Bruce Fink: pokalbis apie psichoanalizę

0
Pawel Szvmanski | Unsplash

Bruce’as Finkas – praktikuojantis amerikiečių psichoanalitikas, studijavęs psichoanalizę Paryžiuje, kassavaitiniuose Jacques’o-Alaino Millero seminaruose „Orientation lacanniene“. Bruce’as Finkas parašė daugybę knygų („Lacan on Love: An Exploration of Lacan’s Seminar VIII, Transference“, „A Clinical Introduction to Freud: Techniques for Everyday Practice“, „The Lacanian Subject: Between Language and Jouissance“ ir kt.) bei išvertė ne vieną Jacques’o Lacano darbą į anglų kalbą. [Vertėjas]

Daktare Finkai, dėkoju, kad sutikote pasikalbėti. Man garbė su jumis šnekėti apie psichoanalizę ir naująją jūsų knygą.

Ačiū jums! Man garbė, kad pakvietėte.

Gal galėtumėte žmonėms, nežinantiems jūsų, šiek tiek papasakoti apie save ir apie tai, kuo užsiimate?

Mano išsilavinimas mokslo ir humanitarinių mokslų srityse apima platų spektrą dalykų – daugelį metų studijavau matematiką, fiziką, literatūrą, psichologiją, politinę teoriją ir filosofiją; vėliau įgijau daktaro laipsnį psichoanalizės srityje Paryžiuje, kur tuo pat metu mokiausi būti psichoanalitiku. 20 metų dėsčiau psichoanalizę Diukeino universiteto psichologijos fakultete Pitsberge, Pensilvanijoje, ir praktikuoju ją daugiau nei 30 metų, rašau apie tai knygas ir verčiu garsiojo prancūzų psichoanalitiko Jacques’o Lacano darbus į anglų kalbą. Mano praktika yra tarptautinė –  savo laiką daliju tarp JAV ir Prancūzijos. Pastaraisiais metais vėl pradėjau kultivuoti savo meilę literatūrai, rašydamas mėgėjiškus romanus – detektyvus, kuriuose Lacanu laisvai paremtas inspektorius sprendžia nusikaltimus, pasitelkdamas psichoanalitines technikas!

Kaip atradote psichoanalizę ir kuo buvote jos patrauktas?

Psichoanalize, kaip būdu suprasti save ir aplinkinius, susidomėjau baigiantis paauglystei. Susižavėjau tuo, kokią svarbą Jacques’as Lacanas teikė nesąmoningmumo sričiai, ir 1980-aisiais nusprendžiau Paryžiuje būti analizuojamas lakanisto.

Papasakokite apie savo naująją knygą. Kas jus paskatino parašyti “Klinikinį įvadą į Freudą”?

Dera klausti, ką gi dar galima pasakyti apie Freudą, kas nebūtų pasakyta daugelio kitų rašytojų? Didelei mano nuostabai, ir nepaisant to, kad daugiau nei 20 metų bakalauro ir magistro studentams Diukeino universitete dėsčiau Freudo mokymą, niekada neskaičiau knygos, kurioje būtų pademonstruota, kaip taikyti Freudo išvystytas technikas, kuriomis remiantis galima, pavyzdžiui, paskatinti laisvąsias asociacijas ar aiškinti sapnus. Dauguma knygų apie Freudą, rodos, yra skirtos jo teorijų išdėstymui ir/ar kritikai arba pasakojimams apie asmeninį, istorinį ir intelektualinį Freudo, kaip asmenybės, vystymąsi.

Visuomet domėjausi aiškinimu tų Freudo idėjų, kurios praktikuojantiems teikia tiesioginę naudą ir kurios, mano požiūriu, yra laiko patikrintos. Tuo tarpu tendencija tokia, kad jo spekuliacijos apie Edipo kompleksą, seksualinį moterų vystymąsi, oralinę, analinę ir genitalinę fazes daugelyje vadovėlių (ir netgi daugelyje pažangių apžvalginio pobūdžio knygų apie jo darbą) gauna autorių dėmesio liūto dalį; šios spekuliacijos stulbina mane menku tiesioginiu pritaikomumu klinikinėje aplinkoje. Kita vertus, mokymasis pereiti nuo simptomų prie jų šaltinių, pacientų skatinimas laisvai asocijuoti, klaidžioti po mintis, dienos bei nakties sapnus ir juose lokalizuoti savo norus gali turėti didelę ir tiesioginę vertę daugeliui klinicistų, turinčių skirtingus įsitikinimus.

Tuo įsitikinau du dešimtmečius stebėjęs, koks naudingas klinikinės psichologijos magistro studentams buvo mano skaitytas kursas apie Freudą; jis padėjo besimokantiems praplėsti savo metodų diapazonus ir pagilinti savo psichoterapines praktikas bendresne prasme. Dar kartą apžvelgęs prieinamą literatūrą ir neradęs to, kas, mano požiūriu, būtų skirta supažindinimui su šiandien aktualiais Freudo darbo aspektais, nusprendžiau šį kursą paversti knyga.

Kam bus naudinga naujoji jūsų knyga?

Visiems klinicistams, ieškantiems būdų praplėsti ir pagilinti savo praktikas. Ir ypatingai tiems, kurie suinteresuoti nesąmoningumo sritimi, tačiau niekada nebuvo mokomi prie jos prieiti.

Ką pasakytumėte naujos kartos klinicistams?

Neišmeskite kūdikio kartu su nešvariu vandeniu! Net jei kai kurios spekuliatyvesnės Freudo teorijos buvo teisingai kvestionuotos ir netgi aštriai kritikuotos, tai nereiškia, kad fundamentalesnės koncepcijos ir technikos, kurias jis išvystė ryšium su nesąmoningumo sritimi, laisvosiomis asociacijomis ir sapnų aiškinimu, yra niekam tikusios. Tyrimai Prancūzijoje parodė, kad analizuotis einantys dažnai teigia, jog darbas su sapnais buvo naudingiausia analizės dalis. Manau, kad tai, ką pacientai laiko naudingiausia, turėtume priimti labai rimtai.

Kodėl psichoanalizė?

Atsakyti į šį klausimą galėčiau iš labai skirtingų žiūros taškų, tačiau leiskite man tiesiog pateikti įdomų faktą: kai patys psichologai nusprendžia lankyti terapiją – nesvarbu, ar jie praktikuoja KET, kognityvinę psichologiją, egzistencinę fenomenologiją, hipnozę etc. – jie beveik visada ieško psichoanalitiko. (Tai patvirtino daugelis klinicistų, nors įrodymai yra daugiausia anekdotinio pobūdžio, kadangi, rodos, niekas nėra pasirengęs šia tema atlikti pilnaverčio tyrimo.) Tad atrodo, kad giluminės psichoanalizės vertingumas iš esmės yra pripažintas visų krypčių klinicistų, net jei daugelis jų ir ginčija didžiąją psichoanalitinės teorijos dalį ir netgi kritikuoja psichoanalitinę praktiką visuose viešuose forumuose. Kai jiems patiems prireikia gydymo, jie siekia analizės. Stulbinantis dalykas!

Kam, jūsų požiūriu, psichoanalitinis gydymas galėtų būti naudingas?

Man rodos, į šį klausimą iš anksto – prieš pradedant gydymą ­– atsakyti negalima. Psichoanalizė – sunkus darbas, ir analizantas privalo būti drąsus ir tvirtas, jei nori iš jos kažką gauti. Nepanašu, kad ieškantys lengvų atsakymų gydyme eis toli, bet šiuo atveju griežtų taisyklių nėra: kartais net ir besitikinčius greitų sprendimų procesas suintriguoja ir nuveda labai toli!

Kaip psichoanalizė ir jūsų, kaip psichoanalitiko, veikla įsiskverbia į jūsų kasdienį gyvenimą?

Jei jau išmokai girdėti žmonių riktus ir ištartas dviprasmybes, tokios klausos išjungti nebegali ir neišvengiamai pastebi artimųjų, draugų ir net pažįstamų riktus bei klaidas. Kartais pasidaro nepatogu, bet stengiuosi tokias situacijas paversti proga lengvai pajuokauti.

Žinoma, yra draugai ir šeimos nariai, ateinantys prašyti patarimų, kurių analitikas neturėtų teikti, tačiau tai daryti kartais jaučiame pareigą. Net ir žinodami, kad dažniausiai tai sukuria mums nepalankią situaciją: jei patarimas priimamas ir kažkas išsisprendžia, retai nuopelnai priskiriami mums; jei dalykai neišsisprendžia, beveik visada liekame kalti.

Asmeninėje aplinkoje psichoanalizė yra nuolat besitęsianti praktika, leidžianti pastebėti daugelį su manimi susijusių dalykų– nesvarbu, ar jie iškiltų būdraujant, ar miegant!

Malonėkite mūsų auditorijai papasakoti apie savo rašymo procesą. Kas jus įkvepia rašyti?

Aš nuolat rašau, ir kiekvienas projektas yra skirtingas! Kalbant apie šią knygą, žinojau, kad esu sukaupęs daug kurso medžiagos, bet reikėjo surasti kampą, iš kurio galėčiau imti medžiagą organizuoti. Kai jį – išimtinai klinikinę prieigą prie Freudo darbo – suradau, visa kita bemat stojo į vietas.

Ką patartumėte siekiantiems rašyti apie psichoanalizę?

Nelaukite, kol manysite, kad viską apmąstėte iki galo. Pats rašymo procesas tam tikra prasme išbando jūsų mąstymą taip, kaip privatūs svarstymai galvoje išbandyti negali. Tai susiję su Lacano Kitu iš didžiosios K. Paprastai tariant, susiduriame su faktu, kad, tik užrašius mintį, gali nuo jos atsitraukti ir pažvelgti taip, kaip pažvelgtų kiti, o, tai padarius, dažnai išryškėja tavo argumentacijos trūkumai ir stipriosios pusės. Matyt, iliuzija yra manyti, kad, prieš rašant, visas detales galima nugludinti galvoje; tik rašydamas gali suvokti, kas tavo auditorijai bus suprantama, o kas – ne. Žingsniai ir judesiai, tau atrodantys savaime suprantami, kitiems tokie gali nepasirodyti. Tad vienintelis būdas tai suvokti – užrašyti popieriuje, atidėti ir vėl grįžti šviežiomis akimis.

O dar geriau duoti rankraštį paskaityti patikimiems kolegoms ir jų požiūrį priimti rimtai! Daviau paskaityti “Klinikinį įvadą į Freudą” keletui draugų ir kolegų, kurie pateikė šimtus nepaprastai naudingų komentarų, leidusių man žymiai patobulinti knygą!

Ar turite kokių baigiamųjų minčių?

Argi psichoanalizėje yra kažkas baigtinio?! Argi gali būti toks dalykas, kaip paskutinis žodis?!

Pagal blogs.psychcentral.com

Iš anglų kalbos vertė Ignas Gutauskas | neimanomamokykla.lt
Korektūrą atliko Danguolė Dundulytė

Dalintis: