Bėgančios su vilkais

0
Woman standing in forest holding wolf mask --- Image by © Birgid Allig/Corbis
© Birgid Allig/Corbis

Dr. Clarissa Pinkola Estés knyga „Bėgančios su vilkais. Laukinės Moters archetipas mituose ir pasakose“ susidomėjau tuomet, kai išgirdau, jog ją labai verta perskaityti visoms merginoms ir moterims. Sudomino ir tai, kad ši knyga galėtų padėti geriau suprasti, kaip per mitus ir pasakas atsiskleidžia Moters archetipas, kurį autorė vadina „Laukinės Moters archetipu“.

begancios-su-vilkais
Knygos „Bėgančios su vilkais” viršelis

Čia pristatysiu įvadines šios knygos mintis. Ir jei jos užkabins (merginas, moteris ar vyrus, norinčius geriau suprasti moters gelminius patyrimus), kviečiu šią knygą susirasti ir perskaityt. Tuo pačiu linkiu nusiteikti, kad tam prireiks nemažai laiko – knyga įtraukia, ją skaitant negali tiesiog „prabėgti paviršiumi“.

Kaip suprasti archetipo sąvoką?

Pradžiai kiek nuklysiu trumpai įžangai apie pačią archetipo sąvoką. Šios sąvokos autorius C. G. Jung archetipais vadina įgimtas idėjų galimybes, kurios yra ne individualios, bet universalios, bendros visiems. Archetipo sąvoka yra labai susijusi su C. G. Jung kolektyvinės pasąmonės idėja – ji reiškia tai, kad psichikoje egzistuoja tam tikros formos, kurios yra visur ir visada. Pasak autoriaus, mitologiniuose tyrinėjimuose šios formos vadinamos „motyvais“, lyginamojoje religijoje – „vaizduotės kategorijomis“; jos taip pat gali būti vadinamos „kolektyvinėmis reprezentacijomis“, „elementariosiomis“ arba „pirmykštėmis mintimis“. Kolektyvinė pasąmonė yra psichikos dalis, kurios turinys niekada nebuvo sąmonėje, nebuvo individualiai įgytas, egzistuoja tik paveldimumo dėka ir yra sudarytas iš archetipų.

Bėgančios su vilkais

Knygos pavadinimas atskleidžia tai, kad Laukinės Moters archetipą dr. Estés visų pirma sieja su vilkais. Kyla klausimas, kodėl Laukinė Moteris bėga būtent su vilkais? Pasak knygos autorės, „ir vieni, ir kiti, būdami tokie pat narsūs ir atkaklūs, priversti patirti panašias kančias ir persekiojimus“ (p.15). Tiek vilkams, tiek sveikoms moterims būdingi aštrūs pojūčiai, žaismingumas ir atsidavimas, smalsumas, pastabumas, stiprybė ir ištvermingumas, taip pat puiki intuicija ir rūpinimasis savo mažyliais, sutuoktiniais ir savo gauja. Jie greitai prisitaiko prie pasikeitusių aplinkybių, pasižymi begaline narsa, yra labai ištikimi. Tačiau, pasak autorės, tiek vilkai, tiek moterys buvo be perstojo nepagrįstai kaltinami, vadinami savanaudžiais, nepasotinamais ir klastingais, piktais ir agresyviais, laikomi daug žemesniais ir niekingesniais už savo persekiotojus. Juos persekiojo laukinės gamtos „kultūrintojai“ ir nevaržomos dvasios tramdytojai. Tad vilkai ir moterys panašūs savo istorija, savo likimu. Toks likimas lėmė tai, kad „ilgą laiką prigimtiniai moterų instinktai buvo negailestingai slopinami, varžomi ir niokojami“ (p. 14), tad, pasak autorės, nenuostabu, kad baigia išnykti moters prigimtinės laisvės pojūtis. Ar tai reiškia, kad pirminė moters prigimtis išnyks? Skaitydamas knygą „Bėgančios su vilkais“ vis labiau imi tikėti, kad pirmapradė laukinė moters prigimtis, kad ir kiek niokota bei engta, yra pažįstama kiekvienai moteriai, gyvena kiekvienoje iš jų.

Kaip pažinti Laukinės Moters archetipą?

Pasak autorės, jei norime pažinti moters sielos gelmes, turime „žengti ten, kur veda laukinė, pirmapradė ir instinktyvioji mūsų esybės dalis“ (p. 18). Tačiau tradicinė psichologija mažai ką gali pasakyti apie giluminius, moteriai svarbius dalykus. Laukinę, pirmapradę ir instinktyviąją moters esybės dalį sunku paaiškinti bandant ją įsprausti į tikslų intelektualinį modelį, tai tik dar labiau suardo, apriboja moters pirmapradės dalies esmę. Pasak dr. Estés, reikia pasitelkti pasakų, mitų ir legendų perduodamas žinias. Šie pasakojimai gali nuvesti į moters sielos gelmes ir savęs pažinimą.

Kaip teigia autorė, žodžiai laukinė ir moteris leidžia „ištarti stebuklingus žodžius, it užburtas raktas atveriančius kelią eiti toliau“ (p. 18); kokiai kultūrai bepriklausytų moteris, ji intuityviai suvokia šių žodžių prasmę. Šie žodžiai moteriai sukelia prisiminimus apie giminystę su pirmapradžiu moteriškumu, kuriame slypi tikroji moters prigimties esmė. Pasak autorės, kartais moterys pajunta savo laukinės prigimties šauksmą nėštumo laikotarpiu arba žindydamos kūdikį, klausydamos muzikos, pajutusios mistinį kūrybos įkvėpimą ar kitų ypatingų potyrių metu. Suartėjusios su pirmaprade savo prigimtimi moterys įgyja vidinę laukinę mokytoją, kuri jas saugo ir rūpinasi jų vidiniu bei išoriniu gyvenimu. „Ji moko apsibrėžti savo teritoriją, rasti savo gaują, drąsiai ir užtikrintai naudotis savo kūnu ir juo didžiuotis, (…) ji pratina savarankiškai veikti ir kalbėti savo vardu, būti budrioms ir dėmesingoms, vadovautis įgimtomis moteriškomis savybėmis – intuicija ir juslėmis, paklusti natūraliems savo ciklams; rasti savo vietą gyvenime, ir oriai jame įsitvirtinti, žinoti savo vertę ir būti kiek galima sąmojingesnėms“ (p. 26). Žodžiai laukinė moteris nurodo natūralų gyvenimo būdą, apibūdina ir suasmenina moteris palaikančią jėgą, be kurios jos negalėtų gyventi.

Laukinės Moters archetipą būtų galima pavadinti ir kitais žodžiais: instinktyviąja prigimtimi, natūraliąją siela, pirmaprade, pamatine moters prigimtimi, išskirtine, būdingiausiąja, esmine, išmintingąja ar supratingąja jos dalimi ar daugybe kitų panašių vardų. Pasak autorės, pasąmonėje ji yra bevardė, nes yra begalinė, tačiau ją vadiname daugybe skirtingų vardų, nes stengiamės ją sulaikyti, kuriame savyje jai reikalingą minties ir jausmų erdvę. Ir nors Laukinės Moters archetipo simbolinės išraiškos ar ciklai gali keistis, jos esmė lieka ta pati – „ji nekintama ir nepriklauso nei nuo kultūros, nei nuo epochos, nei nuo politinės santvarkos. (…) tai pirmapradis moters prototipas“ (p. 23). Laukinė Moteris – tai viso moteriškumo šaltinis.

Pasak dr. Estés, ieškoti apčiuopiamų Laukinės Moters archetipo egzistavimo įrodymų yra tas pats, kaip reikalauti įrodymų, kad egzistuoja siela. Įrodymas yra tai, kaip moteris jaučiasi su ja ir be jos; susidūrimai su ja sapnuose, apmąstymuose, svajonėse, įkvėpimo akimirkomis. Knygos „Bėgančios su vilkais“ skaitytojas autorė ragina susigrąžinti savo instinktus, savo giliausią dvasinę išmintį. Ir iš tiesų, šis kvietimas yra labai įtikinantis. Įtikinantys yra ir pasakojimai bei jų atskleidžiamos prasmės, per kurias vis labiau atsiskleidžia Laukinės Moters archetipo prasmė.

Knygoje autorė nagrinėja įvairius mitus ir pasakas, kurių didžiąją dalį lengva atpažinti iš vaikystėje girdėtų istorijų, tokių kaip „Mėlynbarzdis“, „Bjaurusis ančiukas“ ar „Mergaitė su degtukais“. O kai kurių istorijų motyvai tik primena tai, kas girdėta, arba nuskamba visai naujai. Tačiau kiekviename pasakojime galima atrasti kažką sava, artima ir iš naujo, galbūt kiek kitaip, išgyventi ankstesnes patirtis bei atrasti naujas.

Estés C.P. Bėgančios su vilkais. Laukinės Moters archetipas mituose ir pasakose. Alma litera, 2005.
Jung C.G. The Archetypes and the Collective Unconscious. The Collected Works of C.G. Jung Vol. 9. Second Edition, 1980.

Psichologė Irma Skruibienė
skruibis.lt / namuterapija.lt

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here