Beviltiškumas, tuštumos jausmas

depresijaKlausimas: Sveiki, man 16 m. Nežinau nuo ko pradėti….. Viskas prasidėjo nuo vasaros nemiga, beviltiškumas, tuštumos jausmas ir visą kitą. Nuo rugsėjo man pasidarė dar blogiau, dar sunkiau, nemiga dar labiau sustiprėjo. Pradėjau galvoti apie savižudybę vis dažniau. Nuo spalio pabaigos pradėjau lankytis pas psichologę, per 2-mėn. man pasidarė dar blogiau. kiekvieną dieną mintys apie savižudybę. Psichologė patarė apsilankyti pas psichiatrę, nes prieš tai pas ją buvau dėl nemigos. Išrašė antidepresantų gerti, geriu jau 8 dienas. Išrašė 2-savaitėm. Nieko nebenoriu matyti, nei tėvų, nieko. Dažnai verkiu, 2-savaites nėjau į mokyklą. Nežinau kaip reikės eiti į ją po atostogų… Pasakiau tėvams, kad nebenoriu gyventi, pradėjo šaukti, kad įšsigalvoju depresiją, kad tik nenoriu eiti į mokykla…. Norėjau išgerti vaistu ir išeiti, aš noriu gyventi, bet tuo pačiu metu ir ne, skausmas už mane stipresnis…. Nebematau nieko, tik pilką pasaulį, manęs tėvai nesupranta… Kaip man sunku, nežinau ką jau daryti. Niekur nebenoriu eiti… Labai blogai jaučiuosi, nuovargis pastovus, irzli, pikta nebeina daryti namų darbų, labai mažai valgau, o kai geriu antidepresantus, tai ryte pykina, silpna atrodo, kad kūnas visas virpa.
Karina (vardas pakeistas)

Atsakymas: Labas, Karina,
svarbu, kad, mums parašei, padarei pirmą žingsnį. Sakai, kad tau 16 metų. Turbūt dažnas tokio amžiaus žmogus pagalvoja apie savižudybę, tokiame amžiuje ieškai savęs, galvoji dėl ko gyveni ir kokia mano misija gyvenime.

Labai sveikintina, kad kreipeisi į psichologus, ieškojai pagalbos. Kartais taip nutinka, kad gerėjimo procesas yra sunkus ir po psichologinių konsultacijų gali pasidaryti dar blogiau, juk mažai kam patinka kalbėti apie nemalonius dalykus (kas ir yra daroma kalbantis su psichologu), tačiau norint išspręsti problemas – tenka jas įvardinti, kalbėtis apie jas ir ieškoti sprendimo būdų.

Rašai, kad tėvai tavęs nesupranta. Įsivaizduoju, kad tai išties nelengva, kai taip nutinka su pačiais artimiausiais žmonėmis. Turbūt ypač skaudu, kai dar ir netiki tavimi, jog tau išties sunku, kai sako, kad išsigalvoji depresiją.

Gerai, kad būtų šalia žmonių, kurie tave išklausytų, jei nebenori eiti pas kažkokį konkretų vieną psichologą, gali kreiptis į kitą, su kuriuo gal labiau pavyks rasti kalbą, taip pat yra galimybė gauti palaikymą kažkuriame iš nemokamų emocinės paramos projektų, daugiau rasi čia: www.klausau.lt. Konsultantas tave išklausys be jokio vertinimo.

Savo laiške mini, kad nieko nebenori daryti, ir tai suprantama, nes neturi nei ūpo, nei jėgų. Kita vertus, gal būt jėgų atsirastų ir nuotaika kažkiek praskaidrėtų jei visgi imtumeisi kokios nors veiklos, kad ir kiek priverstinai. Žinau, kad esant beviltiškai būsenai labai sunku tai padaryti, bet svarbiausia – prisiversti žengti keletą pirmų žingsnių. Vėliau eisis lengviau. Tikiu – tai suteiks tau stiprybės. Tai gali būti fizinė veikla, šokių būrelis, baseinas, šokio-judesio, darbo ir kit. terapija, žodžiu kažkas, kas yra miela tavo širdžiai. Taip atsiranda tikimybė atrasti įdomių žmonių, naujų draugų, patirti emociškai teigiamų, stiprinančių įspūdžių. Tai padėtų ištrūkti iš to bespalvio sąstingio, negatyvių minčių bei nuotaikų rato. Aktyvi, spontaniška, kūrybinė ar apskritai kažkokia nauja veikla, galėtų sumažinti beviltiškumo jausmą, išlaisvinti susikaupusį negatyvų krūvį, suteikti daugiau jėgų ir noro tęsti kasdienius darbus ir, kas svarbiausia – noro gyventi.

Linkiu sėkmės randant naują viltį ir jėgų tuštumai užpildyti.
Psichologė Aistė Jankauskaitė

Share Button

You may also like...

9 komentarai

  1. Paulius parašė:

    Labai pazistama ir suprantama situacija.. As gyvenu tokioj pat busenoje mazai kas domina o kartais niekas nedomina.. Kartais buna taip, kad „I want to kill myself so badly..“ ir sunku atsispirti tokiems norams ir paskutiniu laiku nenusizudyti kazkaip sunku pasidare.. norisi is cia begti.. Bet nors trumpam laikui padeda siek tiek kazkokia veikla man padeda sportas. Pradejau lankytis pas psi ziauriai man patiko! (: Nesilankau tiek kiek reiketu, bet geriau negu nieko. Linkiu stiprybes! (hug) Stay Strong!

  2. eva parašė:

    Sweikute,zinau ka tai reiskia,esu susidurusi su sia liga,puikiai tawe suprantu,ir zinau kai labiausiai reik pagalbos is artimuju ir jie atsuka nugara.pati viska patyriau.svarbiausia nenuleisk ranku,tikek kad tu gali issikapanoti!!! Zinau kad tokiom akimirkom norisi ir reik kalbet,juk priezastis visa sito kazkur slypi nuo ko tu susirgai.jai noresis pasikalbet parasyk.nesu speceliste ar medike,bet tiesiog manau galiu padeti,nes viska isvynenau ta pati.susirask fb mane evelina ir gediminas

  3. Paulina parašė:

    Laikas viską išspręs, o dbr tiesiog reikia tai išgyventi ir nepasiduoti niūrioms mintims, veik ką nors, kas prablaškytų, ir po kurio laiko pasijusi geriau, ankščiau ar vėliau, bet taip visada būna, tik reikia to išlaukti. Paprasta, bet tai tiesa! :)

  4. K parašė:

    Ačiū,kad suprantate ir palaikote

  5. A.S. parašė:

    Man įdomu pasidarė-ar čia psichiatrai/psichologai visada turi išrašyti vaistus savo pacientams ar tai neprivaloma ir priklauso nuo situacijos?Nes kiek paskaitau,tai dažnam žmogui,kuriam tenka lankytis pas tokius specialistus,tai jiems dažnai yra išrašomi vaistai.Nu aš tikrai nesuprantu kaip vaistai gali padėti tam žmogui?Atsieit nuramina tie antidepresantai ir tada žmogui gyvęnimas pasidaro geresnis ir tai išsprendžia problemą?Ar tiesiog tai yra lengviausias būdas “atsikratyti“ paciento perdaug nesigilinant į jo problemą?Nekritikuoju psichiatrų,tiesiog vaistų esmės nelabai suprantu.
    O tau,Karina,kaip ir kažkas jau minėjo,siūlau pradėti užsiiminėti sportu ar kokia kita įdomia,aktyvia veikla ir tikrai pasijausi geriau ;)

  6. vdas parašė:

    Iš panašios būsenos mane kažkada ištempė knyga. Neypatinga, negiliamintė. Tai buvo šiuolaininis meilės romanas, gal kokių 150 psl. apimties, kurią su pasimėgavimu perskaičiau per kelias dienas. Nors pradėjau nenoriai, bet po pirmų 10 puslapių „užkabino“ pasakojimas, o po to užsimaniau kitų knygų, o slogutis jau buvo nuslinkęs. Visa laimė, kad eidavau į Kauno biblioteką ant parodos kalno ir visada eidavau pro Ąžuolyną. Labai nuramindavo, grynas oras ir rami gamta. Ir iš tikrųjų vos 10 minučių lėto pasivaikščiojimo vienam lauke, suteiks tiek ramybės, tiek tvirtumo. Jug nesame metaliniai robotai ant betono. Mums reikia ir saulės, ir tyro oro, ir ryšio su gamta.

  7. Li parašė:

    Paprašyk, kad tau kas nors išverstų jei nesupranti rusų kalbos, ši mergaitė padarė įrašą 1 valandą prieš mirtį, jau buvo 13 metų. Galbūt tau gali padėti jos mintys, kad gyvenimui reikia tikslo, reikia mėgiamos veiklos, jai patiko fotografuoti, nors ir labai skaudėjo ir jautėsi blogai. Sėkmės atrandant savo stiprybę, mes visi turime tai, tik reikia atrasti, greičiausia tu tai žinai, tik dabar esi užmiršusi tai, kas tau padeda kada sunku, prisimink tai ir eik į priekį :)

    https://www.facebook.com/photo.php?v=282275395259376

  8. Li parašė:

    Sveika Karina, depresija yra liga kaip ir kitos ir jai reikalingas gydymas, o sveikimo laikas gali būti ilgas, bet jis tikrai būna. Tu irgi būtinai pasveiksi. Antidepresantai veikia ne iš karto, be to tau reikėtų ne tik jų, žuvų taukų, linų sėmenų (gali būti aliejus), juose gausu vitaminų, taip pat padeda judėjimas, judant išsiskiria laimės hormonai, kurių mums labai trūksta, ypač dabar kai yra žiemos pabaiga, niūru tamsu, trūksta vitaminų. Ir būtinai reikia rasti su kuo pasikalbėti, kas tavim tikėtų ir palaikytų. Gal turi močiutę, tetą, pusseserę ar draugę, o gal mokytoją, kuria gali pasitikėti, nes kai aš sirgau depresija man labai padėjo tai, kad kiti žmonės manęs nepasmerkė, o kaip tik sakydavo, kad viskas bus gerai. Nors tai ir banalu, bet ieškok pagalbos ir toliau, pamatysi, kai pasijausi suprasta, atsiras vis daugiau vilties ir noro pasveikti. O vaistus būtinai gerk ir toliau, jie padeda sureguliuoti hormonus, kurių apykaita sutrinka organizme ir dėl to kyla daugiau neigiamų emocijų, nuotaikų, minčių. Bet tu gali vėl kontroliuoti savo gyvenimą ir jo neprarasti. Tikėk tuo. Yra daugybė žmonių, kurie serga depresija, bet gyvena ir myli gyvenimą. Aš dabar taip pat gydausi, geriu vaistus, stengiuosi kiekvieną dieną nuveikti ką nors gero ir padaryti ką nors ką mėgstu aš. Kai susergi depresija, tai rimtas signalas atsigręžti į save, pagaliau pasirūpinti savimi, nes gal ilgą laiką darei tą ką reikia, kas būtina. Taip pervargstame, išsenkame, tada nebelieka jėgų niekam, o atstatyti reikia daug laiko, kantrybės ir tikėjimo. Apkabinu, laikykis ir tikrai viskas bus gerai. Yra toks Jaunimo psichologinės pagalbos centras http://www.jppc.lt kur yra skyrelis Draugo laiškai, ten gali parašyti laišką, arba gali paskambinti anoniminiu telefonu, ten dirba jauni žmonės, kurie stengiasi išklausyti ir palaikyti tuos, kuriems dabar sunku ir neturi kas juos palaiko ar išklauso. Taip pat psichiatrės galima paklausti apie ligonines, nes kai žmogus serga gilia depresija, galima kurį laiką gydytis ligoninėje, nes pačiam gali būti labai sunku. Pasikalbėk dar su psichologe, paklausk kur galėtum gydytis rimčiau, bent jau kol praeis mintys apie savižudybę. Li

  9. K parašė:

    Ačiū už patarimus,šį laiška rašiau senokai. Tačiau atsakyma gavau nesenai. Kad ir gėriau antidepresantus nemiga niekur nedingo būnai dienų kai geriau ir būna kai žemė slysta iš po kojų. Na tiesiog

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.