Augti nėra paprasta

2

saves-paieskosKlausimas:

Labas vakaras,

Gyvenimo krizes esu išgyvenus jau ne vieną kartą, nors esu gan jauna. Kiekvieną dieną daugiau ar mažiau man reikia kovoti, kad negrimzčiau žemyn. Kartais būna lengviau, kartais sunkiau…
Apskritai, savosios tapatybės atradimas ir savojo gyvenimo kelio radimas man vienas didžiausių ir skaudžiausių klausimų kylančių kiekvieną mielą dieną. Ir tai tęsiasi jau nuo pat paauglystės…

Kai pasižiūriu į savo gyvenimą iš šalies, atrodo lyg man visada sekės ir turėčiau būti laiminga ir džiaugtis kiekviena diena. Turiu tėvus, gerų draugų, sėkmingai įstojau į universitetą, pagal mainų programą studijavau užsienyje, vėliau sėkmingai baigiau bakalauro studijas, (nors per didžiausias kančias, nes supratau, kad įstojau ne ten kur norėjau)…. Su finansais mano šeimoje niekada nebuvo problemų, tėveliai mane rėmė, o ir pati vasarom dirbdavau, kad turėčiau ir savo pajamų. Atrodo viskas mano gyvenime yra tikrai neblogai, tačiau taip deja, toli gražu nėra… Kartais jaučiuosi labai panašiai, kaip kad Kevin Breel kalbėjęs TED kalboje : “Real depression isn’t being sad when something in your life goes wrong. Real depression is being sad when everything in your life is going right.”

Neseniai turėjau svajonę pakeisti savo studijų kryptį, pasimokyti užsienyje, geriau išmokti užsienio kalbas. Stojau į užsienį. Nekantriai laukiau rezultatų… ir…
dabar jau kuris laikas, kaip aš esu ne gimtinėje.. (Ir vėl, atrodo viskas einasi kaip sviestu patepta, svajojau studijuoti užsienyje, įstojau, išvažiavau į savo “svajonių” šalį, tačiau vėl nesijaučiu laiminga…)… tačiau nors išvažiavau ryžtingai nusiteikusi ir motyvuota, o pradžioj viskas atrodė puiku, vos susidūriau su sunkumais ir problemomis, palūžau ir nebežinau kas aš esu ir kodėl esu.
Nors esu bendraujanti ir turiu čia savo bendraminčių ratelį, svetimoje “svajonių” šalyje Jaučiuosi itin viena, neturiu čia artimo žmogaus, su kuriuo galėčiau pasidalinti sunkumais ar džiaugsmais. Emigranto tapatybes krizė rodos pasunkino mano asmeninę krizę…
Dar vienas svarbus niuansas mano gyvenime yra tas, jog niekada neturėjau vaikino. Kartais dėl to jaučiuosi prastesnė už kitus, kuriai neskirta surasti savo antrąją pusę. Kartais aš pagalvoju, kad galbūt nemoku mylėti. Nemoku mylėti savęs ir savo gyvenimo, dėl to esu ir neįdomi kitiems. Daugelis mano draugų ir grupiokų jau turi antras puses, arba yra vedę… Visi, rodos, kuria savo gyvenimus, o aš kaip koks žiurkėnas važiuoju tuo nesibaigiančiu ratuku, tačiau niekaip nepajudu iš vietos..
Visa mano psichologinė būsena tikrai paini, nors atrodo kažką pasiekiu gyvenime, nemoku tuo džiaugtis. Nuolat jaučiuosi prastesnė už kitus, nepasitikiu savo jėgomis.

Kartais einu gatve ir galvoju, jog gyvenu savo svajonėje, darau ir gaunu tai ko tik panoriu, tačiau niekaip neišmokstu vertinti to ir nuolatos nuvertinu save.. Kas su manim negerai? Ar aš normali?

Aš tikėjausi ir vis dar tikiuosi, kad aplinkos pakeitimas, padės man labiau pažinti save ir savo gyvenimą. Kadangi dar tik pradžia, esu įsitikinusi, kad ir kur bebūtume, nuo savęs nepabėgsime… Reikia stengtis atrasti harmoniją savyje. Bet kaip tai padaryti?
Tikiu, kad ieškantiems savojo gyvenimo kelio, pavyks jį rasti. Anksčiau ar vėliau mums pavyks rasti santaiką su savimi, jei įdėsime pastangų…

Niekada pas psichologą nebuvau, bet kadangi domiuosi psichologiją ir savianalize, tai vis pavykdavo iš juodžiausių dienų išbristi griebiantis savipagalbos.
Bet jaučiu, kad priėjau ribą. Nebežinau kaip išbristi iš tų pilkų dienų ir džiaugtis gyvenimu ir jaunyste. Kaip žvelgti į viską paprasčiau ir daryti toliau tai, ką pradėjau, be slogių minčių, klausimų kas būtų jei būtų, be gręžiojimosi atgal ar beprasmio žvalgymosi į tolimą ateitį…

Labai prašau pagalbos.
Saulė

Atsakymas:

Sveika,
Iš tavo laiško suprantu, Saule, kad išgyveni nemalonią, slegiančią savijautą, kuri tęsiasi jau ilgą laiką, ką galima apibrėžti kaip krize. Rašai, jog kasdien tenka daugiau, mažiau kovoti, stipriau, silpniau stengtis, jaustis geriau, blogiau. Ir kad ir kaip būtų keista –  tai labai normali, pažįstama savijauta tokiems, kaip tu, t.y. ieškantiems savo tapatybės, norintiems suprasti save.

Pasirinkusi savęs paieškas turėsi dar daug patirti, nusivilti, suklupti ir vėl keltis. Nes augti kaip asmenybei nėra lengva patirtis. Panašu, kad gyvenimas yra tarsi žaidimas be taisyklių ir nei vienas neesam tikri kaip jis pasisuks, kaip susiklostys.

Vienintelis konkretumas gyvenime tas, jog nėra konkretumo. Būtent todėl atsakyti į tau kylančius klausimus: „Kas esi?, „Kodėl esi?“ gali tapti kankinančia užduotimi. Todėl nenuvertink savęs, nes gali didžiuotis, jog esi labai drąsi, nebijai pažinti savo „vidinių vabalų“, kuriuos tiek daug žmonių bijo pamatyti bei ignoruoja.

Sugrįžtant prie situacijos, kurią įvardinai kaip: „ Gyvenime viskas tikrai nėra blogai, turi mylinčius, aprūpinančius tėvus, draugų, baigei universitetą, turėjai galimybių studijuoti užsienyje“. Vis dėlto akivaizdu, jog išgyveni vidinės ramybės trūkumą, kuris neleidžia džiaugtis, tuo ką patyrei, ką turi.

Skaitydama tavo laišką jaučiu, lyg pasakotum ne apie savo, o apie kito asmens svajonių gyvenimą. Visų pirma baigei bakalauro studijas, kurias „reikėjo baigti“, nors supratai, jog mokeisi ne tai, kas tau pačiai malonu. Vėliau atsirado tikslas pasimokyti užsienyje, išmokti kitos kalbos, ištrūkti, viską palikti, nes visuomenėje, draugų tarpe dažnai jaunimas labai skatinamas „pamatyti pasaulio“. Tačiau įgyvendinusi ir šią savo svajonę nesijauti gerai. Panašu, jog esi įsisukusi į įvykių, lėkimo, keitimo ratą ir taip vietoj susidūrimo, pabūvimo su savimi vis labiau tolsti nuo savęs. Tu teisi, net pakeitusi aplinką, šalį nuo savęs, deja, nepabėgsime ir niekas mūsų sunkumų savaime neišspręs.

Tavo nerimas dėl antros pusės neturėjimo taip pat pagrįstas neapykanta sau, nesantaika su savimi. Tu tikrai moki mylėti, sugebi džiaugtis, jei tik labiau tikėsi savimi, pamilti save ir savo išmintingus, o kartais kvailokus poelgius, savo stiprybes ir silpnumą. Visi galime sukurti santykius, jei jausimės jų verti ir nebijosime būtų silpni. Nesame vienodi, bet visi esame savitai gražūs, kas leidžia sutikti žmogų, kuris tuo žavėtųsi. Nors dabar tau atrodo, jog atroji pusė šalia labai pakeistų tavo dabartinę savijautą, padėtų tau, tačiau būdama nesantaikoje su savimi, blogai jaustumeisi ir būdama drauge su mylimu žmogumi.

Todėl siūlyčiau sustoti, įsiklausyti į save, daugiau laiko pabūti tyloje, pamedituoti, atsiversti „stiprių“ knygų. Jei domiesi savęs pažinimu, prasmės paieškomis gali pabandyti A. Kamiu „Krytis“, „Laiminga mirtis“. Nes knygos, nors nepateikdamos tiesioginių atsakymų į tavo klausimus – gydo, atskleidžia daug nepaliestų tiesų, atidengia mūsų vertybes, pasirinkimus gyvenime. Pagalvok apie pamirštus, atidėtus malonumus, veiklą, kuri tau išties įdomi.

Užteks mąstyti, jog “tai reikia padaryti”, “taip negalima”, “ką pagalvos aplinkiniai”. Visad paklusdami išorinei jėgai, prarandame tokį svarbų poreikį – realizuoti save.

Žinoma, galbūt nesiūlyčiau keisti savo kelio krypties kardinaliai, bet pradėti tikrai naudinga.

Psichologė Indrė Kazlauskaitė
El. paštas: psichologe.indre@gmail.com

Gali sudominti:
Kaip sužinoti ir pakeisti likimą

Dalintis:

2 COMMENTS

  1. bet turetum buti laiminga,gali daug dalyku ko kiti negali :) nevisi gali pakeliauti ir nevisi gali mokintis.. gali praplesti savo akirati,esi jauna dziaukis,kad esi sveika ,gali viska daryti ir niekam nereikia daryti to uz tave :) o siaip laikykis

  2. O man tokie stereotipai nezinka.Rasytoja tarsi parase,kad vaikisjumas yra neigiamas bruozas.Manau,kad skirstymas i vaikus ir suaugusius yra neteusingas,dauguma vaikus laiko kvailesniais,nors jie yra tik be patirties ir ziniu.Manau rasanti ir 30gali taio jaustis.gal cia dar ir yra nenoraa pripazinti savo amziaus,nesusitaikymas su taip greitai einanciu laiku.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here