Beveik kiekviena dukra susiduria su savotišku „mamos terorizmu“0 (0)
Mano mamai šią žiemą bus 72 m., man – 27 m. Mama mane užaugino viena. Buvo sunku, bet būna ir dar blogiau. Su klase neišvažiuodavau beveik į jokias keliones, negaudavau įspūdingų dovanų, bet kiek pamenu buvau mylima ir pagal mano suvokimą laiminga. Paauglystėje gal buvo kiek sunkiau: nesusikalbėjimas, daug ašarų, pykčio, bet kažkaip išgyvenama. Supratau,kad nėra man galimybės išvažiuoti studijuoti į kitą miestą, tad likau gimtajame, gyvenau su mama ir mokiausi. Vėlgi būdavo sudėtingų akimirkų, beveik negaudavau dienpinigių. Nekalbu apie ėjimus į barus, bet net pietų universitete ne visada turėdavau už ką nusipirkti. Vėl pykčiai barniai. Aišku stengdavausi užsidirbti, bet juk jaunai merginai norėjosi ne tik papietauti, bet ir kokį gražesnį rūbelį nusipirkti ar kur išvažiuoti. Šiaip ne taip praslinko tie studijų metai, įstojus į magistrantūrą pradėjau dirbti. Penkias dienas per savaitę dirbdavau, dvi eidavau į paskaitas. Nesuprantu kaip man tai pavyko bet baigiau mokslus. Mama nei į bakalauro nei į magistro diplomų teikimo šventes neatėjo. Skaudėjo širdelę, bet kažkaip per tuos mokslų metus ėmiau suprasti, kad tie jos pykčiai, nedavimas dienpinigių, nesutarimai yra ne tik mano problema bet ir jos. Ji tikrai savotiško charakterio. Taigi pabaigus magistrantūros studijas išėjau gyventi atskirai. Turėjau darbą, ilgametį draugą, pagal mano supratimą jau yra normalu gyventi atskirai. Tiesą sakant gyventi atskirai jau norėjau senai, nes dažnai buvau vejama iš namų. Aš suprantu, kad mama tai pasakydavo pykčio pagauta ir galbūt nenorėdama, bet tai paliko randą ir skubėjau išsikelti. Išsikraustymas buvo sunkus. Buvau prakeikta, aprėkta, išvadinta visaip ir pasakyta, kad manęs akyse nenori daugiau matyti. Neradau sau vietos bet kėliausi. Po kiek laiko aišku viskas apsiramino, į savaitę kartą ar du važiuoju pas mamą. Jau antri metai gyvenu atskirai, bet tam pačiam mieste. Po išsikėlimo viska eina tik blogyn. Ypač šiais paskutiniais metais. Mamai yra skydliaukė, šiemet ji paūmėjusi. Tai iššaukia pykčio priepuolius, proto sumišimą ir milijoną kitų nesusipratimų. Ji negali be manęs gyventi, grasina nusižudyti, skambinėja į diena po 20 – 30 kartų. Kasdien prašo atvažiuoti. Vis važiuoja pas mane. Susigalvoja nebūtų istorijų, kad aš pavogiau jos santaupas ir pan. Jei sakau esu išvažiavusi ji netiki. Nuvažiavus pas ją neįmanoma susikalbėti. Pasakoja nebūtus dalykus, į klausimus neatsako rišliai, aplamai mintys klajoja jos kitur, neranda sau vietos, nebejaučia pinigų vertės, nesugeba elgtis adekvačiai prie svetimų žmonių. Nieko neveikia, nieko nenori tik kad aš būčiau, o kai aš būnu niekas netinka ką darau. Tiesa turiu brolį 20 m. vyresnį. Ji turi savo šeimą, vaikų. Turi savų rūpesčių. Gyvena tame pačiame mieste, už poros kvartalų nuo mamos. Tarp mūsų nėra artimo ryšio, bet kai paauglystėj, jaunystėj būdavo labai blogai visada padėdavo. Ir dabar atvažiuoja pas mamą, bet taip retai. O mama jam beveik niekada neskambina tik man, ant manęs išsilieja išsako viską ką sugalvoja, o broliui kalba tik apie mane, kad jai reikia tik manęs. Jaučiuosi esanti beviltiškoje situacijoje. Brolis mane spaudžia, kad grįsčiau atgal pas ją gyventi ir ja rūpintis. Aš suprantu, kad taip reikėtų pasielgti, kad tai mano pareiga, bet tiesiog negaliu. Žliumbiu krokodilo ašarom, širdį skauda baisiausiai, bet negaliu. Kad ir kokį sprendimą priimsiu jausiuosi blogai. Jei negrįšiu pas ją, būsiu bloga dukra, griaušiuosi matyt visą gyvenimą, jei grįšiu paminsiu savo laisvę ir teisę į asmeninį gyvenimą. Su draugu sutariame gerai, jau ir amžius toks, kad metas kurti šeimą, gimdyti vaikus. Brolio vaikai jau paaugę, jis sako pasiimtų mamą pas save, bet jo butas per mažas ir mama visada kalbės apie mane. Aš pati sau nerandu vietos, lenda visokios mintys į galvą, sąžinės graužatys, priekaištai, širdį kartais net fiziškai ima skaudėti. Jaučiu jei grįšiu pas ją pati sužlugsiu morališkai. Brolis sako žiūrėti į tai kaip į ligą ir nustumti jausmus šalin ,bet tiesiog aš negaliu. Nesulaikau ašarų, draugas nebežino kaip guosti. Jis sako senų tėvų vieta senelių namuose. Brolio žmona sako, kad baisu – mota turi du vaikus, o mes ją atiduosim į senelių namus. Sukuosi tokiam minčių, skausmų ašarų ratelyje jau kelis mėnesius. Nežinau ką daryti. Pradedu nebenorėti vaikų jei jų laukai tokia dalia kaip mano. Ar yra tokia išeitis, kad visi būtų patenkinti? Kaip man priimti tokį spendimą, kad jausčiausi, jog pasielgiau teisingai ir negriausčiau savęs? Nerandu kelio iš šios padėties, kuri turi būti su išeitimi!
Iš anksto dėkoju už atsakymą.
Komentuoja psichologė Kristina Grigalavičienė
Jūsų išsakyta problema išties sudėtinga. Pati suvokiat, jog teisingo, visus patenkinančio sprendimo tiesiog nėra. Aplinkiniai staiga nepasikeis, Jūs taipogi netapsite kitu žmogumi, priėmusi vienokį ar kitokį sprendimą. Teks priimti kažkokį kompromisą. Pabandysiu pagelbėti apžvelgti situaciją šiek tiek iš šalies.
Beveik kiekviena dukra susiduria su savotišku “mamos terorizmu”. Ypatingai jis stiprus, kai mama augina vaikus viena. Šiuo atveju ji ieško savotiško pakaitalo (gal vyrui, gal savo motinai), todėl visa neišmylėta meilė, lūkesčiai, nukreipiami į niekuo dėtą objektą, šiuo atveju Jus. Kartais motinos vaiko norą atsiskirti priima kaip faktą, kad jis jos nebemyli, ją palieka. Tuomet ji griebiasi visų ginklų: “sušlubuoja sveikata, grasinama finansinėmis nuobaudomis, manipuliuojama dovanomis, pinigais, isterijomis, savižudybę, pykčiu, kuo tik įmanoma”.
Be jokios abejonės tai labai smarkiai slegia. Viduje kunkuliuoja susimaišę jausmai, meilė, kaltė, pyktis, atsakomybė ir t.t. Visa tai vyksta ir dabar ir su Jumis . Tik pajutę, kad vaikai ima tolti, mamos ima manipuliuoti tuo, vykdyti savotiškus išpuolius. Jei žmogus visą gyvenimą nesirūpino saviaukla, savo elgesio koregavimu, tai tikėtina, jog senatvėje kritiškumas savo elgesiui visiškai išnyks.
Dauguma vyresnio amžiaus žmonių įsitikinę, kad jų amžius leidžia elgtis bet kaip. Tačiau, deja, išmintis su metais ne visada ateina, dažnai atvirkščiai. Mamos dažnai atsakomybę dėl savo prastos savijautos, nepavykusio gyvenimo ir pan. ima krauti ant vaikų pečių. Nuolatiniai priekaištai, kaltinimai padaro savo. Vaikai iš tiesų ima jausti kaltę. Ir ji su metais vis didėja, slegia, trukdo gyventi savo gyvenimą.
Kuo didesnis kaltės jausmas – tuo didėja nuolankumas. Norėdami nebesijausti tokie kalti, vaikai ima vykdyti vis daugiau motinų reikalavimų.
Kaip išeiti iš to užburto rato? Atsitraukite, apžvelkite situaciją iš šalies. Pabandykite realiomis akimis pamatyti, ką ji daro. Nemaišykite meilės mamai su kalte ir nuolankumu. Kalbėkitės su artimaisiais, tarkitės, ieškokite tokio sprendimo, kuris leis Jums gyventi savo asmeninį gyvenimą.
Seni žmonės dažnai stipresni nei atrodo, pajutę, kad taktika netinkama (šiuo atveju teroras), jie greit gali ją pakeisti, tai rodo, jog Jumis yra manipuliuojama.
Mama nepasikeis, netaps nei švelnesnė, nei supratingesnė, keistis turite Jūs. Didžiuokitės tuo, ką pasiekėte, saugokite savo laimę. Niekas neturi teisės sugriauti Jums gyvenimo.
Tikiu, jog rasite geriausią sprendimą, linkiu Jums ištvermės ir stiprybės.
Psichologė Kristina Grigalavičienė
Londonas
Iliustracija: ponce_photography / pixabay.com
baisu skaityt:/ kaip kartais tevai jaukia vaiku gyvenima..siaubinga. tai moteriskei senai gydytus reikia, o dukte jokiu budu pas ja grizt neturi – nes jei griz – sugriaus savo gyvenima..ir dar neduokdie virs tokia kaip ji laikui begant. cia jau mediku reikia, o ne namiskiu pagalbos..zinau ka sakau – buvo panasiu bedu su mociute..:(
tas terorizmas tikrai pažįstamas dalykas, tačiau jokiu būdu nereikia pasiduoti, tačiau kurkite savo gyvenimą. Nepasiduokite nei mamai, nei tuo labiau broliui. Kuris be abejo, yra kur kas stipresnis nei mama.
Motinai greiciausiai yra prasidejusi senatvine demencija, tiesiog normalu tokiam amziuje kad astreja kai kurie elgesio bruozai, elgiamasi neadekvaciai, nors tuo paciu lyg ir imanoma susikalbeti. Taciau lietuvoje jau taip yra kad kazkas is vaiku turi rupintis senais tevais ir dazniausiai tam tenka moterims. brolio zmona kratosi rupescio spausdama mergina moralizuojant ir kaltinant, tai irgi tam tikras terorizavimas, manipuliavimas jausmais. Atsikraustymas pas motina sugadintu gyvenima. Nebebutu imanoma gyventi kartu su draugu, draugas tikrai paliktu mergina, nes itampa, barbiai motinos namuose nepadedu santykiams.Butina gyventi atskirai nuo tevu, kurti savo laime.. seneliu namai butu teisingiausia, ten motina gautu visa prieziura ir bent jau nebutu palikta viena, ypac jei jau ima protarpiais elgtis neadekvaciai.Lietuvoje tokia kultura, kad seneliu namai yra kazkas baisaus, lyg seimos geda, tevu atsisakymas ir .t.t. taciua reikia pagalvoti, jog siandienine karta nebegyvena su tevais visa laika ir atskirai nuo tevu pastoges kuria seimas. tai normalu. nenormalu, kad lietuvoje zmones vis dar galvoja, ka kiti pasakys ir kad svetimi zmones, gimines spaudzia vienus kitus, aiskina tau, ka tu turi daryti, vietoj to, kad gerbtu tavo pasirinkima ir padetu jei reikia nesikisant ir neaiskinant kaip gyventi.
Skaudus laiskas. Kad ir kaip sunku butu, neturetum grizti pas mama, nes jau kelis metus kuriesi savo gyvenima. O gal mama sureguotu, jei tvirtai jai pasakytum, kad grizti pas ja jau nebegali ir nebegali buti apie tai jokios kalbos, nes tau jau laikas kurtis savo gyvenima. Pasakyk tvirtai, kad, kai lankai ja, nori normalaus bendravimo, o ne kaltinimu. Tu niekuom nenusikaltai pries ja. Pasakyk, kad, jei barsites ar priekaistaus tau, jums susitikus, atvazinesi pas ja tik reciau. Gal sureguos… Sekmes ir sveikatos mamai.
Nebijok buti pati savimi. Gyvenk savo gyvenima, nesileisk terorizuojama, priesingu atveju visai sugriausi savo gyvenima, o kas toliau, kas tau pades, brolis, brolio zmona…taip mama yra vienisa ir pilna marazmu, kol galejo kontroliavo tave, o dabar isterijos. Nepasiduok, mieloji. Nepagailek pinigeliu ir surask privacius seneliu namus, yra jau tokiu ir Lietuvoj, ji bus ne viena, tures kuom uzsiimti, bendraus su tokiais pat, …Mama yra mama, jos nepakeisi, paciai irgi nebutina buti tampomai uz virvutes…Buk stipri, tu atejai i si pasauli mamos deka, bet tai nereiskia, kad tu turi vergauti mamai. Padeti reikia, bet paciai taip pat reikia gyventi savaji gyvenima…Linkiu sekmes!
Išdrįsk mylėti save ir atsisakyti bet kokiu žlugdančių situacijų.
kaip ir mano gyvenimas :( taip pat neturiu savo gyvenimo. negaliu gyventi nei dienos,kuri nebutu butinai paskambinti jai nors karta i diena. tai taip sunku tureti tokia mama
Teroras iš tėvų pusės yra itin dažnas reškinys Lietuvoje ir visoje Europoje – vaikai gali būti geriausi ir stropiausi, sėkmingai kurti gražų gyvenimą, o tėvai juos tik engs. Tai yra kažkokia tradicija, egoizmo ir sąvanaudiškumo vešėjimas. Bauskite tokius tėvus – tai vienintelė išeitis. Jie neturi teisės žlugdyti šaunių žmonių gyvenimų. Aš savo motiną \”ėdu\” dėl kiekvienos jos egoizmo apraiškos, išaiškindama visas šaknis ir, vėl gi, skatinu elgtis dorai ir mylinčiai. Turiu pasakyti, jog šiek tiek padeda.
Sėkmės.
Tai, kad mieloji visu pirma savo mamos nemyli, gi pati rasei, dirbai nes norejai nueiti pasilinksninti. Noro nebuvo mamai padeti ir ji tai jaucia ir zino , kad mazyte ta tavo meile. O ji tau paskyre visa gyvenima , kad tu baigtum universiteta. Ir dabar net nenori priziureti. Nori buti gera kitiems , bet ne savo motinai. Jeigu ji tau taip trugdo tai taip jai ir pasakyk i akis. Juk esi isimokslinusi, ar uz akiu staugti vilko balsu tau patogiau. Jeigu as klystu ir tu tikrai myli savo mama tai tu ir parodyk ta meile ar nusprendei parodyti, kai numirs. Brangute mamos stato vaiku gyvenymus, o ne griauna. Nueik, priskink lauko geliu, apkabink, pasakyk ka jauti, ir ivyks stebuklas.
Nesuprantat situacijos, jog mama naudoja dukrai terorą visą gyvenimą, rašo, jog mama nepadėdavo.
Čia mama turi problemų
Gyvenkite savo gyvenima. Priimkite sprendima ir tvirtai, neabejodama jo laikykites. Ir nesijauskite kalta! Mama, tai pajutus, turetu suprast, kad neveikia jos manipuliacija. Jus turite teise i savo gyvenima! Ir LAIME! Be kaltes. Kartu su broliu rupintis mama turit abu vienodai, nesvarbu, ka mama kalba.
Nezinau, kodel kai kurios mamos nuolat baudzia net ir suaugusius savo vaikus? nors ir netiesiogiai…?
Panašu į demenciją, mamai reikia specialistų pagalbos. Brolio žmona visiškai nežiūri į situaciją adekvačiai, nes sergančiam asmeniui vaikai nepadės tiesiog buvimu šalia… Globos įstaigos pritaikytos specialių poreikių asmenims, baigėsi „bagadelnių“ laikai…
Jauciu skausma tavo zodziuose. ir tokia frustracija. Bijai buti kalta, bijai buti bloga dukra, taciau nori kurti savo gyvenima. O ar pyksti? Ar leidi sau pykt?
Neseniai pati atradau, kad galiu pykt ir mylet tuo paciu metu. Ir nesijaust kalta, kad pykstu. Nes tai mano jausmai ir as turiu teise jausti tai, ka jauciu. Galiu gerbt, mylet ir pykt.
Pasakyti ne motinai gali buti skaudu, taciau kartais reikia pasakyti kitam ne, kad pasakytum sau taip. Siuo atveju, linliu neatstumti saves, savo, galbut, busimos seimos. Is esmes, tevai turetu dziaugtis vaiku laime, o ne bandyti uzkirsti jai kelia.net is biologines puses, juk pratesi jos genus;) vaikai auginami ne sau, o gyvenimui…
Gali juk but griezta, ir uz tai kad lankai isvis ji turi buti dekinga bei tavo laime dziaugtis. O tu gali buti dekinga uz gyvenimo pagrinda, kad padejo susikurti, taciau ne skolinga. Pati prieme sprendima susilaukti vaiko, pati mylejosi, malonuma patyre. Tu nesi jos nuosavybe. Bambagysle nutrauka, tu laisva. Ir jei sutinki ja aplankyti, tai ne tavo pareiga, tai tavo laisvos moters pasirinkimas. Ir gali jaustis gera uz tai, kad isvis ja lankai, nes tai darai laisva valia.
Tik negrizk. Esu tikra, kad mama serga ir jai reikia i seneliu namus, ir ji budama sveiko proto tam nepriestarautu. Reikia padaryti sunku sprendima, aisku, lengva nebus, bet kuo greiciau tai ivyks, tuo greiciau pati galesi tvarkytis savo gyvenima: kurti seima, gimdyti vaikus. (Kaip pati matai, gimdyti po 40ies, yra rizikos, jog ėsi vaikams gyvenima, tad nereiktu ilgai laukti.) Sekmes
O kaip šiandien gyvena Kristina? Juk nuo pirmo laiško praėjo lygiai 5m. Kristinai sukako 32m., o mamai šią žiemą bus 77 m.
Sveiki!
Mielieji, jus nezinote, kas yra tikras motinos teroras: griaunantis vaiko gyvenima, zeminantis, niekinantis, varantis nepilnavertiskumo ir kaltes kompleksa! Psichologinis ir visoks kitoks teroras, kuris lygiai tokio pat dydzio yra taikomas ir anukui! Mudu-su sunum- nuo jo begome net uz vandenyno- vis tiek pasieke, vis tiek griove musu gyvenimus!
Kartais galvoju, kad ji apskritai ne motina, o kazkokios piktosios jegos isikunijimas: viska griaunantis, naikinantis! O, gal, psichikos ligone?
Po motinos mirties neturesiu ne vieno sviesaus prisiminimo apie ja.
Daznai Dievo klausiu:”VIESPATIE, KODEL TAIP ILGAI JOS NEPASIIMI-GAL UZMIRSAI APIE JA? Uz kokias nuodemes mane baudi motnos teroru?”
Ir vis tik, pareiga- ja materialiai aprupinti – atlieku: musu valstybe, gi, senus zmones yra palikusi likimo valiai.
Mano, motinos sugriauto ir griaunamo gyvenimo istorija, butu paties graudziausio filmo pasakojimas. Norite- padovanosiu ja veltui: kad zmones pamatytu, ka motina (ir mociute anukui) gali padaryti su savo vaiko ir anuko gyvenimais?
Man uz keletos dienu sukaks 59 metai. Tai- ir daug, ir mazai. Taciau, as ir siandien, pati, budama mociute, galiu pasakyti: NERA nieko baisesnio, nieko labiau zalojancio siela ir ir gyvenima uz motinos terora! Mano motina naikino ir naikina ne tik mano, bet ir mano sunaus, mano vyro, bet zaloja bei traumuoja ir mano anuko (jos proanukio) gyvenimus.
Lygiai, kaip ji pragaru padare savo mamos, savo vyro gyvenimus!!! Ji niekada nebendravo net su artimiausiais giminemis: visi jos venge, kaip piktosios dvasios. Visiems artimiesiems, su kuriais ji kontaktavo,ji atnesdavo vien skausma, bedas ir nemalonumus.
Bet uztai nepazistamiems ar naujai pazistamiems, ji- tiesiog Dievo boruzele, Angelas! Ir, tik po kurio laiko, tie naujai pazistami bega nuo jos, kaip nuo maro, kaip nuo piktosios dvasios. O ir jai tie zmones tampa prakeiktaisiais.
Vis klausiu ir klausiu Dievo: „Uz ka taip baisiai mane nubaudei duodamas sitokia motina!?”