Buvimo šalia beprotybės fenomeno

0 (0)

Visuomenė drąsiau ėmė kalbėti apie depresiją. Liūdnumas,nuotaikos nebuvimas, nenorėjimas nieko veikti priskiriamas depresijai. Čia baimės debesys sklaidosi ir liga nebėra mįslinga. Štai schizofrenija yra būtent ta liga, kurios net pavadinimo garsiai tarti nevertėtų. Psichozė, shizofrenija, beprotybė – tai užribis, su kuriuo susidūrus, ar į jį patekus normalaus gyvenimo taisyklės rodos netenka prasmės.

Susidūrimas su bet kuria pakitusios sąmonės būsena yra susidūrimas su kažkuo visiškai kitokiu, neįprastu. Šis santykis visiškai nenuspėjamas, todėl būtent toks ir baisus. Galiu išgisrti iš drąsuolių, kurie paprieštaraus, kad tame nėra nieko baisaus, netikiu tuo. Susidūrimas su beprotybe yra baisus, nes sveikas žmogus pajunta savo paties baimę išprotėti. Išprotėti – tai prarasti kontrolę, adekvatumą, tikrovės suvokimą. Išprotėti – tai būti priešingoje, nei norma stovykloje. Pakitusi sąmonės būsena mįslinga, nepaklūstanti fizikos ar kitiems tikrovės dėsniams. Būsenos keistumas verčia šalia esantį suabejoti savo paties protu, suvokimais. Sveiko žmogaus pasaulis susvyruoja, jaučiamas nesvarumo, dezorientacijos jausmas. O ką jei ne jis beprotis, o aš pats, nes nematau ar negirdžiu, ką mato ir girdi kitas? Pakitusi sąmonė kelia smalsumą, kiekvienas schizofrenijos atvejis kitoks, niekur ir niekada neaprašytas. Nuostaba – dar vienas jausmas, kurį sukelia beprotybė, „ar dar taip gali būti?“ Loginėmis sąsajomis nesujungti samprotavimai, kūno jutimai nepaklūstanti fiziologijai kelia daugiau klausimų nei atsakymų. Vartant psichiatrijos vadovėlius atsiranda iliuzija, kad visus simptomus galima priskirti vienai ar kitai kategorijai. Juos galima atpažinti ir suklasifikuoti.

Noriu kalbėti ne apie tai, ne apie schozofreniją ar jos diagnostiką, o apie žmogišką buvimą šalia beprotybės fenomeno. Ne apie gydymą, diagnostiką ar slaugą, o kasdienišką reakciją, susidūrus su kitokybės fenomenais. Sutrikimas ir sumišimas ištinka kiekvieną, kuriam tenka būti šalia kitaip pasaulį suvokiančio asmens. Gali pasirodyti, kad beprotybė užkrečiama, nes būnant, stebint ir bendraujant su psichotišku žmogumi kvestionuojama savo paties psichikos sveikata. Protas ieško įprastinių veiksmų, objektų į kuriuos būtų galima įsikibti. Svarbia užduotimi tampa neišprotėti kartu. Kokį bendravimo ir buvimo modelį pasirinkti, kad nepakenktum nei sau, nei kitam? Esminis atspirties taškas tokioje situacijoje yra išlikti savimi ir pozicionuoti savo realybės išgyvenimus. „Girdžiu, ką tu man sakai, bet mano realybėje tokie dalykai nevyksta.“

Žmogaus raidos specialistai kelia hipotezę, kad kūdikiai, kurių psichika tik pradeda vystytis yra panašioje į šizoidinę ar psichozies būsenas. Panašias būsenas patiria žmonės vartojantys tam tikras psichotropines medžiagas, praktikuojantys transo būsenas, prieš užmiegant, būdravimo ar sąmoningo sapnavimo metu. Akimirkos beprotybę yra patyręs kiekvienas. Tokias būsenas gali sukelti garsi, tranki muzika, 120 dūžių per sekundę, mirgantys, besisukantys šviesos atspindžiai, badavimas. Sąmonė pakinta aukštoje temperatūroje, dehidratuojant, ilgą laiką nemiegant, šoko būsenose. Visas šas būsenas vienija tai, kad žmogus pakitusios sąmonės būsenoje panirsta į savo vidinį pasaulį, iškreiptai mato ir reaguoja į aplinką.

Sunku ne tik išbūti šalia beprotybės, bet dar sunkiau ją aprašyti. Siužetai panašūs į Salvadoro Dali paveikslus įsuka į asmeninio chaoso suvokimą ir yra sunkiai žodžiais apibūdinami.

Asmeniškai prisimenu vieną atsitikimą savo vaikystėje, kai pasiklydau savo kieme. Esant rūkui neberadau kelio namo, suabejojau, kad esu savo miestelyje, net tuo, kad aš esu aš. Išgyvenimas buvo kupinas baimingo sumišimo, sutrikimo, galvos svaigimo, abejojimo savo žiniomis. Atstumai kito, daiktų kontūrai liejosi, sudarydami keistas vizualines iliuzijas, kurios kėlė mistinio išgyvenimo jausmą. Daug metų praėjo nuo šios patirties, bet ir šiandien ją aprašinėdama susiduriu su vidiniu pasimetimu ir chaosu, su klausimu, tai kas gi man nutiko?

Kūryba, genialumas ar beprotybė? Šios ribos labai išplaukusios. Menininkai, genijai ar bepročiai? Visi jie kelia didelį susidomėjimą. Vidiniai tų žmonių išgyvenimai nėra tokie romantiški ir kerintys kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Menas, sukurtas beprotybės fone įspūdingas, bet jo kaina dvasinis kūrėjo skausmas ir nepakeliama kito būtis šalia tokio menininko.

Beprotybė marginalų bruožas, neprognozuojamas elgesys ir pasisakymai sveiką žmogų glumina ir kelia baimę dėl savo paties saugumo. Sąmonės sutrikimas laužo galiojančias taisykles ir normas ir šalia esantiems kelia realų pavojų, tuo pačiu pats žmogus, kenčiantis nuo tokios būsenos pats bijo pasaulio ir savo paties impulsų ir jausmų. Sveikam/normaliam žmogui (sąlyginis įvardinimas) norisi beprotį paprotinti, įrodyti jam, kad jis klysta, kad jo suvokimai klaidingi, o elgesys neteisingas. To nepavykus padaryti, visuomenei kyla noras izoliuoti kitaip pasaulį matantį žmogų nuo savęs, apsaugoti save nuo nemalonios, sukrečiančios patirties išgyvenimo šalia jų. Priprasti prie beprotybės, adaptuotis būti šalia tolerantiškai gana sunku ir daugumai žmonių sunkiai įveikiama užduotis.

Geštalto psichoterapija apie beprotybę kalba kaip apie pačio savęs susiliejimą su savimi, panirimą į save. Net sąmonei nušvitus, žmogus lieka abejojančiu savimi ir nuolat tikrinančiu save ir savo realybę. Išėjus iš tokios būsenos, pasveikus išlieka nuolatinė baimė ir įtarumas sau pačiam, kada esu normalus, o kada išprotėjęs? Nuolatinis bandymas išsilaikyti sveiko proto ribose eikvoja labai daug gyvybiškos energijos, verčia vengti tam tikrų dviprasmiškai suvokiamų veiksmų ar situacijų. Dažnai vietoj laisvos minčių, nuomonių raiškos pasirenkama imituojanti normą elgsena. Šalia esantys išlieka budrūs ir atidūs, nepaleidžia padidinamojo stiklo iš rankų ir atidžiai stebi kitokią/psichozinę patirtį turintį žmogų.

Psichoterapija gali tarnauti kaip geras įrankis atstatant komunikaciją tarp abiejų pusių. Terapija padeda integruoti chaotišką beprotybės patirtį į kasdienį žmogaus gyvenimą, priimti savo patirtį kaip chaotišką, neteisti ir nekaltinti nei savęs ,nei kitų. Moko iš naujo kurti socialinius santykius, edukuoja nebijoti atskleisti savo jausmus, jais dalintis ir pasitikėti kitais. Grąžina tikėjimą pasauliu ir kitais. Moko tolerancijos kitaip mąstantiems ir veikantiems žmonėms, simpatijos beprotybės meninėms išraiškoms ir adekvatumo bei atsakomybės būnant ir bendraujant vieniems su kitais.

Daiva Žukauskienė | gestalt-terapeute.lt
Geštalto terapeutė , psichikos sveikatos specialistė