Auklėjimas muzika: dažniau keisk plokštelę!

Orkestro repeticijoje, dirigentas nepatenkintas mušamaisiais:
– Jeigu žmogus visiškai negali groti jokiu instrumentu, jam duoda dvi lazdeles ir padaro būgnininku!
Iš orkestro teatrališkas šnibždesys:
– O jeigu žmogus ir to nesugeba, iš jo vieną lazdelę atima ir jis tampa dirigentu!

plokstele-muzika

O jeigu žmogus ir to nesugeba, jeigu iš jo atima paskutinę lazdelę? Kas tada nutinka žmogui, iš kurio atima paskutinį „muzikinį žaisliuką?“ Tuomet jis tampa muzikos gerbėju, klausytoju arba pacientu.

Kartais kraujas užverda, kartais širdis į kulnus nupuola, kartais rankos nusvyra, kartais kojos pačios trepsi, kartais mintys skrenda, kartais, rodos, pulsi ir vieną kitą kalną nuversi, kartais rodos, kad kas tampytų tave už pačių „jautriausių ūsų – nervų stygų“, o kartais jauti, kad nieko negirdėjai, nes tos emocijos, kurios tave apėmė padarė tave kurčią, aklą, tarsi būtum sapnavęs atmerktomis akimis. Ar kada nors taip jautėtės?

Muzikos terapeutas pamanytų, kad greičiausiai būsite kažko pasiklausę. Gal klausėtės „kampuotų“ tango ritmų ir jūsų pirštai nevalingai trinktelėdavo į stalo paviršių nagu, gal klausėtės „žviegiančių“ gitarų ir, kaip koks bevalis braukėte plaukais per žemę, o gal klausėtės „netvarkingo“ džiazo ir norėjos su kuo nors smagiai pasiginčyti, lengvai ir švelniai paerzinti, o gal turėjote tiek drąsos, kad griebėt jautį už ragų, tarsi raudonu audeklu jį prieš tai gerai išerzinę ir klausėtės maršo – paties drąsos karaliaus. Klausėtės ir tą trumpą akimirką beveik patikėjote, kad galėjote būti vienu iš Spartos karių, kuriam vandenynas tik mažąjį kojos pirštelį tesemia. Ar jautėtės kada nors apsvaigęs nuo garsų: gamtos, muzikos instrumentų, balsų, mašinų, įrenginių, judesių, savo kūno? Kartais pagalvoju, kaip mes neišprotėjame nuo tos spalvų muzikos, nuo tos garsų mišrainės, į kurią esame panardinti?! Arba ir vėl, kaip neišprotėjame nuo pačios garsiausios muzikos – tylos, kuri kaip pavojaus sirena ausyse spengia. Senoliai spengimui ausyse turėjo savo paaiškinimą – tai mirusiojo siela maldų prašo, tarsi jos vienintelis leidžiamas garsas būtų spengimas ausyse arba užgultos ausys. Kad ir kaip būtų keista, bet garsą mes atpažįstame, jis mums teikia saugumą, tačiau tylos mes vengiame, ji mus gąsdina. Taip yra todėl, kad žmogus – garsų simfonija. Gal dėl to sakome: „Tyla prieš audrą“.

Biologai teigia, kad vanduo sudaro didžiausią žmogaus organizmo dalį, tačiau galima tvirtinti, kad dar didesnę žmogaus dalį sudaro garsai. Žmogus – ritmiškas. Netikite? Ar klausėtės gražiausio ritmo, nuolat pulsuojančio jumyse? Jūs turite mažiausiai keturis ritminius muzikos instrumentus: širdis, tarsi būgnas, plaučiai, tarsi vargonų dumplės, pilvas, tarsi piemenėlių švilpynės ir galiausiai nuostabusis styginis instrumentas – mūsų balso stygos, tarsi laukinis pietų Sibiro tuvių aimanuojantis dambrelis, virpinamas metalo liežuvėlis seno Tuvos palikuonio rankomis ir prilaikomas tvirtais pietų sibiriečio dantimis. O ką su rankomis, kojomis ir dantimis galite išdarinėti?! Ar prisimenate „Škidos Respublikos“ auklėtinius – kaukšėjimo ir griežimo dantimis mažuosius valkatas – virtuozus? Šiais instrumentais galite sugroti bet kokį kūrinį, kaip N. Paganinis, kuriam manyta, kad pats velnias – ritmo karalius padėjo baigti koncertą viena styga ir mokėjo, kad Nicola nenustotų groti. Taigi žmogus yra orkestras. Ir ši muzikinė improvizacija – pati gražiausia ir ją atlikdami nesivaržome. Gaila, bet tai, kas muzikoje buvo geriausia, neišliko.

Muzikoje labiausiai žmogaus dėmesį ir patraukia ritmas. Tai tas elementas, kurį žmogaus organizmas atpažįsta. Kūdikį mama gali migdyti širdies ritmu, ritmingu kvėpavimu. Ar žinojote, kad jei motinos širdies ritmas sutrikęs, tuomet kūdikis besiilsintis mamos glėbyje ir gaudantis jos organizmo ritmingas bangas, kaip žuvelė orą, tuo pačiu metu pradeda jas atkartoti, atspindėti ir jo širdelė ima plakti nesveikos mamos širdies ritmu.

Tad ritmas mus lydi nuo pirmųjų gyvenimo akimirkų, kuomet buvome pradėti, kuomet pradėjome girdėti. Su motinos širdies plakimu išgirdome pirmąją savo gyvenimo „muziką“. Medikai ir psichologai teigia, kad motinos emocinis, dvasinis gyvenimas daro didelę įtaką kūdikiui prenataliniu laikotarpiu ir jam gimus. Motinos širdis, vaizdžiai tariant, gali „groti“ muziką. Tai vienintelis žmonijai žinomas „instrumentas“, kuris gali atlikti bet kokio stiliaus muziką. Muzikinis stilius priklauso nuo mamos emocinės ir fizinės būklės. Tai gali būti dramatiškasis vergų bliuzas – mamos liūdesys, tai gali būti sunkusis rokas – mamos pyktis. Tai gali būti pirmoji lopšinė – mamos ramybė. Tikiuosi, kad jums neteko dalyvauti nesibaigiančiame „sunkiojo metalo“ festivalyje? Tiesa yra ta, kad žmogus – pati triukšmingiausia ir ritmingiausia mašina, kuri burzgia dieną ir naktį.

Pavyzdžiui, rašydama šį tekstą aš klausausi kompozitoriaus Makso Richterio kūrinių kartais juos nutraukdama garsiąja Diktatoriaus (Čarlio Čaplino) kalba, kuriai akomponuoja Thomo Jacko ir Adriano Symeso paveikus garso takelis. Kaip manote ar šis tekstas liejasi Makso Richterio tempu? Ar kyla nesuvaldomas troškimas čiupti saksofoną ir improvizuoti savąjį žmogiškumą? Kaip manote, koks jis būtų buvęs, jei būtų skubėjęs paskui žemaitiškas sutartines arba paskui Eminem‘o pyktį sukapotą ritmišku repo peiliu, arba paskui Jean Michel Jarre kosminę viziją ir elektroninę refleksiją su juo kartu vandenynų pasaulyje „Belaukiant Kusto“ („En attendant Cousteau“)? Ar tekstas būtų kitoks? Pabandykite ir pamatysite, kad kiekvienas jūsų, kad ir trumpas tekstukas, turės savo tempą, ritmą, garsus, jei tik jį rašydami klausysitės muzikos, nes kiekvienas psichologijos pradinukas žino, kad 8 sekundžių bėgyje mes imame mėgdžioti vienas kitą, net jei tas kitas yra muzika.

Tai paprasčiausias pratimas, kurį galite atlikti kas kart ir ką nors veikdami. Tik nepamirškite kartas nuo karto pakeisti muzikinį kūrinį, nes kitaip nepajusite skirtumo. Koks lengvas būdas visada būti kitokiu, nesikartoti, „būti šviežiu“, tarsi vandenėliui, į kurį neįbrisi dukart, pasak Heraklito. Muzika – nuolatinio tapsmo liudininkė.

Mane visuomet kankino klausimas: kodėl žmogus nepakvaišta nuo tos garsų maišalynės? Todėl, kad jis jų negirdi. Jis – gyvas garsų kamuolys, jų nebegirdi. Kaip įmanoma? Ogi atlikime pratimą. Jei dabar jūsų paklausčiau, kokį kvapą jautėte įėję pirmą kartą į patalpą, kurioje dabar esate, jūs tikriausiai tyliai pagalvotumėte: neprisimenu. Neprisimenate, nes jūsų uoslė apsiprato su šiuo kvapu. Jei jūs išeitumėte iš patalpos, pabūtumėte vieną minutę kitoje patalpoje ir vėl sugrįžtumėte, tuomet užuostumėte visą gamą ir paletę kvapų. Taip nutinka ir su garsu. Mokslininkai teigia, kad tik nutilus visiems garsams mes išgirstume. Išgirdus tylą mus apimtų stiprus panikos priepuolis toks, koks ištinka žmogų, turintį autizmo sindromą ir vienu metu girdintį begalę garsų. Tik prisiminkite kaip jaučiatės tuomet, kuomet sėdint lėktuve nutyla visi varikliai. Jūs jų negirdite, kai jie burzgia, tačiau iš karto išgirstate, kuomet jie nutyla. Garsas yra tarsi skausmas. Kai skauda, tuomet mes žinome, kad sergame, o kai nutyla garsas, tuomet mes žinome, kad kažkas ką tik nutiko siaubingo.

Taigi tie, kuriems pavyko nukeliauti į mūsų „smegenų centrą“ mano, kad kam jau kam, o muzikai turėtume pasakyti bent vieną trumpą ačiū. Filosofas Frydrichas Nyčė kartą tarstelėjo: „Be muzikos gyvenimas būtų klaida“. Keista, bet daugelis mūsų vidinių traumų ir žaizdų gydytojų, jei tik žinotų šį posakį, tai pasiremtų juo bandydami pagrįsti savo veiklos svarbą, o mūsų tėveliai skubintų mus ne į prekybos centrą, o kelionei į muzikos pasaulį. Ko negalėtume mes, tą už mus padarytų muzika. Muzika visuomet užtikrintai auklėja. Ji neabejoja savo metodais, bet svarbiausia, kad jais neabejojame ir mes – muzikos aistruoliai. Nedrauskite muzikos. Kai nėra jūsų, yra ji, o jei jūsų vaikai su muzika, tuomet jie – saugūs. Muzika – patikima auklė. Svarbu žinoti tik tai, su kokia muzika jūsų vaikas draugauja.

vaistaiAtlikti muzikos poveikio tyrimai mūsų raidai parodė, kad muzika padeda lavinti ir vystyti mūsų intelektinius gebėjimus bei turi gydomąją galią. Kaip manote kodėl dejuojame, kuomet skauda? Kodėl šaukiame, kuomet bijome? Kaip manote, kodėl ne vienas, bent kartą gyvenime yra ištaręs: „jei mirti, tai su muzika.“

Teigiama, kad kiekvienas iš mūsų gali išmokti: groti, dainuoti, šokti ar klausytis muzikos, tačiau kai kuriems iš mūsų reikia daugiau laiko arba tiesiog kito mokytojo. Atlikti tyrimai atskleidė, kad grojimas muzikos instrumentu, klausymasis muzikos ar dainavimas suaktyvina mūsų smegenų veiklą. Muzika – tai pati geriausia mankšta mūsų: smegenims, emocijoms, kūnui. Ji stimuliuoja visas mūsų smegenų veiklos sritis.

Žymus Lietuvos muzikas ir kompozitorius Gintautas Abarius po koncerto žurnalistų paklaustas apie jį užklupusią ligą atsakė: „Ten, kur ateina Mocartas, liga pasitraukia“. Kiekvienas karys žino, kad garsai turi galią ir griauti, ir kurti. Vieningas kojų ritmas sugriautų, bet kokį tiltą, tad kariai tiltu niekada nežygiuoja vieningu ritmu, o keliauja netvarkingu ir bet kaip šlepsinčiu būriu.

Ką gi muzika gali?

Tad ar mėgstate klausytis muzikos? Jei mėgstate, tuomet ar malonėtumėte atsakyti į klausimą: „kas mus (jus ir mane) sieja su muzikantu ir daininku Stingu“? Arba kuo panašūs mes su U2 grupės siela ir lyderiu Bono (Paul David Hewson)?

Tiesą sakant, aš nežinau, nes nei jūsų, nei Stingo, nei Bono aš asmeniškai nepažįstu. Tačiau atsakymą į šį klausimą turi McGill universiteto mokslininkai. Jie sako, kad mus visus sieja: seksas, narkotikai ir muzika. Netikėtas atsakymas. Tikėjomės bet kokio atsakymo, bet tik ne tokio. O paaiškinimas paprastas. Mokslininkai tyrinėdami smegenų centrus nustatė, kad tie patys smegenų centrai, kurių dėka žmogus patiria malonumą vartodamas narkotikus, valgydamas šokoladą, turėdamas seksualinius santykius ir pan. yra stimuliuojami ir suaktyvinami klausantis muzikos. Mokslininkus šie rezultatai nustebino dar ir todėl, kad muzika nedalyvauja žmogaus išlikimo procese, ji nėra cheminė medžiaga. Trumpai tariant geriau klausykitės muzikos ir gal ilgainiui patirsite, kad Džono Lenono „Imagine“ saldesnis už latviškas ir teplias, vaikystę menančias „karvutes“. Ar ne puikus dietos receptas? Klausantis muzikos gaminasi gerasis hormonas dopaminas ir dega mūsų „riebalai“, nes pasirodo, kad gali būti sotus tik muzikos garsu. Kuomet klausotės jums patinkančios muzikos, jūsų organizmas pradeda šėlti: jus apima malonumas, padažnėja širdies ritmas, padidėja kraujospūdis, jus užlieja emocijų antplūdis, jūs susijaudinate. Taip jaučiasi žmogus, kuriam įteikiamas apdovanojimas. Muzika – vienas iš pačių stipriausių įkvėpimo šaltinių. Klausantis muzikos jus užlieja toks energijos antplūdis, kad jums būtina eiti ir kažką sutvarkyti, eiti ir kažką suremontuoti, eiti ir kažką išvalyti. Muzika padeda susikoncentruoti į darbą ir atlikti ypač sudėtingas užduotis. Taigi muzika yra pats pigiausias, greičiausias, sveikiausias būdas pakeisti savo emocinę būseną. Ji nereikalauja jokių pastangų ir nieko nekainuoja. Tiesiog leiskite jai dirbti savo darbą. Lengvu rankos judesiu spustelkite mygtuką, o visa kita ji padarys už jus. Tai tarsi naujosios hipnozės pradininko Milton H. Erickson metodas – padaryti nieko nedarant.

Nesinori dirbti? Sunku prisiversti? Nesinori tvarkytis? Tingisi, nesinori, liūdna, nuobodu, norisi miego – šias būsenas galite pakeisti 10 s bėgyje. Taip mano neurologijos mokslo atstovai. Įsivaizduokite, kad esate radijas. Tiesiog nustatykite jūsų mėgstamą radijo stotį ir parinkę tinkamą muzikinį kūrinį sau pačiam nusiųskite muzikinį sveikinimą. Jums tereikia įjungti „radiją.“

Garsų ekspertai teigia, kad svarbiausia – rasti tinkamiausią muzikos stilių, žanrą, garsą, ritmą sau pačiam arba gebėti juos keisti, atsižvelgiant į savo emocinę būklę.

1. Klausydamiesi linksmos muzikos žmones matysime laimingus, o liūdnos liūdnus;
2. Tinkamas muzikos kūrinys padidina mūsų produktyvumą ir kūrybiškumą;
3. Mūsų muzikinis skonis padeda apibūdinti mūsų asmenybines charakteristikas;
4. Muzika veikia mūsų smegenų veiklą;
5. Ji pasakoja mūsų pačių istoriją;
6. Ji mus gydo, moko;
7. Ji padeda išspręsti sunkius uždavinius, įveikti sudėtingas problemas;
8. Ji mums padeda rasti jėgų ir pažadinti prisnūdusį „antrąjį kvėpavimą.“
9. Ir galiausiai ji – kalba, kurią suprantame visi.

Tad, kad liežuvis atsirištų draugų būryje, drąsos dėlei ne taikos pypkę ir ne alaus bokalą siųskite ratu, o dažniau keiskite plokštelę. Mokslininkai teigia, kad muzika iš mūsų gali nulipdyti, bet ką: švelnų kačiuką, drąsų karį, mąslų filosofą. Tik sugalvokite norą ir pasiųskite Dievo-Garso ausin. Ritmas mus vedžioja ir už nosies, ir už širdies, ir už smegenų.

Heriot-Watt universiteto mokslininkai atliko tyrimus ir aprašė asmenybinius tipus, atsižvelgiant į tuos muzikinius stilius, kuriuos dažniausiai tyrimo metu išskyrė tiriamieji. Taip jie nurodė, kad tam tikro muzikos stiliaus besiklausantys žmonės pasižymi tomis pačiomis asmenybinėmis charakteristikomis. Jas suskirstė į grupes: (a) intravertas – ekstravertas; (b) laisvas – ne laisvas (priklausomas, paklusnus); (c) kūrybingas – darbštus (stropus); (d) aukšta savivertė – žema savvertė; (e) švelnus – ne švelnus.

O dabar dėmesio. Kaip manote jūs esate atviras ar labiau uždaras, švelnus ar labiau šaltas? Abejojate? Ir gerai, kad abejojate, – ištartų to paties universiteto mokslininkai. Tyrimo metu gauti rezultatai nustebino ne vieną, turintį savo tvirtą nuomonę apie muzikos stilius ir tuos, kurie teikia pirmenybę vienam ar kitam muzikos stiliui.

1. Bliuzas.  Aukšta savivertė, kūrybingas, ekstravertas, švelnus, laisvas.
2. Džiazas.  Labai aukšta savivertė, kūrybingas, ekstravertas, laisvas.
3. Klasikinė muzika.  Labai aukšta savivertė, kūrybingas, uždaras asmuo (intravertas), laisvas.
4. Repas. Labai aukšta savivertė, ekstravertas.
5. Opera.  Aukšta savivertė, kūrybingas, švelnus.
6. Kaimo muzika. Darbštus, ekstravertas.
7. Regis.  Labai aukšta savivertė, kūrybingas, nedarbštus, ekstravertas, švelnus, laisvas.
8. Šokių muzika. Kūrybingas, ekstravertas, bet nėra švelnus.
9. Indiška muzika. Žema savivertė, kūrybingas, nedarbštus, nešvelnus.
10. Bolivudinė muzika. Kūrybingas, ekstravertas.
11. Rokas, sunkusis metalas. Žema savivertė, kūrybingas, nedarbštus, intravertas, švelnus, laisvas.
12. Pop muzika. Aukšta savivertė, darbštus, ekstravertas, švelnus, nekūrybingas, nelaisvas.
13. Dvasinė muzika (religinė). Aukšta savivertė, kūrybingas, ekstravertas, švelnus, laisvas.

Tad ilgaplaukis jaunuolis keliaujantis sunkaus ritmo pavyzdžiu turi švelnią širdį, o aistringas šokėjas turėtų padirbėti su savo vidiniu šalčiu.

Svarbu, kokią muziką klausome, kokia dinamika, tempas, ritmas, tembras, forma, intensyvumo lygis ir pan. Muzika yra tiesiogiai susijusi su žmogaus tapatybės kūrimu, savęs atradimu. Daugelį prisiminimų atsiminti padeda muzika. Klausantis dainos, atsimeni įvykius, kurie nutiko atliekant ar klausantis vieno ar kito kūrinio. O ir tie, kurie niekaip kaukės nusiimti negali, kuriems noris, bet neišeina verkti, griebkite tokius už rankų ir keliaukite į dainuojamosios poezijos vakarą. Būtinai „pramuš“ emocinį kamštį, net ir iš piliečio Alzhaimerio išplėš vieną kitą prisiminimą.

Egzistuoja klausymosi tendencijos. Mes galime jas formuoti, keisti, koreguoti, tačiau mes privalome muzikos ir garsų pasaulyje nardyti, tarsi žuvys vandenyje – iš vieno žanro į kitą žanrą, iš vieno stiliaus į kitą stilių, iš vieno ritmo į kitą ritmą, iš vienų garsų į kitus garsus. Kruopščiai rinkti ir rinktis kūrinius, tarsi vaistus gerai žinodami apie jų šalutinį poveikį, vartojimo dozes, vartojimo dažnumą ir pan. Svarbūs kūrinio žodžiai. Tad klausymasis skirtingų muzikos stilių, mus veikia skirtingai. Kaip? Pavyzdžiui:

1. Rokas. Jis sukelia aistras, akina veikti, nuima įtampą, slopina skausmą, suteikia drąsos, teikia jėgų keliauti pirmyn, skatina maištauti, padrąsina būti savimi ir padeda išsikrauti. Taip pat jis gali sukelti įtampą, nedarną, stresą ir skausmą kūne (plg. Don Campbelle), kada nesame nusiteikę energingai. Maža dozė šio muzikinio stiliaus suteiks drąsos, per didelė – agresijos, kuri naikins viską, kas aplink mane ir manyje. Jei einate į svarbų susitikimą, laikysite egzaminą ir jaučiate, kad stresas dar šiek tiek ir peraugs į paralyžiuojančią paniką, tuomet jums reikia greito ir agresyvaus roko. Pasiklausykite grupės AC/DC – „Thunderstruck“ dainos. Tai yra kaip tik tai, ko jums šiuo metu reikia. Pažadame, į tualetą skubėsite kitą kartą.

2. Bliuzas, Džiazas. Tai nuostabusis Afrikos tautų paveldas. Šios dainos dažniausiai liūdnos, tai darbo dainos, vergų dainos ir religinės giesmės (spiričiueliai, gospelai). Šis muzikos stilius gali pakylėti ir įkvėpti, sukelti gilų džiugesį ir liūdesį, perteikti sąmojį ir ironiją, sustiprinti tarpusavio santykius. Juk bliuzas – tai nuolatinis dialogas su kažkuo, o džiazas – vienintelė pramoga, kurią leisdavo bet kokios tautos vergui. Maža dozė šio muzikinio stiliaus suteiks laisvės pojūtį, kūrybinių išgyvenimų antplūdį, per didelė – jumyse augins egoizmą ir bereikalingą energijos iššvaistymą veltui. Jei jaučiatės sugniuždytas, pavargęs po ilgos darbo dienos, norisi skųstis dėl savo niekingos būties ir buities, kalbėtis apie neteisingą pasaulį ir postringauti apie gyvenimą, kurį tikrai ketinate pakeisti, tuomet bliuzas tai gali padaryti už jus. Klausykitės Tom Waits – „Fumblin with the blues“ dainos ir mokykitės skųstis ir dejuoti. Jis tai daro nepriekaištingai.

3. Repas. Tai juodaodžių muzika. Repas yra pagrindinė HIP-HOP subkultūros muzika. Jis turi daug įvairiu stilių, pakraipų. Repas yra rimuotas šnekėjimas, bet ne tik, jį sudaro hip hop ritmas – laužyto ritmo muzika, kuri naudojama visuose HIP HOP subkultūros muzikos žanruose, kaip R’n’B. Čia labai svarbus tekstas, žodžiai. Tai socialinė, dokumentinė poezija. Tekstas gali būti kuriamas čia ir dabar laisvuoju stiliumi (freestyle). Jis gali sujaudrinti nervų sistemą, ir tai veda į aktyvią elgseną bei saviraišką. Tai drąsina būti destruktyviu, piktu, verčia ieškoti atsipalaidavimo priemonių, iškrovos priemonių. Pačiomis populiariausiomis tampa – seksas, alkoholis, narkotikai, vakarėliai, kovos. Ji taip pat gali būti ženklas kitiems apie žmogaus vidinės sumaišties ir poreikio atsipalaiduoti gilumą ir stiprumą. Gerai įsiklausykite į teksto turinį. Asmuo tokiu būdu gali pasakoti savo istoriją, susitapatinti su tekstu, pasakoti apie savo problemas, baimes, situaciją ir pan. Tinkamai parinkus kūrinį, sąmoningai klausantis jo arba kuriant tokio pobūdžio dainas, galima padėti, ypač jaunam žmogui: išsikrauti, išsipasakoti, atsipalaiduoti, sumažinti stresą, įtampą, pyktį, agresiją. Kartais negatyvią agresiją įveikti padeda jos transformacija į pozityvią agresiją. Maža dozė šio muzikinio stiliaus padės išgyventi katarsį – jausmų ir išgyvenimų iškrovą, „garo nuleidimą“, per didelė ves jus į savinaiką, agresiją, pyktį, savigraužą, savigailą, karą prieš visus, privers jus pasirinkti savanorišką tremtį ir atskirtį nuo kitų žmonių bei augins nepasitikėjimą jais. Turit ką pasakyt pasauliui? Nagi laisvuoju repo stiliumi (freestyle) sakykit kartu su Lil Wayne ft. Eminem viską, ką galvojat. Kartais gerai ne tik fizinė, bet ir žodinė iškrova. Visada galėsite pasiteisinti, kad tai tik daina. Skolinkitės istorijas, kad ir šią „Drop The World“. Rimuotas, „surepuotas“, gyvenimas – pakenčiamas gyvenimas, kažkuria prasme gyvenimas, kuriuo gali didžiuotis, kurį gali gyventi. Nieko asmeniško, čia tik menas. Dailės galerijos pripildytos rankų, kojų, šaligatvių…Kažkodėl popieriuje visa tai vadinama meno kūriniu. Kartą įžūlusis Salvadoras Dali savo išmatas pavadino šedevru, o „perdimą“ menu. Taigi, drąsiau – surepuotas gyvenimas nebe gyvenimas, o meno kūrinys.

4. Pop muzika. Tai paprasta, lengva, aiški, suprantama, dažnai banali muzika. Dominuojančios temos – meilė ir jausmai. Kartojami tie patys paprasti žodžiai. Ji neskatina, ji atpalaiduoja, palaiko ir kelia gerą nuotaiką. Ji tiesiog skatina gerą savijautą ir geras emocijas. Maža dozė šio muzikinio stiliaus nuramins, atpalaiduos jus, apdovanos džiugiomis emocijomis, per didelė slopins jūsų siekius, mąstymą, kūrybiškumą, tobulėjimą. Tai muzika, kuri visada asocijuojasi su sentimentalumu ir romantika. Pamiršote, kas yra jausmai, gyvenimas atrodo per sudėtingas, jaučiatės pasimetęs, vienišas, pamiršote tai, ką reiškia mylėti, tuomet populiarioji muzika žadina žmoguje visa tai, kas žmogiška. Pradėkite nuo prancūzų, kad ir nuo Mylene Farmer „Regrets“. Dar neišklausę bazinio prancūziškos pop muzikos gydomojo kurso pilvo srityje ir širdies plote pajusite tikro pavasario audrą, sukeltą tūkstančio drugelio sparnų.

5. Liaudies muzika arba liaudies muzikinis folkloras. Tai menas ir paveldas, kuris perduodamas iš kartos į kartą. Skatina galvoti apie tai, kas aš esu, skatina bendrumo jausmą su savo tauta, pasididžiavimą, formuoja tapatumą. Liaudies muzika daugiausia yra kurta valstiečių. Miesto muzikos folkloras yra vėlesnės kilmės. Liaudies muzika visada turi sąsajų su darbu, apeigomis arba kitomis žmogaus veiklos sritimis, gyvenimo reikšmingais įvykiais (gimimas, santuoka, darbas, karas, mirtis). Liaudies muzikos tematika, žanrai, meninės raiškos priemonės labai įvairūs, nes skirtingos jos funkcijos ir ją kūrusių tautų gyvenimo geografinės, politinės, ekonominės sąlygos bei papročiai. Ji skatina meditaciją, kelionę į save, kelionę prie šaknų. Šio pobūdžio muzika turi stiprią gydomąją galią. Svarbūs garsai, žodžiai, pasikartojimai. Itin stiprią poveikio galią turi – sakralinės dainos, raudos, lopšinės, sutartinės. Lietuvių liaudies folkloro dainininkė Veronika Povilionienė kartą pasakė, kad kai sunku, tuomet reikia eiti į namus, užsidaryti langines, duris ir garsiai dainuoti, tuomet praeis visas „durnumas“ ir bloga savijauta. Šių dainų ne klausytis reikia, o dainuoti. Maža dozė šio muzikinio stiliaus formuos pagarbą vertybėms, paveldui, mokys, padės puoselėti tradicijas, pažinti save, išgyventi tautos ir protėvių istoriją, padės pajusti kitų tautų kultūrą, per didelė augins kultūrinį uždarumą, gyvenimą praeityje, pasaulio įvairovės neigimą. Šio stiliaus dainos turėtų tapti, tarsi antru kvėpavimu. Kad ir ką darote dainuokite liaudies dainas. Norite perduoti protėvių kultūrinį paveldą, tuomet te jūsų namuose skamba Veronikos Povilionienės atliekamos dainos, nepamirškite modernaus folkloro ir tokių atlikėjų, kaip Rasa Serra arba grupė Donis. Domėkitės kitų šalių folkloru ir jo klausykitės. Norite kažko labiau egzotiško, tuomet paklausykite grupės Dead can Dance („Mirusysis gali šokti“) gotikinio roko stiliumi atliekamų dainų su nepakartojamais įvairių tautų etniniais motyvais.

6. Dainuojamoji poezija. Rašytojas ir muzikantas Vytautas V. Landsbergis taip sakė apie dainuojamąją poeziją: „Dainuojamoji poezija dabar pamažėle užima tam tikrą religijos nišą, nes tai yra nuoširdumo, išpažinties, pasikalbėjimo vieta. Žmogaus siela nori šventumo, kitokio. Tam tikra prasme tai pakeičia maldą, išpažintį.“ Šiam stiliui svarbu: akustika, melodija, garsas ir žodžiai. Tai skatina mus mąstyti apie dvasinius, prasmingus, vidinius, gilius dalykus, vyrauja egzistencinė tematika, temos, kurios reikšmingiausios žmogaus gyvenime: vidiniai išgyvenimai, tikslai, siekiai, žmogiškumas, gyvenimas, mirtis. Šis stilius ramina, skatina mąstymą, sužadina mūsų vidinius išgyvenimus, skatina asmenybinę raidą, atsiskleidimą. Tai kartu gali būti pasakojimas, dalinimasis, išpažintis, atsivėrimai, atsiskleidimai. Klausydamiesi dainuojamosios poezijos mes reflektuojame, medituojame, patenkama į transą, kuris skatina ir išprovokuoja asmenybinius ir egzistencinius procesus, provokuoja emocinę iškrovą. Maža dozė šio muzikinio stiliaus padės išgyventi vidinį palengvėjimą, „apsivalymo pojūtį“, per didelė sukels verksmingą, melancholišką būseną, atmetimo reakciją visam tam, kas jus supa – netobulas pasaulis, netobuli žmonės. Svarbu laiku nusileisti „atgal į žemę“. Šis stilius neturėtų pastiprinti neapykantos pasauliui, bet turėtų padėti išgyventi ir sunkias, ir laimingas dienas. Pasinerkite į Vytauto Kernagio dainas, Vytauto V. Landsbergio „vaikų ir suaugusiųjų liturgiją“, mįslingojo Leonardo Koheno tekstų gelmę, pereikite Boriso Grebenščikovo tiltais iš laikinumo į amžinybę ir atgal. Suradę juos nukeliausite ir iki kitų akustinių – kamerinių tekstų.

7. Elektroninė muzika. Muzika, kuri kuriama ir atliekama naudojant elektroniką, elektroninius muzikos instrumentus. Čia svarbūs: ritmas, garsas, šviesos efektai. Tai muzika, kuri skatina fizinį aktyvumą, stimuliuoja ir išprovokuoja savihipnozę bei patekimą į transą, „iškeliavimą iš savo kūno“, gilių vidinių vizijų pojūtį, laisvės pojūtį. Truputis transo – visuomet gerai, bet neužsibūkite jame per ilgai. Maža dozė šio muzikinio stiliaus leis pailsėti, trumpą akimirką pasprukti nuo savęs paties, per didelė sukels asmeninį sąstingį, asmenybinį susidvejinimą, savęs ir pasaulio ignoravimą, neveiklumą ir tam tikrą „neveiksnumą“. Šio stiliaus greitkeliu aš visada keliaučiau su atlikėju Moby – krikščionimi nepriklausančiu jokiai konfesijai ir muzikantu nepriklausančiu jokiai muzikinei „religijai“, laisvuoju menininku, kurio gyslomis teka viskas, kas tik skleidžia garsą.

10. Metalas. Tai maišto muzika. Ji mums primena apie mumyse esančią tamsiąją pusę – mūsų šešėlį. Šio stiliaus dėka mes parodome savo kitą – tamsiąją mėnulio pusę. Kartais ji po truputi mus veda savinaikos link. Tai stilius, kuris dažnai palaiko arba išprovokuoja: liūdesį, depresiją, melancholiją, atsiskyrimą. Taip pat ji gali sukelti įtampą, nedarną, stresą. Pasistenkite sau nuoširdžiai pasakyti, kokių jausmų apimtas esate, kuomet klausotės šio muzikos stiliaus kūrinių. Galbūt jau laikas pasakoti kitą savo muzikinę istoriją. Pabandykite kartais papasakoti apie save kitu muzikiniu stiliumi. Maža dozė šio muzikinio stiliaus padės atsikratyti neigiamos energijos, minčių, suteiks jėgų, energijos, tačiau per didelė išprovokuos depresyvią nuotaiką, saviagresiją, nuovargį, palaikymą savo „tamsiosios pusės“, nes galiausiai tamsioji mūsų gyvenimo pusė visada laimi, – jūs taip pagalvosite. Ne, – sakytų Metallikos grupės vyrukai: „Aš ieškau pasitikėjimo / Randu jį tavyje / Būkim atviri kitokiam požiūriui / Ir nieko daugiau. Tiesiog tikėk tuo, kuo esi, ir nieko daugiau. Dainuokit Metallikos dainą „Nothing Else Matters“ kas kart, kai viskas atrodys kur kas juodžiau nei juoda.

11. Klasikinė muzika. Darbui ir mokymuisi sukuria protiškai skatinančią aplinką, skatina harmonijos, tvarkos pojūtį, ramina, atpalaiduoja dėl to didėja koncentracija, kūrybingumas, atmintis, šis muzikos stilius koreguoja emocijas, elgseną, sukuria emocinį stabilumą. Kartą vienas įžymus žmogus pasakė, kad tas, kuris klausys Johano Sebastiano Bacho muzikos, tiesiog negalės būti blogu žmogumi. Ji pakylėja, teikia iškilmingumo pojūtį, peržengia šio pasaulio ribas, praplečia mūsų matymą, mąstymą, įaudrina intuiciją. Maža dozė šio muzikinio stiliaus skatins mąstyti apie „aukštesniąsias patirtis“, tačiau per didelė sukels ilgalaikę melancholiją, liūdesį, perdėto perfekcionizmo pojūtį ir siekius. Jei norite susikaupti darbui, mokslui, tuomet leiskite skambėti Erik Satie šviesioms kompozicijoms pianinui, pasodinkite F. Šopeną sau iš kairės, o F. Listą iš dešinės. Reikalui esant galite varginti L. Van Bethoveną, kuris, be abejo, turėjo „trečiąją ausį“. Netikite? Pabandykite įrodyti, kad neturėjo.

12. Religinė ir sakralinė muzika. Ji gali sukelti ramybės būseną. Skatina išgyventi dvasines patirtis. Ji padeda atsiriboti ir įveikti skausmą, lengviau priimti realybę ir su ja susitaikyti. Ji padeda tinkamai ir pozityviai išgyventi negatyvius jausmus, sudėtingas gyvenimo situacijas, problemas: depresiją, liūdesį, įtampą, netektis, baimę, vienatvę ir pan. Šis muzikos stilius atveria kitas egzistencines galimybes, santykį su sunkumais ir pan. Šio pobūdžio muzika skatina: susitaikymą, dėkingumą, ramybę, gailestį, viltį, tikėjimą, meilės (plačiąja prasme) pojūtį, vienybės su kitais pojūtį, laisvės patirtis. Šis muzikinis stilius skatina dvasinius ir religinius išgyvenimus. Maža dozė šio muzikinio stiliaus skatins susitaikymą, siekį išgyventi, siekį būti geresniu, siekį išgyventi dvasines patirtis, skatins išgyventi vidinius ir išorinius virsmus, tačiau per didelė dozė sukels chronišką liūdesį, gailestį, savigraužą, kaltės jausmą, baimės jausmą, neigimą realybės, pasaulio, atmetimą viso to, kas ne sakralu, gyvenimą ateitimi, tačiau nesugebėjimą gyventi dabartyje. Galite suptis ant grigališkojo choralo bangų, išgyventi Kristaus kančią, klausydami Tim Rice ir Andrew Lloyd Webber roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ arba Pyterio Brajano Gabrieliaus garso takelio: „The Last Temptation of Christ“ (paskutinis Jėzaus gundymas), kurio klausantis jūsų širdis kartu su viso juodojo pasaulio būgnais dundės visų nuskriaustųjų raudas, bet svarbiausia apraudos save pačią.

13. Psichodelinė muzika. (angl. psychedelic, „psichinis kliedesys“) – roko srovė, įkvėpta psichodelinių narkotikų – meskalino, psilocibino ir LSD vartojimo sukeltų pojūčių. Tai svaiginanti muzika, pasižyminti ilgais garsų srautais, nesuprantamais tekstais, elektroninias efektais. Klausytojams, dažnai mėginama perteikti narkotikų sukeliamus pojūčius. Polėkiai, kultūrų sintezė, pažinimo siekis, idealai, taika – pagrindiniai šio muzikos stiliaus siekiai. Psichodelika – tai „sielos matymas“, tai ir pats muzikos komponavimo būdas, kūrybinis nusiteikimas, vidinės ramybės ir skaidraus mąstymo ilgesys. Maža dozė šio muzikinio stiliaus skatins „perlipimą per save patį“, „savo ribų išplėtimą“, savo gebėjimų išplėtimą, besąlygiškos meilės ir tolerancijos idėjų sklaidą, tačiau per didelė dozė – priklausomybę, siekį pasinerti, bet kokia kaina į viską, kas paslaptis, liūdesio išgyvenimą nepavykus ir bandymą tai pasiekti bet kokia kaina, pavyzdžiui, vartojant pavojingas chemines medžiagas, vykdant slaptas ir pavojingas religines praktikas, dalyvaujant apeigose ir ritualuose. Juk ši muzika – tai garsų mandala. Norite išgirsti, kaip skamba mandala, kokia jos melodija, tuomet būtinai pasiklausykite grupės Pink Floyd „muzikos dirbtuvėlėje“, audžiamų muzikinių kosminių meditacijų, kurių turbūt ir patys atlikėjai pakartoti dar kartą nepajėgtų, nes kaip sakė bardas Vytautas Kernagis: „Tai beprotiška ir nepakartojama“.

Muziką, kaip ir viską reikia vartoti saikingai, lėtai ir po truputį. Visa bėda, kad muzikos mėgėjai, kaip ir alkoholio, cigarečių ar saldumynų mėgėjai, nejaučia saiko. Pavyzdžiui, maža trankios muzikos dozė padeda išlieti neigiamą energiją, apsivalyti, nurimti, tačiau didesnė trankios muzikos garsų dozė paver
ia žmogų agresyviu, įsiaudrinusiu, apdujusiu, primityviu, seksualiai sužadintu gyvuliu, kuriuo galima manipuliuoti.

Sociologas Z. Bauman sako: „akustinėmis priemonėmis perduodama ne vien muzika, bet gyvenimo pajautimas, kuris keičia mūsų elgesį ir gyvenimą.“ Tad dabar jau akivaizdu, kad muziką turime mylėti taip, kaip save patį, nes esame skambiausia, ritmiškiausia ir pulsuojanti to paties visatos garsų katilo nata. Muzikos kūrinį, žanrą turime rinktis taip, kaip sutuoktinį, nes galiausiai gyventi galime tik vienu ritmu. Jei pokalbis stringa, jei mintis užsikerta, jei energijos stulpelis nukrinta žemiau nulio, tuomet pakeiskite ne suknelę, o plokštelę.

Plokštelę keiskime taip dažnai, kaip ir kojines. Ne kiekvienas muzikos stilius „skanus“, bet kiekvienas skirtas tam tikrai „ligai gydyti“. Tad „muzikinės palatos kaimynams“ ir sau priminkime: negalime, bet ko kimšti į savo ausis, kaip ir į skrandį!

Parengė:
Aušra Benikienė | www.galvocius.lt

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.