Augimo išmintis – sugebėti sau atleisti

1
Iliustracija: George Pagan III / Unsplash

Kartais taip nutinka, kad kažkas mumyse nutaria, jog esame kalti. Pasmerkia mus, nepaliekant jokios vilties. Ir kai taip nutinka, suprantama, kad imame elgtis taip, lyg išties būtume dėl kažko kalti.

Kai pasmerkiame save be vilties ir atleidimo, esame linkę ir kitus žmones lygiai taip pat galutinai pasmerkti.

Kas neatleidžia sau, neatleidžia kitiems.
Kas nepriima savęs, nepriima kitų.
Kas nepasitiki savimi, nepasitiki ir kitais.

Tik atleisdami sau galime atverti savo protą ir širdį kitiems. Jei sau neatleidžiame, netobulėjame. Sustingstame. Tačiau atleisti nereiškia pamiršti, apsimesti, kad nieko neatsitiko. Nepainiokime atleidimo su pateisinimu. Atleidžiu sau norėdamas geriau save pažinti, labiau save suprasti, įsigilinti. Taip galiu judėti į priekį, ugdydamas geresnį savęs supratimą, sąmoningumą…

Nustojame daryti tas pačias klaidas, jos tampa gyvenimo pamokomis ateičiai. Suprantama, kad mes paskui ir vėl klysime. Ir vėl teks sau atleisti, kad galėtume mokytis ir pasiekti vis aukštesnes sąmoningumo pakopas. Štai ir visa gyvenimo išmintis.

Akivaizdu, kad lengva būti atviram ir pasirengusiam mylėti, kai esame malonių, patrauklių, žavių ir mylimų žmonių akivaizdoje. Problemos kyla, kai susitinkame su nemaloniais žmonėmis, kai išgyvename sudėtingas, įtampos kupinas akimirkas.

Gyventi reiškia jausti harmoniją savyje, nepaisant to, kas vyksta aplinkui. Tada galime susidurti su bet kokiu žmogumi ar situacija, bet būsime pasirengę padėti, elgtis pozityviai, nes patirsime vidinę gerovę, kuri pasireikš ir išorėje.

Gėris ar blogis tėra santykio su savimi charakteristika, o ne veikimo metodas ar elgesio būdas. Svarbu ne tiek veikti, kiek būti. Būti susitaikius su savimi. Kai išmokstame pažvelgti į savo vidų su meile, kai imame maloniai su savimi elgtis, tuomet ir mūsų veiksmai bei santykis su aplinka, su kitais žmonėmis bus geri.

Pagal Valerio Albisetti „Laisvė mylėti“ (2015) 87, 158-160 p.

Dalintis:

1 COMMENT

  1. Pratimas atleidimui ganėtinai paprastas – “As matau tavyje save nekalta, tobula, užbaigta toky koky sukūrė mane visata, be kaltes ir kaltinimų. Matau tik šviesa gėry ir tik mylincias mintis” 🙂

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here