pilisJungas pasakoja istoriją kuri iliustruoja skirtumus tarp ekstraverto ir introverto.

Du jaunuoliai drauge keliauja po šalį. Jie prieina gražią pilį. Abu norėtų pamatyti pilies vidų.

Introvertas sako : “Norėčiau sužinoti, kaip ji atrodo iš vidaus.“ „Tad eikime vidun“, – taria ekstravertas ir jau ketina žengti pro vartus.

Introvertas jį sustabdo: „Galbūt įeiti draudžiama“, – miglotai įsivaizduodamas policininkus, baudas, piktus šunis ir t. t.

„Mes galime paklausti. Juk jie tikrai mus įleis“, – atsako ekstravertas, mintyse regėdamas malonų, seną vartų sargą, svetingus pilies šeimininkus bei įvairiausius romantiškus nuotykius.

Ir štai dėl ekstravertiškojo optimizmo jie pakliūva į pilį. Bet čia iškyla netikėta aplinkybė. Pilis iš vidaus perstatyta, ir joje tėra dvi salės su senų rankraščių kolekcija.

Visai netikėtai jie sukelia introvertiško jaunuolio susižavėjimą. Vos juos išvydęs jis tampa tarsi kitu žmogumi. Jis pasineria į brangenybių apžiūrą, pasigėrėjimo žodžiai liejasi iš jo lūpų.

Netrukus jis įtraukia prižiūrėtoją į pokalbį, norėdamas gauti iš jo kuo daugiau informacijos, bet kadangi šio žinios gana menkos, jaunuolis pasiteirauja, kur atsakingas muziejaus darbuotojas, ketindamas tuoj pat jį susirasti ir užduoti jam rūpimus klausimus. Visas jo drovumas išgaravo, objektai ėmė viliojančiai spindėti, pasaulis įgijo kitą veidą.

Tuo metu ekstraverto ūpas vis labiau slopsta. Jo veidas pamažu ištįsta, ir jis ima žiovauti. Nėra čia jokio malonaus sargo, jokio riteriško svetingumo, jau nekalbant apie kokius nors romantiškus nuotykius. Tai tik į muziejų perstatyta pilis. Rankraščius galima ir namuose pasiskaitinėti. Ir kol pirmojo jaunuolio entuziazmas auga, antrojo nuotaika prastėja.

Pilis jam kelia nuobodulį, rankraščiai primena biblioteką, biblioteka asocijuojasi su universitetu, o universitetas – su studijomis ir gresiančiais egzaminais. Ant pilies, kuri jam anksčiau atrodė tokia įdomi ir viliojanti, pamažu nusileidžia tamsus šydas. Objektas tampa negatyvus.

„Argi nenuostabu, – sušunka introvertas, – kad mes visai atsitiktinai radome tokią nuostabią kolekciją?“ – „Man čia atrodo siaubingai nuobodu!“ atkerta antrasis su neslepiamu nepasitenkinimu …

Kas gi nutiko? Abu keliavo draugia džiugioje simbiozėje, kol nepriėjo lemtingos pilies. Čia tipas pasikeičia: introvertą sužavi objektai, ekstravertą apima negatyvios mintys. Abu tarsi pasikeičia rolėmis.

Introverto ekstraversija yra kitokia nei ekstravero ekstraversija, o ekstarverto intraversija – kitokia nei introverto introversija.

Joks žmogus nėra grynas ekstravertas arba grynas introvertas, visi turi galimybę išvystyti abi puses.

Charakterio formavimui būtina, kad mes leistume pasireikšti ir kitai savo pusei, nes antraip, tektų visą laiką likti priklausomais nuo žmonių, simboliškai tariant, visą laiką pavaduojančių kurią nors vieną neišvystytą mūsų asmenybės dalį.

Akivaizdu, kad ekstraversija ir introversija reiškia dvi viena kitai priešingas, natūralias nuostats arba kryptingus judėjimus. Savo harmoninga seka jos turėtų realizuoti gyvenimo ritmą, tačiau tam, kad pasiektume šį ritmą, mums reikia aukščiausio gyvenimo meno. Tokio sąmoningumo, kuris leistų laisvai ir savanoriškai išgyventi didžiuosius gyvenimo Taip ir Ne.

Parengta pagal:
Carl Gustav Jung (2012). Apie pasąmonės psichologiją. Du traktatai apie analitinę psichologiją. Vilnius: Margi raštai. 77-81 p.