„Koks nemalonus riksmas!“ – piktinosi žmonės prie miesto mečetės, mat jiems nepatiko šaižus maldai kviečiančio muedzino balsas.

1950-60s, Jerusalem, Israel --- A Muezzin calls Muslims to prayer, probably from a minaret next to the Mosque. --- Image by © David Lees/Corbis
Foto: © David Lees/Corbis

– Jis nėra nuolatinis šauklys, – pasakė vienas maldininkas, – be to, jis tai daro nemokamai, kiek suprantu.
– Labai kilnu, – tarė kitas, – vis dėlto kiek mes jį kęsime?
Visa tai pasiekė mečetės imamo ausis. Jis buvo geras ir teisingas žmogus, ir nors žinojo, kad reikia kažin ką daryti, labai nenorėjo įžeisti muedzino.
– Mano drauge, – kreipėsi jis kartą į muedziną, – dėkoju už tai, ką tu darai. Tačiau, kaip pats žinai, aš turiu gerbiamų šauklių būrį, kurie čia nuo seno visiems praneša, kai ateina maldos laikas. Jie paveldėjo šį darbą iš savo tėvų, ir aš jiems išmoku po penkis dinarus. O tau duočiau dešimt dinarų, kad tik persikeltum į kitą vietą.

– Aš iš karto sutikčiau, mano valdove, – atsakė vyriškis.
Taigi sutartis buvo pasirašyta ir jis išvyko. Visi lengviau atsikvėpė. Bet netrukus tas muedzinas grįžo pas imamą. Jis ėmė skųstis:
– Mano pone, jūs padarėte man skriaudą, išsiųsdami mane iš čia už dešimt dinarų. Ten, kur aš dabar apsistojęs, man pasiūlė dvidešimt dinarų, kad tik iškeliaučiau. Tačiau aš meketinu su tuo sutikti.

– Tu visiškai teisus, – nusijuokė imamas. – Nesutik. Patikėk manimi: netrukus jie tau siūlys penkiasdešimt.

Saadi (2005).Rožių sodo žiedlapiai. Kaunas: Mijalba. 2005, 94 p.