiai be jokios ateities ( bendros)…
Noriu pasakyt čia kritikuojantiems, kad vien tai, kad žmogus paprastai rašo, dar nereiškia, kad pasakė netiesą. Jeigu parašytų tą patį, tik žodžiais iš tarptautinio žodžių žodyno, tai jau būtų daug vertingesnis atsakymas? Aš labai vertinu profesionalus, kurie sugeba pasakyti esmę tiesiai šviesiai ir taip, kad būtų aišku 5-mečiam vaikui. Tai tik įrodo jų profesionalumą.
Manau esmė ne rašymo stiliuje, o pačiuose patarimuose. Taip, psichologė įvertino situaciją teisingai, kad vyrukas bijo įsipareigoti ir taip pasakė tiesiai šviesiai. Matau problemą tame kad psichologė paliko tik du variantus skirtis arba laukti. Aišku, kad mergina neišspręs savo vaikino psichologinių problemų, kadangi tik pats vaikinas gali keistis. Bet juk jie pora, gali apie tai šnekėtis ir rasti bendrą išeitį. O psichologė pataria skirtis, o ne bandyti išspręsti problemą. Sprendimas labai \”juodai baltas\”. Susidaro įspūdis, kad nėra jokio kito sprendimo, lyg tai būtų kokia neišsprendžiama problema.
pikus psichologes komentaras, nevynioja i vata,o realiai pataria.
Super paaiskino tiesiai šviesiai!!! :)
Taip, čia profesionalus atsakymas, ant kurio struktūros užmestas ne mokslinis žargonas, o popsinis, su emocija, kaip iš TV pokalbių visokių..
2 kartus esu uzsirovusi ant tokiu emkciniu uzknisinetoju. Drauges irgi yra su tokiais reikalu turejusios… Vienas patarimas – bek nuo jo kuo toliau… Kai vyrai virs 30 vis dar pas mamytes gyvena, bijo zengti riztinga zingsni ir nukirpti ta bambagisle – laimes su tokiu vyru nebus… Pagaliau, net jei jis ir prades kartu gyventi, jo mamyte visada bus greta… Kiekviename jo sprendime… O psichologes stilius labai teisingas.
Pritariu psichologei ir manau, kad jei jis noretu rimtu santykiu su tavimi, pats to siektu ir tuo labiau bijodamas tave prarasti tikrai jokiais budais neatitoltu. O kadangi siuo atveju jis elgiasi priesingai, tai irodo, kad jam tiesiog su tavim patogu, kol kas… Turi teise rinktis, arba ir toliau buti tiesiog paauglisku santykiu dalis, arba nutraukti tai, kas tau nera priimtina ir ateityje susikurti santykius su turinciu analogiskus gyvenimo tikslus zmogumi, su kuriuo jausiesi mylima ir vertinama. Juk po kazkurio laiko vis tiek islys visas sis jo nepastovumas, noras buti nepriklausomu. Zmones nesikeicia, o tik laikinai savo noru paslepe savo trukumus.
Dėl vaikino tai viskas aišku. Arba jis pats susiprotės, arba koks nors įvykis atves jį į protą. Jeigu mergina nežino, kaip su tokiu vaikinu tvarkytis, tokiu atveju geriau būtų išsiskirti.
O psichologei aiškiai trūksta sugebėjimo taktiškai ir profesionaliai atsakyti į klausimą. Netgi aš, tik mėgėjas psichologijoje, sugebėčiau geriau.
Galbūt toks atviras antipatijos reiškimas vaikino atžvilgiu padeda psichologei emociškai priartėti prie besiskundžiančios merginos, tačiau mano akimis žiūrint, tai atrodo tikrai neprofesionaliai.
Man psichologės atsakymas pasirodė puikus. Santykius kuria du žmonės, o ne kai vienas stengiasi, o kitas elgiasi paviršutiniškai.
Labai patinka sio psichologes atsakymai: idomu ir skaityti, ir puikiai atsakoma.
Jau senokai šitas portalas virtęs „merginos, pasiskųskime vyrais”.
Psichoterapeutės komentaras man pasirodė visiškai neprofesionalus. Atrodo, kad rašo kaimo lygio „žinovė”. Pvz psichoterapeutė labai užsikabino už teiginiu, kad vaikinas gyvena su mama. O tai kokios to priežastys, gal jis gyvena ne todėl, kad yra „mamičiukas”? Šiaip išviso atsakymui mažoka info ir tokių kategoriškų atsakymų aš tikrai neduočiau. Kaip ne kaip sprendžiama dviejų žmonių ateitis.