Auditorijos baimė: kur šuo pakastas?
0 (0)

Woman Speaking at Conference --- Image by © Simon Jarratt/Corbis

© Simon Jarratt/Corbis

Viešo kalbėjimo baimė yra labai paplitęs reiškinys, būdingas įvairaus amžiaus, profesijų bei socialinės padėties žmonėms. Jis turi savo mokslinį pavadinimą: glosofobija. Pirmasis šios fobijos simptomus dar 1899 m. aprašė vokiečių psichiatras Emilis Krepelinas (Emil Kraepelin).

Ko mes bijome?

Iš esmės bijome kitų žmonių negatyvaus vertinimo (pasmerkimo ir pajuokos), ypač tada, kai klausytojai mums svarbūs bei reikšmingi, arba tada, kai jų visai nepažįstame.

Aplinkinių vertinimo baimę pavertus žodžiais, ji skambėtų maždaug taip: „Aš žinau, kad suklysiu, pamiršiu, patirsiu gėdą, žmonės pagalvos, kad aš kvailas ir nieko nesugebu, visi nuo manęs nusigręš.”

Dauguma psichologų glosofobijos priežastis grupuoja į fiziologines (tai įvairūs logopediniai sutrikimai (pvz., mikčiojimas), halitozė (liga, dėl kurios atsiranda nemalonus burnos kvapas) ir kt.) arba/ir psichologines (psichotrauma, išgąstis (ir pasąmoninis sprendimas tylėti), menkavertiškumo jausmas, negatyvi savihipnozė, kaltės ir gėdos kompleksas etc.).

Glosofobija yra viena iš socialinių fobijų, t. y. ji ne įgimta, bet išmokta, atsiradusi palaipsniui. Sociofobai vengia bet kokios viešumos (visuomeninių renginių, net viešojo maitinimo įstaigų ir tualetų), naujų pažinčių, susidūrimo su autoritetingais asmenimis, artimų santykių, netgi pokalbių telefonu ir panašiai – kad tik netektų patirti intensyvaus nerimo, kuris kartais perauga į nekontroliuojamą paniką.

Paprastai nerimas kyla, kai atsiduriame pavojingoje situacijoje. Tačiau nerimą žmogui gali sukelti ne situacija, bet mintys, jog jam gresia koks nors pavojus. Tai panašu į išgalvotą katastrofos pranašavimą: „O kas, jeigu…” Visi fiziologiniai, mąstymo, elgesio pokyčiai, kurie vyksta stipriai nerimaujant, yra dalis instinktyvios reakcijos – kovos, bėgimo arba sustingimo. Šios trys reakcijos yra normalios realaus pavojaus akivaizdoje, tačiau daugelis žmonių lygiai taip pat reaguoja ir į mintis „o kas, jeigu”, taip pat ir prieš viešą kalbėjimą.

Vienas iš sociofobijos požymių yra įprastų, nepavojingų situacijų vengimas.

Nereikia bet kokio jaudulio ar nerimo laikyti fobija. Jaudintis prieš kalbant viešai yra normalu. Specialisto pagalba reikalinga, kai nerimas toks intensyvus, jog žmogus iš anksto vengia bet kokių situacijų, kuriose jam gali tekti prabilti, nes tai apsunkina įprastą socialinį gyvenimą.

Kaip padėti sau

Jei baimė kalbėti prieš auditoriją nėra patologiškai stipri (tokiu atveju reikia kreiptis į specialistą), galima pasinaudoti įvairiais savipagalbos būdais. Pirmiausiai – saviironija ir humoro jausmu. Prisipažinkite sau, kad nesate ir neprivalote būti tobuli, kad jaudintis – normalu ir kad dėl jaudulio galite suklysti. Viešos kalbos pradžia visada būna sunkiausia, todėl efektyvu iškart pripažinti savo nerimą garsiai. Nuoširdumas publiką nuteikia palankiai, o jei sugebėsite prisipažinti su humoru – juokas atmosferą sušvelnins, ir įtampa atslūgs. Šiaip ar taip, pasakę, jog „bijote susimauti”, nieko neprarasite: aplinkiniai vis tiek mato jūsų nerimą ir sutrikimą.

5 žingsniai į pradžią

Daugelį psichologų patarimų, kaip įveikti stuporą, ištikusį prieš pradedant viešą kalbą, apibendrinus galima sudėti į 10 punktų rinkinį.

1. Įkvėpkite

Baimė užgniaužia kvapą. Pirmiausiai, ką galite padaryti padėdami sau, tai sąmoningai sutelkti dėmesį į kvėpavimą. Kelis kartus lėtai įkvėpkite ir iškvėpkite.

2. Pajuskite pagrindą

Prieš kalbėdami viešai, iš anksto parepetuokite pozą, kuria stovėdami jaučiatės tvirčiausiai. Geriausia, kai abi pėdos būna prispaustos prie žemės. Pajuskite tvirtą pagrindą po kojomis.

3. Įtempkite raumenis

Kad kalba lietųsi laisvai, turite atsipalaiduoti. Lengva pasakyti – sunku padaryti. Jogos meistrai išmintingai moko: jeigu norite, kad kas nors atsipalaiduotų, iš pradžių tai turite sąmoningai įtempti. Taigi nebandykite valios pastangomis „atsipalaiduoti” – iš pradžių sąmoningai įtempkite kūną.

4. Trys klausimai

Jeigu pamiršote viską, ką buvote paruošę pasakyti, mintyse pateikite sau tris klausimus: kas aš? kur aš? ką ruošiuosi daryti? Tai sugrąžins jus į realybę.

5. Atraskite draugišką veidą

Klausytojų pritarimas ir šypsenos sustiprina pasitikėjimą savimi ir padeda kalbėti. Akimis susiraskite draugišką veidą ir nuolat prie jo sugrįžkite.

P. S.

Dar vienas universalus patarimas: paneikite aplinkinių vertinimo baimę žodžiais, kurie jai priešingi: „Aš žinau, kad turiu ką pasakyti ir sugebu kalbėti. Jeigu ir suklysiu, kai ką pamiršiu – nieko baisaus, nes žmonės tai supras. Žmonės yra supratingi, geranoriški ir linki man sėkmės.”

Vaiva VAIDILAITĖ / ve.lt

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.