mergina

Klausimas: Sveiki, esu 18-metė, šiuo metu baigianti 11-tą klasę. Iš tiesų, net nežinau, ar turiu problemų. Dauguma jų man atrodo tarsi mano pačios susikurtos iliuzijos… Žinau tai, kad nesuprantu, kas esu, nesusigaudau savyje, galbūt paskendusi ieškojimuose vis dar negaliu savęs atrasi. Ieškojimuose? Nesu tikra, ar galėčiau juos taip vadinti.

Esu pakankamai uždara ir nebendraujanti. Bent jau taip maniau, nors greičiau bandžiau save tuo įtikinti. O kam man kiti žmonės? Kam man santykiai, jei puikiai galiu išgyventi viena? Tik, deja, tai ne tiesa. Pagaliau leidžiu sau pripažinti, jog man reikia žmonių, man reikia nuoširdžių ir draugiškų santykių, pasitikėjimo, o vėliau galbūt meilės bei šeimos. Kad ir kaip atkakliai bandžiau save įtikinėti priešingai, kad ir į kokius rėmus stengiausi save įsprausti, dabar viskas griūva. Pavargau nuo apsimetinėjimo ir netikrumo. Visada labai rūpinausi tuo, ką apie mane pamanys kiti žmonės, stengiausi tarsi sukurti personažą, visų mėgstamą, kone „tobulą“. Bet gavosi tik prasta šaltos „idealios“ sniego karalienės kopija. Tuo tarpu, kol rūpinausi savo išvaizda ir pristatymu kitiems, mažiausia dėmesio skyriau mokslams, dvasiniam savęs tobulinimui. Ilgą laiką bandžiau būti kažkuo kitu, vytis ir sekti įvairių moterų idealais, nenorėdama pripažinti, jog tobulų paprasčiausiai nėra. Visi bandymai pritapti prie aplinkos, būti kaip visi „normalūs“ bendraamžiai, prisidengti kažkuo kitu nuolat versdavo mane slopinti ir užgniaužti savąjį „aš“. Galbūt todėl po visų kaukių ir pati nebegaliu rasti savęs. Ką išvis reiškia būti savimi? Dažnai apie tai galvoju, nes kas man iš to nepriekaištingo makiažo ar madingų drabužių, jei viduje jaučiuosi tuščia? Kartais pagalvoju, jog norėtųsi imtis kažkokios veiklos, bet vis kamuoja nuojauta, kad aš nesu tas žmogus, kurio kitiems reikia,  negalėsiu būti naudinga, neturiu nei daugybės gerų idėjų, nei tvirtais argumentais apginti savo nuomonę moku. Tiesiog nesijaučiu pakankamai gera ar verta kažką pasiekti gyvenime. Galbūt net nesijaučiu verta turėdama galimybę gyventi ir kažkuo tapti. Galvojau, kad norėdama galėčiau padaryti viską, pasiekti kiekvieną  savo svajonę, bet tuomet susimąstau, kad turbūt pervertinu savo galimybes. Bet niekada ir nesužinosiu, ką galiu, o ko ne, nes net nebandau savęs realizuoti. Šiek tiek baiminuosi išbandyti savo jėgas vienoje ar kitoje srityje. O kas, jei suprasiu, jog tikrai savo galimybes pervertinau ir esu niekam tikusi? Šitaip galvodama tapau apatiška ir abejinga tam, kas vyksta aplink mane, net nustebau kartą išgirdusi klausimą „kaip tau pavyksta niekuo nesidomėti ir niekur nedalyvauti?“. Žinoma, galbūt kažką ir sugebėčiau padaryti gerai, bet visada kartodavau sau „kai norėsiu, padarysiu. Ir man pasiseks“. O jei nepasiseks? Gal todėl ir stoviu vietoje?  Žinau ir suprantu, kad geriau bandyti ir nusivilti, nes tuomet bent jau žinosiu, kuriose srityse man tikrai nesiseka ir galėsiu išbandyti save kitur, judėti pirmyn. Bijau pralaimėjimo, nusivylimo, nors žinau, jog, reikalui esant, su tuo pakankamai gerai susidoročiau. Dabar tiesiog plaukiu pasroviui, bandau sėkmę, tikiuosi, jog kažkas prieis ir stumtels mane kažko siekti ar kažką nuveikti. Nesuprantu, kodėl. Lyg laukčiau, kol kažkas pradės tai už mane. Lyg tokiu elgesiu noriu atkreipti kitų dėmesį, sukelti gailestį ir norą man padėti. Ir man tai nepatinka. Kai jau šiek tiek prisiverčiu save žengti pirmą žingsnį iš patogios komforto zonos, vis stumteli atgal užklupusios abejonės, jog man nepasiseks, kad manęs žmonės nepriims tokios, kokia galbūt esu. Ir apskritai baiminuosi bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. Visada stengdavausi sakyti tai, ką kitas norėtų išgirsti, prie jo prisitaikyti. Bet ir tai nebepavyksta. Turiu problemų ir išsakant savo nuomonę, pati nesu ja tikra ir baiminuosi sukelti kitų nepasitenkinimą. O neduok die, dar būsiu paprašyta ją apginti. Nors dabar ir stengiuosi ją išsakyti, būti atvira ir nuoširdi, kartais tiesiog net nepajausdama atsiriboju nematoma siena nuo žmonių, neįsileisdama į savo mintis, jausmus, išgyvenimus, ir jie turbūt tai jaučia. Ir pati kartais jaučiu, kad žmonės šalia manęs jaučiasi nejaukiai. Negaliu to paaiškinti, tiesiog aplanko toks jausmas. Tuomet ir pati pasijaučiu nejaukiai, kartais truputį kalta.

Jaučiuosi suvaržyta, įkalinta savo nustatytose „teisingose“ ribose ir visuomenės priimtuose stereotipuose. Kartais labai sunku susiimti ir kažką padaryti, todėl paprasčiausiai viską metu. Taip, silpnumo apimta, esu priėmusi daug prastų sprendimų, dėl kuriu vėliau gailėjausi. Juk žinau, kad šitas nepasitenkinimas savimi, savęs gailėjimas, niekinimas ir žeminimas galiausiai praeina, o kažkokiu neapgalvotu sprendimu prarandu galimybes bendrauti, augti kaip asmenybė, o galbūt ir pažinti save. Dažnai baimės vedama atmetu įdomius pasiūlymus, pvz., kur nors išvykti, prisidėti prie kažkokios veiklos ar projekto, susipažinti su naujais žmonėmis. Žinau, jog reikia išdrįsti, bandyti, nors ir labai bijant, nes iš to gali išeiti kažkas gero, na, tikrai kažkas geresnio nei užsidarius vienai sėdėti namuose ir gailėti savęs bei savo neįdomaus gyvenimo.

Aš tikrai noriu sau padėti susitaikyti su savimi, įsisąmoninti, jog kūnas yra tik instrumentas. Jau praradau daug vertingo laiko, nepasitenkinimui ir baimės iššvaisčiau savo paauglystę, bet nuo to pavargau ir tikrai norėčiau pasikeisti. Žinau, kad negalite man patarti ir pasakyti, kaip elgtis, tiesiog norisi išgirsti kito atvirą nuomonę.

Iš anksto dėkoju už atsakymą ir už Jūsų laiką.
Rasa (vardas pakeistas)

Komentaras: Remiantis raidos teorijų klasika, žmogaus gyvenimo tarpsnis maždaug nuo 18 iki 40 metų vadinamas jaunyste. Šis periodas dalijamas dar į dvi dalis – besiformuojančio suaugusiojo (nuo 18 iki 29 metų) ir jauno suaugusio laikotarpis (29-40). Taigi, kai tau 18 – drąsiai galima pacituoti A. Mamontovo vienos dainos žodžius – „vaikystė baigės jau“.

Tai reiškia, jog ateina paauglystės pabaiga ir prasideda tapimo suaugusiu (angl. emerging adulthood) periodas, kas susiję su visa eile fiziologinių, psichologinių bei socialinių pokyčių žmogaus gyvenime. Toks perėjimas ir sąlygų pasikeitimas natūraliai gali sukelti miglotumo, neaiškumo, pasimetimo, nežinios, dvejonių, nepasitikėjimo savimi ar nerimo jausmus, kuriuos aptinku ir Jūsų tekste. Savęs paieškos ir Jūsų mėginimai save suprasti yra labai normalus ir būdingas dalykas, šiame amžiaus tarpsnyje.

Tai apskritai gana dažna būsena, artėjant reikšmingiems įvykiams, svarbiems išbandymams, pasikeitimams bet kurio žmogaus gyvenime, pavyzdžiui, prieš brandos egzaminus, stojant į aukštąją mokyklą, kai tenka kažkur toli ilgam išvažiuoti, pradedant karjerą, darbą naujoje srityje ir t.t. Kitaip tariant, situacijose, kai mums įprasta rutina nustoja galiojusi, o naujos žaidimo taisyklės dar nėra aiškios, mes nerimstame, blaškomės, generuojam įvairias versijas ir atsimušame į tuštumos sieną, eksperimentuojame, keliame klausimus, į kuriuos gal ir nėra atsako, mus kamuoja nežinia ir panašiai… Tada jaučiamės bejėgiai, gal nieko ar mažai ko verti, menkučiai… Bet visa tai tik iki to laiko, kol spėlionių nepakeičia realūs įvykiai ir faktai. Ką Jūs ir pati, man atrodo, puikiai suprantate.

Kalbant konkrečiau, rašote, jog baigiate 11 klasę ir jums yra 18 metų, tad, panašu, esate metais vyresnė nei dauguma vienuoliktokų. Galiu tik spėlioti, bet taip pat užsimenate, jog gailitės, kad skyrėte per mažai dėmesio mokslams. Išoriniai pasiekimai paprastai gana svarbūs mūsų savivertei. Tad jei likote antrus metus ar tiesiog prasčiau sekasi mokslai, tai irgi gali daug ką paaiškinti, turėti neigiamos įtakos savivaizdžiui, savigarbai, kas savo ruožtu, gali lemti ir tolesnius vis prastesnius rezultatus, vien todėl, kad abejodami mes nuveikiame gerokai mažiau, nei apimti pasitikėjimo ir smagaus entuziazmo.

Apskritai Jūsų laiške gana gausu neigiamu nuostatų savo atžvilgiu, kažkodėl manote, kad esate tokia menka, jog net, kaip rašote: „nesijaučiu verta … gyventi ir kažkuo tapti“. Tikiuosi, tai nėra užuomina apie savižudybę, nes jei kyla tokių minčių, tai beveik akivaizdi didelė depresijos tikimybė, kas nėra šiaip liūdna nuotaika, o rimtas klinikinis atvejis, reikalaujantis profesionalaus gydymo.

O paprastai tariant, tai išties sunku kažką dorai nuveikti, jei žmogus nuolat pats pakiša sau koją ir yra tampomas nuolatinių dvejonių, alinamas vidinių konfliktų, nes kažkam dar – tiesiog nelieka jėgų.

Štai save peikiate ir apmaudaujate, kad daug laiko skyrėte nepriekaištingam makiažui, madingiems drabužiams, o ne dvasiniam tobulėjimui, tad viduje jaučiatės tuščia. Man atrodo, kad tokie samprotavimai kaip tik gali byloti apie Jūsų asmenybės augimą ar gilėjimą. Kita vertus, kaip teigia poreikių teorija, kai numalšiname paprastesnius – atsiranda subtilesni. Tada senos vertybės gali atrodyti it kažkoks nesusipratimas, tarsi nebereikalingas šlamštas, bet nereikia apsigauti. Sotus nenori valgyti, gali net šlykštėtis šalia kemšančiu kaimynu, bet tereikia jam praaklti ir požiūris pasikeis. Sakyčiau, kad tai natūrali raida, nuo išorės estetikos link vidaus, bet be išorės nebūtų ir vidaus. Kaip visai neseniai viename interviu aktorius ir režisierius Benas Šarka paradoksaliai klausia skaitytojų „Ar gražus žmogus be kūno?“

Tęsiant grožio temą, kitas Jus sekinantis prieštaravimas panašu yra tame, jog labai yra svarbu žmonėms patikti, būti jų priimtai, norisi nuoširdžių ir draugiškų santykių, pasitikėjimo, kaip rašote, tačiau pats bendravimas vargina, jaučiate, jog pataikaudama prarandate save, tai atima pernelyg daug jėgų ir suteikia diskomforto.

Arba – Jūs norite būti savimi, tačiau nežinote kas Jūs, tad išeina labai siekiate būti nežinia kuo.

Amerikiečių psichologas Charles Cooley suformulavo veidrodinės savasties teoriją. Jis teigė, jog mus supantys žmonės yra tarsi socialiniai veidrodžiai, kuriuose matome savo atspindžius. Kitaip tariant, esame sau tokie, kokius save matome mus įsivaizduojant kitus.

Suprantama, jog mums malonu, kai mes įsivaizduojame, kad apie mus galvoja gerai, tada patys atrodome sau gražūs ir šis vaizdas malonus. Žmogus siekia to kas malonu bei vengia to kas nemaloniu, štai ir viskas. Nemalonų savęs vaizdą galima sušvelninti rašant teigiamų pasiekimų dienoraštį (plačiau čia), negatyvias nuostatas efektyviai nukenksmina KET metodai, o bendrai iš aptaiškos būsenos išsivaduoti, pakelti ūpą gali tiesiog paprasta fizinė veikla, reguliarūs pasivaikščiojimai, sportas ar tiesiog šokiai, tyrimai skelbia, kad tai natūralūs antidepresantai.

Jei keliamos užduotys atrodo sunkios, kyla dvejonių ar pajėgsite, susmulkinkite didelius tikslus į mažesnius, realiai įveikiamus žingsnelius, pavyzdys galėtų būti čia.

Suprantu, kad neatsakiau į visus Jūsų klausimus ir galima būtų dar daug ką aptarti, tačiau gyva vieno ar kito specialisto konsultacija galėtų tai kompensuoti.

Linkėjimai!
Psichologas Edvardas Šidlauskas | psichika.eu
El.p.: info@psichika.eu

loading...