Broliai Strugackiai: nusikaltimai, pedagogika, asmenybė ir branda

0

Leonardo Burgos / Unsplash [Williamsburgo tiltas, Niujorkas, JAV]
„Žmonės yra nepalyginami, kaip begalybės. Negalima sakyti, kad viena begalybė yra geresnė, o kita blogesnė. Tai yra pagrindas.“


Brolių Arkadijaus ir Boriso Strugackių romanas „Apsunkę nuo blogio arba po keturiasdešimties metų“ pasirodė 1988 metais, žurnale „Юность“, ištraukų pavidalu, o 1989 išleistas jau kaip vientisa knyga. Tai paskutinis bendras brolių veikalas, sykiu ir pats jiems brangiausias. Nors tekstas atspaustas jau prieš tris dešimtmečius, panašu, jog aktualus išlieka ir šiais laikais. Kita vertus, ar išties taip yra, spręsti lieka skaitytojams. Žemiau pateikiamos kelios romano ištraukos, kurias jungia bendra tema…


Manau, kad mūsų laikais yra trys pagrindiniai veiksniai, kurių derinys paverčia žmogų nusikaltėliu. Visų pirma, ugdymo sistema nesugebėjo išryškinti jame esminio talento. Žmogui telieka virti nuosavose sultyse. Antra, jis turėtų būti genetiškai linkęs į nuotykius: rizika sukelia jame teigiamas emocijas. Trečia, dvasinis skurdas: dvasiniai poreikiai nuslopinti materialių pretenzijų. Aplink pilna nuostabių dalykų: automobiliai <…> prašmatnios merginos, ėdalas, narkotikai, galų gale.

Užsidirbti visa tai yra nepakeliamai nuobodu ir sunku, nes mėgstamo darbo jis neturi. Bet labai norisi. Ir jis pradeda imti tai, kas pagal galiojančius įstatymus jam nepriklauso, rizikuodamas laisve, gyvybe, žmogiškos egzistencijos sąlygomis, ir tai daro ne be malonumo, o gal net su pasitenkinimu, nes rizika – slypi jo genuose.

Suprantama, tai tik pati grubiausia schema, kurioje neatsižvelgiama į jokius niuansus, į visą galybę įvairių socialinių bei asmeninių aplinkybių. Tačiau didesnę dalį smurtinių nusikaltimų tokia schema paaiškina, mano supratimu.

<…>

Mūsų užduotis yra sutvarkyti viską taip, kad jam būtų įdomiau žaisti bet kurį kitą žaidimą, bet ne šį. Ir jei visuomenė nesugeba jam nieko pasiūlyti, išskyrus savo duonos valgymą, su prarūgusia mina ir apsipylus prakaitu, tada nieko nuostabaus, kad jis mieliau renkasi policininkų-banditų žaidimą ir vaikšto skustuvo ašmenimis.

Va jei sugebėtume jau nuo mažumės jame ugdyti žmogiškumą ir mielaširdystę, tai būtų patys patikimiausi skiepai nuo dvasinio skurdo ir potraukio rizikingam nusikalstamam elgesiui. Bet kokia prasmė apie tai kalbėti, jei mes vis dar nežinome, kaip tai padaryti dabar, lygiai kaip ir tūkstantį metų atgal!

Persodinti savo gerumą į vaiko sielą – tai ne ką mažiau sudėtingesnė operacija, nei širdies transplantacija prieš šimtą metų.

<…>

[Į]statymas niekada nebaudžia NUSIKALTĖLIO. Baudžiama, viso labo, tik verta gailesčio ir drebanti būtybė, išsigandusi, atgailaujanti, visai nepanaši į tą įžūlų, žiaurų, negailestingą niekšą, smurtavusį prieš daugelį dienų (ir kuris bus pasirengęs naujai daryti nusikaltimus vėliau, jei jam pavyks išvengti bausmės). Ta kas gi gaunasi? Nusikaltėlis nėra baudžiamas. Jis arba jau nėra tas, arba dar ne tas, katrą vertėtų teisti ir bausti… Ačiū Dievui, kad bent jau mirties bausmė atšaukta!

Supratimas ir atjauta

Supratimas – tai svertas, įrankis, prietaisas, kurį mokytojas pasitelkia savo darbe. Širdingumas – tai etinė mokytojo nuostata, santykyje su jo darbo objektu, suvokimo būdas. Ten, kur yra atjauta – ten auklėjimas. Ten, kur nėra atjautos, kur yra viskas, kas tik nori, išskyrus atjautą – ten dresiravimas. Per širdingumą vyksta Žmogaus ugdymas.

Kai nėra atjautos, vyksta pusgaminio kūrimas: techninis specialistas, darbštus darbininkėlis, nebaigęs lavintis laidotuvių ir vestuvių muzikantas. Ir, žinoma, visų atspalvių beretės. Žudymo mašinos. Profesionalai.

Įstabu, kad žmonijai tikrai pasistūmėjo pusfabrikačių gamyboje. Gal tai tiesiog lengviau? O gal tiesiog niekada pakankamai laiko nebuvo Žmogaus ugdymui? Ar resursų?

Ne, matyt, paprasčiausiai nebuvo poreikio.

O dabar atsirado?

<…>

Suprantama, būtis apsprendžia sąmonę. Paprastai taip būna. Tačiau, laimei, kaip išimtis, tačiau gana dažnai nutinka taip, kad sąmonė aplenkia lenkia būtį. Priešingu atveju, mes vis dar sėdėtume urvuose.

Parengė Edvardas Šidlauskas | psichika.eu

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here