Bendraudama su kitais nuolat jaučiuosi nejaukiai

3

jauciuosi-nejaukiaiKlausimas:

Rašau Jums, nes jaučiu, jog turiu problemų bendravime, kurios neleidžia man pasiekti užsibrėžtų planų. Problema tame, kad labai dažnai, bendraujant su kitais, net ir su šeimos nariais, aš jaučiuosi labai nejaukiai, nepatogiai, ypač kai visų akys ir pokalbio tema nukrypsta į mane. Tokiu momentu nors skradžiai į žemę sulysti, dažniausiai visa išraustu (net išraudimu kartais to nepavadinsi, nes veido spalva būna net kiek melsva) ir tik nuleidus akis sėdžiu nieko nepratardama. O jeigu kas nors pašiepiamu tonu pasako:”žiūrėk, kaip išraudai” ar kažkas panašaus, tai tada išvis norisi bėgti ir pasislėpti kur nors! Po tokių momentų, žinoma, būna sugadintas visas vakaras ar net visa diena, todėl ir bendrauti su kitais vis daugiau privengiu. Laukiu jūsų patarimų, kaip galėčiau spręsti šia problemą ir bent jau neišrausti šitiek tokiais momentais, nes tai mane labiausiai ir trikdo. Savo gyvenimą taip pat galvoju susisieti su tokiu darbu, kuris reikalaus daug viešo kalbėjimo ir bendravimo su žmonėmis, todėl šioms mano problemoms visai ne pakeliui su manimi. Kaip įgauti daugiau pasitikėjimo savimi ir nepasimesti tokiais momentais, nes tokių būna tikrai dažnai. Esu net pastebėjusi, jog po tokių situacijų jaučiuosi ypatingai “išsunkta”, dažnai pradeda skaudėti galvą ir taip bendra savijauta būna nekokia, todėl visa tai kenkia ir mano sveikatai. Labai lauksiu Jūsų atsakymo su patarimais, už kuriuos iš anksto Dėkoju.

Rūta

Atsakymas:

Sveika, Rūta,
Šaunuolė, kad nepaisant problemos bendravime, neužsidarote savyje, turite siekių ir ieškote pagalbos. Puikiai skamba ir įkvepia Jūsų optimistinis pasisakymas „šioms mano problemoms visai ne pakeliui su manimi“!

Turiu pirmą gerą naujieną. Realiai aplinkiniai mūsų drovumą pastebi kur kas mažiau, negu galvojame. Be to, žmonės kur kas labiau rūpinasi savimi, negu kitų išgyvenimais. Todėl jei ir trumpam pastebėjo kito žmogaus drovumo apraiškas, tai tuoj pat pasidžiaugia, kad jiems patiems taip nėra.

Pasitikintis savimi ir laimingas žmogus nesišaipo iš kito nesėkmės ar nepatogumų. Jam tiesiog nėra poreikio. Todėl sakydami „žiūrėk kaip išraudai“ viduje patys jaučia didžiulę baimę atrodyti silpnesniu.

Konsultuojant nuolat tenka pažiūrėti į žmogaus vidų. Patikėkite, jaučiančių nerimą bendraujant yra labai daug! Ir tie žmonės tikrai nėra kažkur užsidarę, nematomi (Tokių irgi būna, tačiau tai jau sutrikimas, klinikinė socialinė fobija, apie jį šį kartą nekalbėsime, Jums dar jo nėra). Jie mokosi, eina į darbus, vakarėlius, apsipirkinėja, turi draugų, kartais jų išvaizda būna netgi pakankamai ryški. Ir į psichologines konsultacijas kartais kreipiasi visai ne dėl to! Sprendžiame visai kitus rūpesčius.

Kur lenkiu? Jūsų, kaip ir daugumos drovių žmonių, problema yra ne pats drovumas, o katastrofinis mąstymas apie jį!

Išraudote, – na ir kas? Nejaugi niekas daugiau gyvenime nėra išraudęs? Tačiau Jūs sakote, „Po tokių momentų, žinoma, būna sugadintas visas vakaras ar net visa diena, todėl ir bendrauti su kitais vis daugiau privengiu“. O „sugadintas“ būna todėl, kad visą vakarą iš Jūsų šaiposi? Ar kad „filmuką“ apie nesėkmę prasukate vėl ir vėl šimtus kartų? Ir tikriausiai todėl, kad blogą nuotaiką palaiko vidinis kritikas („pasirodžiau tikra nevykėlė“, „nemoku bendrauti“, „kaip jis galėjo man taip pasakyti ir įskaudinti“).

Visgi klausimas buvo kaip su tuo tvarkytis.

Pradėkite nuo štai ko: pokalbio metu kreipti dėmesį į pašnekovą, o ne į save: ką jis sako? Kaip sako? Kas jam svarbu? Kaip turėčiau pasakyti, kad jis suprastų? Kas jam būtų priimtiniausia? Ne tik klausykitės žodžių, bet ir atkreipkite dėmesį kaip jis kalba: gestai, mimika, kūno padėtis…

Parodykite, kad klausotės: žiūrėkite į akis, kartas nuo karto linktelėkite galva, nusišypsokite ar parodykite kitą veido išraišką. Perfrazuokite jo mintis savais žodžiais: „Ir tu pagalvojai, kad…“, „Sakote, jog…“. Tada ne tik atrodysite malonesnė, bet ir jausitės žymiai geriau.

Kognityvinėje elgesio terapijoje daug dėmesio skiriama trukdančių nuostatų atpažinimui ir koregavimui. Kartais klientas net nenutuokia, kad tokių turi. Greičiausiai Jumyse glūdi daug vidinių įsitikinimų, kurie trukdo gerai jaustis ir gyventi visavertį gyvenimą. Vienas iš jų gali būti: „Su manim aplinkiniai turi elgtis tik gražiai“. Tai rodo tik Jūsų per didelius lūkesčius. Nes pasaulis būna visoks, ir gražus, ir nemalonus. Kuo lūkesčiai didesni, tuo nusivylimai skaudesni.
Jei, kaip sakote, ruošiatės dirbti darbą, kuris reikalaus viešo pasisakymo, žinokite, kad kritikos ir nemalonių pasisakymų tikrai sulauksite. Tačiau niekam neleiskite sugadinti Jūsų nuotaikos, dienos ar gyvenimo! Todėl jau dabar turite dirbti su savimi, mokytis tvarkytis su savo mintimis: jas atrasti, pastebėti ir pakeisti kitomis. Pvz., „Taip, išraudau. Na ir kas?“, „Nusikalbėjau, o kam nepasitaiko? Tačiau puikiai išklausiau Justę“.

Laiške rašote, jog po tokių situacijų jaučiatės „išsunkta“, jums skauda galvą. Visa tai dėl įtampos. O įtampą kelią gausus „minčių lietus“. Taip sakant, „brainstormingas“ neigiama prasme. Pirmiausia jas reikia įvairiais būdais stabdyti. Vienas iš būdų, moksliškai kalbant, sudaryti sąlyginį refleksą. Vos tik pradės eiti negatyvios mintys, sukelkite sau nedidelį skausmą – įsignybti, sulaikyti kvėpavimą, daryti pritūpimus ar pan. Nežaloti savęs, svarbu, kad būtų fiziškai nemalonu; laikyti tol, kol mintys praeis. Praeis gana greitai, nes dėmesys neišvengiamai greitai persikels į fizinį nepatogumą. Po kurio smegenyse susiformuos programa negatyvios mintys = skausmas, o skausmo esame genetiškai užprogramuoti vengti.

Kitas metodas – mokytis nieko negalvoti, kai nereikia. Pvz., einant gatve, žiūrint pro langą, dirbant nuolat eina įvairios mintys: prisiminimai, įsivaizdavimai, diskusijos ir t.t. Jas taip pat reikia šalinti. Galima vaizduotėje uždėti „stop“ ženklą, įsivaizduoti kaip jos nuplaukia į šalį (kaip debesys), skaičiuoti iki 20 prieš akis įsivaizduojant skaičių, vos tik mintys nukryps „į lankas“, vėl nuo pradėti skaičiuoti nuo vieno.

Darbo daug, tačiau tai padaryti tikrai verta!
Sėkmės Jums!

Asta Petrauskienė
Psichologė, Asmeninio tobulėjimo specialistė
www.psichologijoscentras.lt
Skype: asta.bud
El.p.: asta.budvytiene@yahoo.com

Dalintis:

3 COMMENTS

  1. Labai įdomus ir išsamus atsakymas. Turėtų daug kas jį perskaityti! Paprasti ir įgyvendinami patarimai, beja ir veiksmingi. Sėkmės Rūta :)

  2. Aš irgi nesijaučiu nejaukiai bendraudama su žmonemis kažkoks tai baimes jausmas apeme mane vis kad kažko bijau bet pati nežinau ko aš bijau bet pradedu suprasti kodel bijau kad gal gali mane nuskriausti kaip seniau kiti mane skriausdavo ir naudodavosi manimi bet šikart tai jau tikrai nepasiduosiu kovosiu už save pasistengsiu tai padaryti del savęs jeigu pavyks bet to labiau bijau susipykti su žmogumi nemeluosiu aš tikrai dėl kažko erzinu žmones bet nežinau del ko bandau pati išsiaiškini situacija ar problema kur slypi o nuomone žmoniu ka mano apie mane man yra begalo svarbu bet pradedu net ir gailetis del to kad aš pati to paklausiau.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here