Didis asketas, pagarsėjęs visame pasaulyje šventumu, gyveno atokioje oloje. Kiaurą dieną praleisdavo medituodamas, ir visos jo mintys sukosi apie aukštesnius dalykus.

Vieną sykį asketui medituojant, iš tamsos išniro mažytis peliukas ir pradėjo graužti atsiskyrėlio sandalą. Žmogus pasipiktinęs atsimerkė.
– Ko drumsti mano ramybę?
– Aš alkanas, – gailiai cyptelėjo peliukas.
– Dink iš čia, netikęs padare, – supyko asketas, – kaip išdrįsai prie manęs artintis, kai ieškau vienybės su pačiu Dievu?
– O kaip tu rasi vienybę su Dievu, – paklausė peliukas, – jei nesugebi sutarti net su manimi?

„Kas sakosi esąs šviesoje, o savo brolio nekenčia, tas dar tebėra tamsoje“ (1 Jono laiškas, 2,9).

Pagal Bruno Ferrero  „365 trumpi pasakojimai sielai“, Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 281 p.

loading...