Bailys

0 (0)

Iliustracija: Andrew Seaman

Vieną garsų rytų kovos meistrą aplankė bailus žmogelis ir paprašė išmokyti drąsos.

Meistras žvilgtelėjo į atvykėlį ir tarė:
– Apsiimsiu tave mokyti, bet su sąlyga. Tu visą mėnesį gyvensi didmiestyje, vaikščiosi jo gatvėmis, o kas kart, kai ką nors sutiksi – atvirai žvelgsi praeiviui į akis ir garsiai sakysi „Aš bailys”.

Susikrimto žmogus – ši užduotis atrodė jam neįgyvendinama. Kelias dienas jis skendėjo liūdesyje ir apmąstymuose, bet gyvenimas su nuosava baime jam buvo tiek pakyrėjęs, kad nusprendė visgi vykti į didmiestį ir atlikti užduotį…

Pirmomis dienomis, kai sutikdavo kokį praeivį, jį kaustė drovumas ir baimė, dingdavo kalbos dovana, bet kažkaip reikėjo atlikti meistro pavedimą, tad tekdavo save įveikti. Kiekvieną syk vis ryškiau ir garsiau skambėjo jo balsas. Kartą eiliniam sutiktajam sakydamas, kad yra bailys, pagavo save, jog visai nebijo ir suprato, kad baimė jį paliko. Naujai sutikti praeiviai tik sutvirtindavo šį jo naują įsitikinimą.

Praėjo mėnuo. Žmogus grįžo pas meistrą ir žemai jam nusilenkęs tarė:

– Ačiū, mokytojau. Atlikau tavo užduotį. Daugiau nebekamuoja baimės jausmas. Bet iš kur žinojai, kad ši keista užduotis man padės?

– Reikalas tame, – nusišypsojo meistras, – kad ilgus metus stebėdamas save supratau, jog drąsa ir bailumas, tai tik įpročiai. Dabar žinai, kad taptum drąsus, tereikia dėti deramas pastangas ir išsiugdyti naują įprotį. Taip galima pakeisti įsitikinimą ir pasiekti tai, ko pasiekei tu.