zibuokles

Štai mergaitė, patikėjusi įvairiausiais mitais, mano, kad nėra žavi, neturi gražios figūros, reikalingo nosies ilgio ar plaukų spalvos, tad visą laiką išgyvena nerimą, pyksta, ilgisi, viliasi ir svajoja apie galimybę būti kitokiai.

Eidama pavasario pieva, ji staiga pastebi užgniaužiančią žadą žibuoklių žydrynę. Žinoma, mergaitės vaizduotėje iškyla gražuolis, nešantis jai puokštę žibuoklių ir tariantis meilius žodelius, – jos ūpas pakyla, gyvybingumas veržiasi per kraštus, ji skina sau puokštę ir juokiasi iš džiaugsmo. Bet tas vaizdinys yra jos pačios ant pasaulio užmesta skraistė … O jei ji pamirštų save, savo bendruomenę ir jos primestus matus, jei ji tiesiog leistų žibuoklių pievai mirgėti saulės spinduliais ir skleisti tylų žavesį per visatą ir per ją pačią, jos veidą nutviekstu nuolanki ir rami šypsena, pilna šio pavasarinio žibuoklių žydėjimo supratimo, be jokios priespaudos, ilgesio, norų, svajonių.

Mūsų mergaitė būtų pasiekusi tą paprastą patirtį, kuri atsiveria nuskambėjus dzeno varpui. Budos šypsena rodo išsilaisvinimą iš visų banalybių, nereikalingų troškimų, ji skleidžia „tikrąjį“ žmogaus gyvenimo lengvumą. Budos ar dzeno lengvas švelnumas … tiesioginės patirties sugavimas, prisipildymas ja ir jos atvėrimas kitiems.

Šaltinis: A. Mickūnas (2012). Per fenomenologiją į dzenbudizmą. Vilnius: Baltos lankos. 112 psl.

loading...