Bijau bendrauti su svetimais žmonėmis, sunku jei reikia kažkur išeiti5 (1)
Klausimas: Sveiki, mano vardas Laura. Man yra 19 metų. Turiu kelias problemas, viena problema galima sakyti susijusi su visomis mano problemomis yra ta, kad bijau bendrauti su svetimais žmonėmis, galvoju jog jiems nepatiksiu, jie pradės mane įžeidinėti, apkalbinėti už akių.
Kadangi pradėsiu studijuoti tai – man bus nauja vieta, nauji žmonės, nieko ten nepažinosiu, bijau jog neturėsiu jokių pažįstamų, draugų, bijau jog visą laiką būsiu viena. Kai mokiausi mokykloje, turėjau kelis draugus, bet ir tai bendraudavome tik mokykloje, laikui bėgant tiesiog pradėjome mažiau bendrauti ir galiausiai visiškai nebebendravome.
Šiaip ne taip baigiau mokyklą kiekvieną dieną vos ne su ašaromis turėdavau eiti į ją bijojau, jog iš manęs šaipysis, kai reikėdavo pristatinėti kokius nors projektus prieš auditoriją, tiesiog kelias dienas prieš pristatymą sunkiai naktimis užmigdavau labai bijodavau, tiesiog drebėdavau ir dabar bijau kalbėti viešai, bijau jog ne taip ką nors pasakysiu, jog suklysiu ir visi juoksis, nors su viešuoju kalbėjimu teks susidurti dar nekartą nežinau kaip tai ištversiu..
Kai pabaigiau mokyklą pasidarė lengviau, su nei vienu klasioku nebendrauju, tiesą sakant išvis neturiu jokių draugų, visą dieną praleidžiu namuose ir taip jau 5 – 6 metai.
Aš nesu iš tų žmonių kurie mėgsta sėdėti namuose ar yra ramesnio būdo, noriu jaustis laisvai, nevaržomai, eiti visur, dalyvauti visur, žodžiu baimės mane stabdo, noriu turėti draugų, susitikti su jais, pasilinksminti, nueiti į klubą, kiną ir panašiai, noriu turėti vaikiną, noriu būti mylima, man tai atrodo tiesiog tobulas gyvenimas, tai lyg sapnas, svajonė, bet realybė yra visiškai kitokia…
Nesu patenkinta savo išvaizda, todėl praradau viltį jog, kada nors gyvenime turėsiu vaikiną, nemanau jog, koks nors vaikinas galėtų atkreipti į mane dėmesį, tiesiog kai man tiek metų nemanau ar koks vaikinas norės būti su tokia kuri nėra turėjusi vaikino, nepasitiki savimi ir visko bijo…
Nuo to sėdėjimo namuose bijau, net į miestą važiuoti sutvarkyti kelis reikalus, bijau važiuoti viešuoju transportu, nes manau jog visi aplinkiniai spokso į mane. Bijau nueiti net į parduotuvę, polikliniką, nes atrodo jog visur mane visi stebi ir šaiposi..
Po sunkių savęs įtikinėjimų, jog niekam neįdomu kaip atrodau ir viskas yra gerai, stengiuosi dažniau išvažiuoti į miestą, atsipalaiduoti tai lyg ir padeda, bet jeigu tik ilgiau užsisėdžiu namuose vėl viskas iš naujo, vėl didelė baimė…
Mano santykiai su šeima yra gana geri, kartais pasipykstame, bet kaip sakoma „nėra namų be dūmų”. Kai sulaukiau pilnametystės, norėjau susirasti darbą vasarai, bent kažkiek padirbėti, prasiblaškyti nuo sėdėjimo namuose, bet baimė bendrauti su nepažįstamais žmonėmis man trukdo, trukdo ir tai jog nesugebėsiu atlikti man paskirto darbo, jog padarysiu klaidą ir iškart mane atleis, žodžiu bijau klysti..
Jaučiu, kad su kiekvienais metais vis labiau kompleksuoju ir bijau visko..
Labai prašau Jūsų patarimo, kaip man įveikti savo baimes, kaip pradėti pasitikėti savimi, kaip nebijoti bendrauti, aš noriu būti laiminga, patenkinta savimi, mylėti ir būti mylima, ačiū už atsakymą.
Laura (vardas pakeistas).
Atsakymas: Sveiki,
Ačiū Jums už nuoširdų ir išsamų laišką apie sunkumus, su kuriais susiduriate. Iš laiško sprendžiant Jūsų pagrindinė problema – baimės. Dauguma žmonių turi baimių, bet kai jos pradeda trukdyti kasdieniniam žmogaus gyvenimui, vadinasi, kažką reikia keisti, jei norim gyventi geriau.
Savo darbe taikau kognityvinę elgesio terapiją. Jos viena iš metodikų yra kognityvinis pertvarkymas. Kitaip tariant, minčių patikrinimas.
Puikus pavyzdys Jūsų mintis: „Niekada nesusirasiu vaikino“. Tikrinant šią mintį visų pirma reikėtų surašyti įrodymus, kurie šią mintį patvirtina. Pavyzdžiui, „Iki šiol nesu turėjusi vaikino“, „Labai daug būnu namie, todėl mažai galimybių susirasti vaikiną“ ir pan. Kai surašote įrodymus patvirtinančius šią mintį, surašykite įrodymus, kurie šią mintį paneigia. Pavyzdžiui, „Tai, kad sau nepatinku, nereiškia, kad nepatiksiu kitiems. Visų skoniai skirtingi.“ „Galvodama, kad nesusirasiu vaikino, aš spėlioju.“ Ir pan. Nepamirškite net nedidelių faktų (pavyzdžiui, žmonės kartais pagiria mano akis). Kai įrodymai surašyti, nuspręskite, ar pagrįstai galvojate. Ar tikrai nėra jokių šansų jums susirasti ateity vaikiną. Ypač, jei bandysite įveikti savo baimes ir didinsite pasitikėjimą savimi.
Šį pratimą galima pasitelkti, kai ruošiatės daryti tai, ko bijote. Situacija: bijote eiti į universitetą, nes galvojate, kad ten iš Jūsų pasityčios. Šis teisingai atliktas pratimas sumažina neigiamus jausmus. Šiuo atveju, baimę.
Jeigu Jūsų pagrindinis tikslas atsikratyti baimių, Jūs turėsite jas įveikti, o įveikti galėsite tik per veiksmus. Jei bijote bendrauti su žmonėmis, turėsite bendrauti. Jei bijote nueiti į parduotuvę ar polikliniką, turėsite eiti ten. Iš pradžių tai gali atrodyti labai baisu, todėl manau, kad Jums geriausiai būtų tai daryti su specialisto pagalba. Su specialistu, kai jausitės pasiruošusi, galėtumėte pradėti planuoti baimių įveikimo būdus pradedant nuo mažiausios baimės.
Rašote, kad šiais metais pradedate studijuoti. Manau, tai puikus metas Jūsų vidiniams pasikeitimams. Jums tik lieka apsispręsti, ar sieksite sau tobulo gyvenimo, apie kurį rašote laiške.
Sėkmės!
Nuoširdžiai,
Psichologė Indrė Vaidelienė
www.psichologiniaisprendimai.lt
O aš maniau, kad tik aš vienintelė tokia esu – niekur neinu, nes pasitikėjimas savim neleidžia – visus vakarus praleidžiu namie. Baisu į parduotuvę nueit, einu dažniausiai ne piko metu – vakare, prieš uždarymą. o ką jau kalbėt apie kokį klubą penktadienio vakarą… Nežinau kaip įveikti šitą baimę. Jei kas įveikėt – pasidalinkit patirtimi.
pamėgink parašyti: info@pasitikiusavimi.lt
Ak tos baimės, ak tie kompleksai. Kiekieną žmogų, vienu ar kitu laiku, jie aplanko, patikėk manimi. Visi turime vienokių ar kitokių baimių, bet kaip mes jas įveiksime – priklauso muo mūsų pačių.
Visų pirma, kad atsirastų tokios baimės, visada yra tam priežastys ir šiuo atveju ne išeitis. Tad manau pirmiausia, labai svarbu išsiaiškinti, kur slypi šių padarinių „šaknys”. Galbūt tu ne žinai ir tektų giliai „pasirausti” savyje, o jei žinai – tai puiku. Antra, veiksmo dalis.
Kodėl dažniausiai žmonės bijo bendravimo su kitais? Na taip, baimė apsikvailinti, tapti pajuokais objektais, atkreipti dėmesį į save ir t.t. Jei taip galvoji, reiškia savimi nepasitiki. Kodėl taip sakau? Nes kai žmogus savimi pasitiki, jis turi tvirtus savo įsitikinumus, kuriuos gina ir tiki tuo ką kalba ar daro.
Todėl manau, kad tau reikėtų padirbėti su savimi ties pasitikėjimu savimi. Nes ši baimė, atsirado būtent iš šios srities.
Atsakyk sau į klausimus apie save: Ar tiki tuo ką sakai kitiems? Ar nori būti išgisrta? Ar nori kalbėti ir pasidalinti su kitais savo mintimis, bet kažkodėl to nedarai? Tyli, nes bijai būti „apkaltinta” nusišnekėjimu?
Baimę įveikti nėra lengva, bet įmanoma. Nori nebijoti žmonių ir su jais nendrauti – pasitikėk savimi ir pamilk save. Žinoma, tai nelengva, bet verta. Visada atsiras žmonių, kuriems kažkas tavyje nepatiks, bet visada atsiras žmonių, kuriems tavyje kažkas patiks.
Tu tarsi veidrodis: ką parodai jiems, tą ir mato jie. Pabandyk pardodyti kitą savo pusę.
Sėkmės tau,
Sveiki. Iš savo menkos patirties galiu pasakyti tik vieną – bet kokiais atvejais svarbiausia judėti pirmyn, o rezultatus pamatysit po kelių metų. Būtent po kelių metų galėsite pažvelgti į praeitį ir leisti sau nusišypsoti, pamatysite kokį didelį žingsnį žengėte. Aš irgi bijodavau VISKO, tačiau tas VISKAS užgrūdina charakterį, viską išmoksi su laiku. Sėkmės, Laura.
Aš manau, kad ir daug daugiau žmonių galėtų papasakoti savo panašias baimes tokioms situacijoms, jeigu pamatytų šį straipsnį. Problema manau prasideda nuo vaikystės. O kur gali būti pati pradžia? Ogi paprasčiausiai labai sunkiai pastebimuose dalykuose, kur net visai neįtartum. Vienas iš jų, per didelė tėvų meilė ir perdėtas savo dukros ar sūnaus saugojimas. Paprasčiausiai atrodo, kaip ir viskas gerai, tėvai tave myli, saugoja. Bet kur blogiausia, tu pripranti prie to, o po to aplinkybės pasikeičia, jog tau reikia eiti į mokyklą ar išvykti į kitą miestą studijuoti, kur tėvų nebėra, tau pasidaro labai sunku. Tu prarandi tą saugumo jausmą. Pradedi bijoti, kad kažko vienas nesugebėsi, kad prieš kitus blogai pasirodysi ir pan. Taip pat sunku yra jaunimui iš mažesnių miestelių, kai tarkim atvyksta į sostinę, kur čia visai kitokie žmonės, daug daugiau technologijų, tenka daryti daug naujų dalykų, ko neteko daryti anksčiau. Reikia daug greičiau gaudytis aplinkoje, nes čia gyvenimas verda. Visko teko patirti ir man :) O blogiausia, kai negali apie visą tai su kažkuo pasikalbėti, nes atrodo, kad nesupras ir galvos, kad nusišneku :) Na dabar jau nebėra taip, kaip anksčiau. Nors draugų turiu nedaug, o labai gerų beveik neturių, bet per mokslus ir darbą aš susipažinau su pakankamai daug naujų žmonių. Prasipletė akiratis. Atsirado didesnis pasitikejimas savimi, nors dar kartais islenda tos problemos, kai zmonems sunku pasakyti ne, nes nenori, kad nesupyktu, nenori jų prarasti ir pan. Tad anksčiau parašiusioms panelėms siūlyčiau kartais surizikuoti ir nebijoti savęs parodyti. Reikia tiesiog prisiversti nueiti į kiną, gal pradėti lankyti kokį būrelį, ten gal atsiras naujų pažinčių, po truputi atrasite žmonių su kuriais galėsite atsipalaiduoti, būti nesuvaržomos. O net geriau pagalvojus, galėtų tos dvi panelės susitikti, jeigu yra iš to paties miesto ir tiesiog kartu kažkur nueiti. Aš manau, jos tikrai turėtų apie ką pasikalbėti ir gerai praleisti laiką. Po to gal dar atsiras draugių, padidės draugų/bendraminčių ratas ir taip įsivažiuosit ir pamiršit visas problemas. Nes paprasčiausiai, kai bus daug veiklos, jums nebebus laiko galvoti, apie blogus dalykus :) sekmes jums!
Ačiū, už atsakymą į mano laišką ir ačiū komentatoriams už palaikymą. Išties nelengva yra gyventi kai visko bijai, kai parašiau šį laišką, stengiausi pereiti per save, ir nueiti kur nors. Kadangi studijuoju esu priversta važiuoti į miestą o tai yra savotiškas paskatinimas / privertimas eiti ir daryti ir per šias kelias dienas, jaučiu jog ne taip bijau, pati jaučiuosi daug ramesnė. Bandau susitaikyti su tuo jog, visiems mielas nebūsi ir visiems nepatiksi. Kaip minėjo komentatorius Darius, būtų malonu susipažinti su Aukse kuri turi tokių problemų kaip ir aš. :)
Laura, jei angliškai supranti – gal rasi sau naudingos info.
Iš namų išeiti, labai rekomenduoju žaidimą , gal ir draugų susirasi lošdama ;)
Labas Laura,
Į kokį miestą vyksti?:D Gal nori susitikti?:D Visi mes bijome, tik reikia tą baime kontroliuoti. Aš bijau tamsos, nors ir išmokau atpažinti daiktus tamsoje, bet kartais visvien dar jos bijau.. :D O jei pradėčiau visas baimes vardinti neužtektų sąrašo… :D Bet mano moto: eini ir darai! :D
Jeigu nori gali parašyt man: braske781@gmail.com
Čia tai bent! Nesitikėjau tokio siūlymo. Iš tiesų – gera mintis – kartu įveikti baimes! Laura, iš kurio miesto esi? Aš – dažnai būnu Kaune (nors šiaip gyvenu kitame nedideliame miestelyje netoli Kauno). Jei tikrai norėtum susitikti, parašysiu savo el. paštą.
Įdomu, skaityt žmogaus išgyvenimus, kurie tokie pat kaip ir mano, net sunku patikėt kaip viskas sutampa. Aš taip pat šiuo metu Kaune ir galbūt būtų visai įdomu pabendraut su žmonėmis, kurie turi panašių problemų :)
Kaip fainai, aš esu iš Kauno irgi, tikrai būtų smagu pabendrauti. :)
Jai nori parašyk į mano el paštą benasss211@gmail.com Pabendrausim artimiau galbūt galėsim ir susitikt :)
Benai, parašiau tau. ;)
Labas gal yra iš Mažeikių merginų kurios turi panašių problemų butu įdomu pabendrauti, gal but ir susitikti pakalbėti apie tai. Turiu sociumo baime plius dar papildoma baimę kurios dabar neivardinsiu. Jai susidomėjote mano el. paštas.: zyza321@gmail.com
Kaune „Oratorių mokykla” – viešojo kalbėjimo ir oratorystės mokykla mokiniams ir suaugusiems padeda ugdyti viešojo kalbėjimo įgūdžius. Registracija ir daugiau informacijos oratoriumokykla.lt