Bendraujame tik tada, kai jis pats to nori. Kur veda tokie santykiai?

0 (0)

Sveiki, įstrigau netinkamuose santykiuose su svajonių vyru, ir jau nebežinau, ar čia aš per daug noriu, ar per daug tikiuosi. Susipažinom prieš porą mėnesių. Abiems po 35 metus.

Aš šiuo metu skiriuosi su vyru, jį taip pat neseniai paliko ilgalaikė mergina. Situacija standartinė, abu ieškojom dėmesio… Abu turim žaizdų, bet pirmas susitikimas klube prasidėjo nuo lovos, kartu su daug atvirų pokalbių. Jis nuolat klausinėjo, kaip aš jaučiuosi. Planavo šventes kartu. Net ir man, pakankamai greit prisirišančiai prie naujų žmonių, viskas atrodė per greitai. Iniciatyvos buvo daugiau, nei galima tikėtis ir pirmų susitikimų metu aš buvau ta, kuri buvo santūresnė.

Daug kalbėdavomės, pasirodė, kad turim daug bendrų pomėgių, kad sutampa požiūris į šeimos vertybes, kad norai ir tikslai dėl ateities tie patys. Bet visiems mūsų tolimesniems susitikimams vadovavo jis – kaip, kur, kada… Kartais dingdavo savaitei ar daugiau, kartais kasdien rašydavo ir domėdavosi, kaip man sekasi. Buvo ir atšalimo momentų, ir nuoširdaus rūpesčio, ir aistros, ir netgi kažkokio pykčio emocijų… per tuos porą mėnesių, kad ir trumpomis akimirkomis, patyrėme turbūt visus ilgalaikių porų santykių etapus.

Bet mūsų santykiai vis dar neapibrėžti, be įsipareigojimų, jis jų net nevadina santykiais ir vengia šito žodžio. Bendravimas?..

Dauguma mūsų pokalbių vyksta susirašinėjant telefonu. Ilgai dirbau su savo saviverte, taip pat ir su apmąstymais, kokio žmogaus norėčiau šalia savęs. Visos kitos jo savybės būtent tokios – jis atsakingas, sėkmingas, ramus, jam desperatiškai neieško antros pusės, jis stiprus ir ne vaikiškas. Lengva tokį įsimylėti. Galėčiau – ir norėčiau – pabandyti kurti bendrus santykius.

Stengiuosi pati neskubinti įvykių, bet kai po poros mėnesių bendravimo pati jam vieną vakarą parašiau ir pasiūliau susitikt, jis atsisakė, pasiteisindamas nelabai rimtomis priežastimis. Ore liko tvyrot nuoskauda, nors ir neišsakyta. Jau kitą rytą, pasijutęs blogai inicijavo pokalbį, atsiprašė ir prisipažino, kad iš manęs jaučia spaudimą.

Jo nuomone, aš pamečiau galvą, o jis į mūsų santykius žiūri ramiai. Pasakiau atvirai, kad jam ant kaklo nesikabinsiu ir savo vertę žinau, ir tikrai nesitikėjau, kad jis jaučia spaudimą po vienos iniciatyvos iš mano pusės. Jo pasiūlymas buvo ir toliau palikti viską taip, kaip yra – nieko keisti nereikia…

Jaučiu, kad ir koks tobulas jis atrodytų, mano savivertės vertinimui jis – geras išbandymas. Jau nebe paaugliai esam, ir man atrodo normalu – arba yra noras judėti kažkokia bendra kryptim, arba ne. O jam tikriausiai gerai taip, kaip yra (pasirodo, tik tol, kol aš pati nebandau susitikti), bendrauja tada, kai pats to nori… Sako, kad su manim jaučiasi laisvai, pats savimi, ir džiaugiasi supratęs, kad gali patikti toks, koks yra iš tikrųjų, ir t.t.

Manęs tokia padėtis netenkina, aš negaliu sėdėt ir tikėtis, kad jis kažkada panorės mane pamatyt. Nenoriu jo prarasti, bet jei tai tiesiog gumos tempimas be jokios ateities, tik tol, kol patogu… tam laiko irgi neturiu ir savo jausmų dalinti ne man skirtiems žmonėms negaliu sau leisti, kad ir kokie jie tobuli būtų…

Iš šono žiūrint, 2 mėnesiai pažinties nedaug, bet pagal realią situaciją ir etapus, kuriuos perėjome, temas, kuriomis kalbėjomės, intymumo lygį, kurį pasiekėm, jie buvo pakankamai ilgi ir kokybiški jausmų ir vienas kito pažinimo srityse.

Kur ta riba, kai dar galima pakentėt, o kai jau laikas apsispręst?
—
​Ačiū už atsakymą ir įžvalgas, jei ką nors galima suprast iš mano pasakojimo.
Pagarbiai,
Greta (Vardas pakeistas)

Komentuoja psichologas Julius Tilvikas

Labas, Greta, pasistengsiu nušviesti situaciją taip, kaip ji atrodo porų psichologo akimis.

Pradėkime nuo pirmo ir labai svarbaus fakto – šiuo metu išgyveni skyrybas. O svarbu tai todėl, kad skyrybų metu dažniausiai negalime adekvačiai reaguoti į kitus potencialius partnerius bei objektyviai suvokti save naujame santykyje. Kitais žodžiais: mes dar nesame tikrieji mes, todėl ir į kitus žiūrime ne taip, kaip žiūrėtume būdami ne tokie pažeidžiami ar įskaudinti. Tai nutinka dėl to, kad ankstesnieji santykiai, kad ir kokioje stadijoje jie būtų, dar nenutrūkę. Su vyru, su kuriuo skriesi, tave vis dar sieja emocinis, ir, labai tikėtina, dalykinis ryšys. Tai nebūtinai pozityvu. Gali pykti ant savo vyro, jo nekęsti, ar priešingai – ilgėtis ir gerbti jį, ryšys vis viena yra. Net ir santykiams nutrūkus ir jums galutinai išsiskyrus, emocinis ryšys tavojoje psichikoje liks dar kurį laiką. Be atsako, tačiau liks. Tam tikra prasme skyrybos primena partnerio mirtį, todėl maždaug po metų – pusantrų, ryšys į kurį jau nebeatsakoma užgęsta, išsielvartaujama visa, kas prarasta, o tada galima judėti pirmyn. Tada jau esame grįžę į savo tikrąjį aš.

Sielvartas – nemalonus būvis. Kaip ir nuo kitų nemalonių jausmų, nuo sielvarto (liūdesio, pykčio, neteisybės, kaltės ir panašių jausmų mišinio) tikrai norisi išsivaduoti. Nuo sielvartą įveikti norisi būtent taip, kaip moko liaudies išmintis: “meistras pleištą tik pleištu išvaro” ar “nuo ko susirgai, tuo ir gydykis”. Deja, liaudies išmintis ne visada eina koja kojon su psichologija. Kurti santykius, kol dar iki galo neišsiskyrėte, nerekomenduojama. Į naujai kuriamą tarpusavio ryšį šiame etape tikrai atsineši ir senųjų santykių šleifą. Naujame partneryje matysi tai, ko tikėjaisi iš savo ankstesnio vyro. Gal būsi linkusi ignoruoti jo ydas ir pervertinti o gal net ir susikurti pozityvias vertybes, o gal nuvertinsi tai, ką turėjo ir vyras. Taip, deja, veikia mūsų emocijomis valdoma psichika, stengdamasi bet kokiomis išgalėmis padėti išgyventi skausmą, kylantį čia ir dabar, ir nesirūpindama tuo, kas mūsų laukia ateityje. Intelektualioji mūsų psichikos dalis, žinoma, gali pasakyti kur, jos manymu, elgiamės klaidingai, tačiau kiek dažnai klausome savo racionalaus proto? Jį gerokai dažniau perrėkia stiprūs jausmai, norintys sprendimo čia ir dabar.

Į daugelį klausimų pati jau ir atsakei, Greta. Išdėstei, kad:

• naujasis draugas įsitraukia tik tada, kai jis to nori pats,
• jis gali dingti iš eterio tada, kada nori, ir vėl pasirodyti, kai jam patogu,
• jei sakai, ko tikiesi iš santykių, esi apkaltinta “daranti spaudimą”,
• jei prakalbi apie ateitį, tai jam labiausiai tinka, kaip yra: atėjau, pasinaudojau, išėjau,
• jis net nevadina jūsų santykių – santykiais ir vengia šito žodžio.

Greta, tu ieškai palaikymo ir paramos šiame sunkiame gyvenimo etape. Suprantu. Tačiau palaikymo galima ieškoti ir ten, kur tikrai jį gali gauti: iš artimų, tikrų draugų, o jei reikia rimtesnės pagalbos, – iš specialistų, mat jų darbas ir yra padėti būtent tokiose situacijose.

Taip kuriami santykiai labai dažnai vyksta per vienos ar kitos spalvos akinius… O šie dūžta stiklais į vidų, deja. Neskubėk, pagalvok, pasverk už ir prieš ir sverdama nepamiršk, kad vis dar esi įtakojama šleifo, besitęsiančio nuo skyrybų.

Linkiu sėkmės!

Psichologas Julius Tilvikas
tilvikas.lt/ | porosterapija.lt
Iliustracija: Dan Gold / Burst