darbo_paieskos

Skirtingais amžiaus tarpsniais žmogus susiduria su skirtingais raidos iššūkiais. Ne išimtis ir profesinės karjeros raida. 15-24 metų amžiaus jaunuoliai išbando save profesinės karjeros srityje, mokydamiesi, lavindami savo profesinius įgūdžius, ieškodami savo darbo vietos. 25-44 metų amžiaus asmuo save bando įtvirtinti profesinėje karjeroje toliau lavindamasis, įgydamas vis daugiau darbinės patirties. 44-64 metų amžiaus asmenys stengiasi išsilaikyti darbe, įveikti konkurenciją, šiuo raidos etapu dirbantieji priima savo ribotumus ir kryptingai dirba sau artimoje srityje.

Kiekvienoje profesinės raidos stadijoje asmeniui tenka susidurti su skirtingais iššūkiais, tačiau ne visiems tai pavyksta sėkmingai. Ekonominė krizė, sparti globalizacija, reikalaujanti gebėjimo greitai prisitaikyti ir išmokti naujų dalykų, technologijų skvarba, amžius, psichologinės individo charakteristikos, išsilavinimas ir kiti ypatumai – visi šie veiksniai neišvengiamai susiję su kiekvienoje visuomenėje egzistuojančia nedarbo problema. Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2015 metais Lietuvos darbo biržoje buvo registruota 25,5 proc. bedarbių (34 tūkst.) – o tai daugiau negu 2014 metų rugpjūtį, o didžiausias nedarbas tarp jaunuolių iki 25 metų amžiaus. Pusės bedarbių išsilavinimas yra vidurinis su profesine kvalifikacija.

Anot tyrimų, darbo netektis lemia asmens finansinę deprivaciją, sukelia didelį stresą bei lemia tiek socialinių, tiek psichologinių problemų atsiradimą. Nedarbas, ypač ilgalaikis, yra vienas iš didžiausių stresorių, reikalaujančių daug psichologinių resursų. Vienas iš resursų – gebėjimas adaptyviai reaguoti į stresines situacijas bei savigarba. Atsižvelgus į užsienio tyrėjų rezultatus, nutariau Lietuvos mastu atlikus tyrimą išsiaiškinant, kokias bedarbiai naudoja streo įveikos strategijas ir kaip jos siejasi su tokiomis bedarbių charakteristikomis kaip savigarba bei asmenybės savybės skirtingais amžiaus tarpsniais, o, taip pat išsiaiškinti, kaip šios charakteristikos kinta asmeniui radus darbą ir ne.

Apklausus bedarbius asmenis ir atlikus streso įveikos mechanizmų, asmenybės dimensijų ir savivertės sąsajų analizę, pastebėjau, kad aukštesnę savigarbą turintys bedarbiai, esant stresinei situacijai, yra labiau linkę ieškoti socialinės paramos bei stengiasi spręsti problemas joms kilus, kad sumažintų jaučiamą įtampą. Aukštesnė savigarba yra būdingesnė tiems, kurie jaučiasi jaukiai būdami grupėje, ir kuriems buvimas grupės nariu yra malonesnis, negu buvimas vienam. Dėl šios priežasties santykiai su kitais gali lemti asmens savigarbą. Bedarbiams su aukštesne savigarba yra mažiau būdinga įveikiant stresinę situaciją ieškoti kaltųjų bei išlieti susikaupusias neigiamas emocijas. Tai patvirtina ir kitų tyrėjų duomenys, anot kurių, žema savigarba yra susijusi su neveiksminga streso įveika, o aukšta savigarba susijusi su optimistiška ir į socialinius santykius nukreipta ir proaktyvia streso įveika. Tai man leidžia manyti, kad impulsyvumas ir neefektyvūs streso įveikos būdai yra susiję su negatyviu savęs vertinimu ir mažesne savigarba. Atlikto tyrimo rezultatai taip pat atskleidė, kad aukštesnę savigarbą turintiems Lietuvos bedarbiams asmenims yra labiau būdinti tokie asmenybės bruožai kaip ekstraversija, sąmoningumas, nuoširdumas ir atvirumas naujovėms. Tuo tarpu šiems asmenims yra mažiau būdingas neuroziškumas. Tai man leidžia daryti išvadą, kad žema savigarba yra susijusi su tokiais asmenybės bruožais, kurie būdingi mažiau nuosekliems asmenims.

Pastebėjau, kad aukštesnįjį (aukštasis universitetinis/neuniversitetinis) išsilavinimą turintys bedarbiai yra aukštesnės savivertės, negu žemesniojo išsilavinimo bedarbiai. Tačiau galiu manyti, kad savigarba būna aukštesnė todėl, kad profesija visuomenėje yra vertinama kaip prestižinė. Tuo tarpu, jeigu asmeniui tektų kelti išsilavinimą bei kompetencijas – savigarba nebūtinai didėtų.

Taigi, tyrimo rezultatai atskleidė, kad aukštos savigarbos bedarbiai yra ekstravertiški, sąmoningi, nuoširdūs, atviri naujovėms, tuo pačiu jiems yra mažai būdingas toks asmenybės bruožas kaip neuroziškumas. Tačiau man kyla klausimas, ar galima pasitikėti šiais tyrimų rezultatais? Manau, savigarba nėra vien tik susijusi su teigiamais dalykais. Aukštos savigarbos bedarbiai gali slėpti gynybiškumą. Asmens savęs vertinimas dažnai gali būti neadekvatus, juo labiau esant stresinei situacijai ar stresiniam gyvenimo laikotarpiui. Žinoma, kad nedarbo laikotarpis yra kupinas nerimo dėl ateities, finansinės situacijos, todėl, gali būti, kad tiriamieji, mėgindami vengti blogų jausmų ir žemesnio savęs vertinimo, buvo gynybiški, ir dėl šios priežasties rezultatai yra tokie teigiami.

Užsienio tyrėjai, aprašydami bedarbių streso įveikos modelį, pabrėžė, kad į vengimą orientuota strategija yra priskiriama prie taip vadinamų nekonstruktyviųjų streso įveikos strategijų. Ši strategija pasižymi mažiau efektyviu asmenybinių bei socialinių galimybių panaudojimu. Vengimo strategija netekus darbo pasižymi žemu darbo paieškos aktyvumu, mažiau adekvačiu “ateities vaizdu”, o taip pat vengimu atsakomybės už tai, kas vyksta šio asmens gyvenime. Tų pačių tyrėjų tyrimo rezultatai atskleidė, kad vengimo strategiją naudoja mažiau brandūs asmenys, turintys mažesnę darbo patirtį bei išsilavinimą. Tuo remiantis, iškėliau hipotezę, kad žemesnįjį išsilavinimą (profesinis, vidurinis, pagrindinis) turintys bedarbiai yra labiau linkę naudoti vengimo streso įveikos strategiją, negu aukštesnįjį išsilavinimą turintys bedarbiai. Tačiau atliktas tyrimas atskleidė, kad statistiškai reikšmingų skirtumų tarp išsilavinimo ir vengimo streso įveikos nėra. Tai galėtų paaiškinti dvi priežastys. Visų pirma, net 70,9 procentų tiriamųjų sudarė aukštojo universitetinio/neuniversitetinio išsilavinimo bedarbiai, todėl imtys tarp aukštojo ir žemojo išsilavinimo tiriamųjų imtys  yra nelygiavertės. Taip pat, tyrimai atskleidė, kad žemesnįjį išsilavinimą turintys asmenys iš savęs ir gyvenimo dažnai reikalauja mažiau, o tai skatina į gyvenimą ir save žiūrėti realiomis akimis priima būtį tokią, kokia ji yra iš tikrųjų.

Kalbant apie asmenybės bruožus – tyrimo rezultatai atskleidė, kad bedarbiai asmenys su tokiais asmenybės bruožais kaip ekstraversija, sąmoningumas, nuoširdumas, atvirumas naujovėms įveikdami stresą siekia socialinės paramos iš draugų, šeimos narių ar kitų artimų žmonių.

Taip pat paaiškėjo, kad bedarbiai su labiau išreikštu neuroziškumo asmenybės tipu, įveikdami stresą dažniau yra linkę ieškoti kaltųjų bei išlieti susikaupusias neigiamas emocijas, t.y., naudoti nebrandžias gynybas. Taip pat šie asmenys nėra linkę nuosekliai spręsti iškilusią problemą, tiesiog ją ignoruoja ar sumenkina jos reikšmingumą. Manau, kad neurotizmas yra susijęs su didesne tikimybe patirti stresą. Taip pat tokie asmenys sunkiai sugeba struktūruoti laiką, netikslingai jį išnaudodami. Šis netikslingas laiko išnaudojimas būna kupinas nerimo ir kaltės jausmo, kuriuos įveikti jie mėgina nekonstruktyviais gynybos būdais. Tai gali sukelti depresiją. Pastebiu „užburtą ratą“, kai asmuo, mėgindamas spręsti nerimastingas situacijas, klimpsta į dar didesnius nerimo išgyvenimus. Todėl yra svarbu padėti tokiems asmenims susivokti, padėti pamatyti save iš šalies. Svarbu paskatinti tokius asmenis leisti laiką prasmingai, t.y., be kaltės jausmo. Gera pagalba yra asmeninė psichoterapija.

Juodkūnės ir Pileckaitės – Markovienės (2010) tyrimo, kurio metu buvo tirta karių streso įveika, duomenys atskleidė, kad vyresniems nei 30 m. kariams yra statistiškai reikšmingai labiau nei jaunesniems nei 30 m. tiriamiesiems būdinga į problemos sprendimą orientuota streso įveikos strategija, tuo tarpu emocinės iškrovos strategija būdingesnė jaunesniems nei 30 m. tiriamiesiems. Vengimo ir socialinės paramos strategijų pasirinkimas statistiškai reikšmingai tarp skirtingo amžiaus grupių nesiskyrė. Remiantis šiuo tyrimu, iškėliau hipotezę, kad jaunesni nei 30 metų bedarbiai yra labiau linkę naudoti emocinės iškrovos streso įveikos strategiją, nei vyresni negu 30 metų bedarbiai. Šio tyrimo rezultatai atskleidė, kad statistiškai reikšmingų skirtumų tarp amžiaus ir emocinės iškrovos, socialinės paramos ir problemų sprendimo streso įveikos strategijų nėra. Rezultatai gali skirtis todėl, kad bedarbiai yra jautri visuomenės grupė, ir lyginti šių asmenų streso įveikos būdus su karių, kurie turi darbą ir ateities profesinę viziją, yra neetiška ir neteisinga. Tačiau noriu pažymėti, kad tyrimo rezultatai atskleidė, jog yra skirtumų tarp streso įveikos naudojimo būdų lyginant bedarbius žmones su kariais, kurių tarnyba yra jų darbas.

Antroji pasitvirtinusi šios hipotezės dalis, kad vyresni kaip 30 metų bedarbiai yra labiau linkę linkę vengti stresinių situacijų negu jaunesni nei 30 metų bedarbiai, papildė Van Hoye ir Lootens (2012) atliktą tyrimą su 25-40 metų amžiaus bedarbiais, kurio metu buvo nustatyta, kad šio amžiaus tiriamieji sunkiau susitvarko su stresine įtampa, yra mažiau stabilūs esant stresinėms situacijoms, dėl nedarbo dažnai kaltina aplinkinius ar nedarbo situaciją visuomenėje.

Aptariant šio darbo atlikto longitudinio tyrimo rezultatus, būtina pažymėti, kad Gana (2013), tirdamas Rosenbergo (1995) savigarbos skalės psichometrines charakteristikas per aštuonis tęstinio tyrimo metus, pastebėjo, kad savigarba, kaip ir žmogaus asmenybės bruožai, yra sąlyginai pastovūs. Gana (2013) pabrėžė, kad savigarba gali keistis tik tam tikrose ribose. Panašius rezultatus atskleidžia ir šis tyrimas, kuris yra atliktas Lietuvoje. Apklausus tuos pačius bedarbius asmenis po 6 mėnesių po pirminio tyrimo, statistiškai reikšmingai pasikeitė tų bedarbių, kurie per pusę metų rado darbą, savigarba. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad asmenų, susiradusių darbą po 6 mėnesių, savigarba padidėjo. Darau prielaidą, kad nedarbas yra tos ribos, kuriose buvimas daro įtaką savęs vertei.

Birkeland et al. (2012) teigia, kad aukštesnė savigarba yra susijusi su pasitenkinimu gyvenimu. 17 metų tyrinėjęs paauglių ir jaunuolių savigarbos kaitą, autorius pastebėjo, kad savigarba gali mažėti, išgyvenant gyvenimo sunkumus ir nesulaukiant socialinės paramos, bei didėti, sėkmingai įveikiant gyvenimo sunkumus bei sulaukiant socialinės paramos. Manau, kad darbo suradimas asmenims yra svarbus ne tik tuo, kad tai yra gyvenimo sunkumo, pvz., blogos finansinės padėties išsprendimas, tačiau ir tuo, jog susiradus darbą, padaugėja naujų socialinių ryšių, kurie yra reikšmingi asmens aukštesniam savęs vertinimui.

Lietuvoje atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad asmenys, kurie nesusirado darbo per pastaruosius 6 mėnesius, pradėjo statistiškai reikšmingai dažniau naudoti vengimo streso įveikos strategiją. Tai reiškia, kad esant stresinei situacijai, šie asmenys stengiasi jos vengti bei ją neigti, o tai yra neefektyvus streso įveikos būdas. Galiu teigti, kad darbo neradimas pusę metų yra traumuojantis veiksnys, o polinkis vengti stresinių situacijų gali reikštis ir darbo paieškų vengimu. Silpnesnę motyvaciją susirasti darbą turintys bedarbiai yra mažiau linkę naudoti aktyvesnes darbo paieškos strategijas. Šie asmenys labiau pateisina savo situaciją nepalankia aplinkos įtaka ir gyvena viltimi, kad jiems darbas bus pasiūlytas.

Atlikus tyrimą Lietuvoje su bedarbiais asmenimis, jis atskleidžia, kad tiriamųjų asmenybės bruožai pirmojo ir antrojo jų matavimo metu koreliuoja tarpusavyje labai stipriai, nepriklausomai nuo to, bedarbiai susirado darbą, ar ne. Keliu prielaidą, kad asmenybės bruožai laikui bėgant nesikeičia.

Apibendrinant galiu teigti, kad ilgalaikis nedarbas nesusijęs su asmenybiniais pokyčiais, t.y., asmens asmenybės bruožai laike nesikeičia, tačiau susijęs su žmogaus savęs verte bei naudojamomis streso įveikos strategijomis. Asmens, radusio darbą, savivertė pakyla, o streso įveikos mechanizmai tampa adaptyvesni, t.y., tampa būdingesnės problemos sprendimo bei emocinės iškrovos streso įveikos strategijos. Tuo tarpu ilgalaikis nedarbas susijęs su žemesne savigarba bei stresinių situacijų neigimu ir vengimu. Todėl svarbu tokį žmogų palaikyti, skatinti jį plėsti socialinių kontaktų ratą, stengtis padėti spręsti iškilusias problemas. Dažnu atveju gali būti svarbi ir psichologo ar psichoterapeuto pagalba.

Erikas Siudikas | psichologine-pagalba.net

loading...