Vidinis gyvenimas0 (0)
Christophe André „Vidinis gyvenimas“ (2020)
Išleido: Tyto alba
Vertė: Lina Perkauskytė
Puslapiai: 184
ISBN: 9786094664816
Christophe André (Kristofas Andrė; g. 1956) – prancūzų psichiatras ir psichoterapeutas. Jis yra vienas iš pagrindinių biheivioristinės, kognityvinės ir elgesio terapijos atstovų Prancūzijoje, vienas iš pirmųjų psichoterapijoje ėmęs taikyti meditaciją. Christophe’as André yra parašęs apie 30 knygų, skirtų plačiajai visuomenei, kiekviena iš jų sulaukė didžiulio populiarumo. Naujausia jo knyga skirta nepaprastai svarbiam dalykui – kiekvieno iš mūsų vidiniam gyvenimui. Tai gebėjimas įsileisti pasaulį į save. Tai būdas daug stipriau patirti gyvenimo skonį. Tai galimybė pasijusti daug žmogiškesniems, suprasti, kas mes esame iš tiesų.
Žinomas psichiatras įvardijo, ką pozityvaus atneš karantino laikas
„Šalyse, kuriose gyvuoja demokratija, kuriose galime laisvai judėti, kada panorėję susitikti su mylimais žmonėmis, kasdienis gyvenimas yra malonus, bet mes negebėjome to suvokti… Dabar įgysime išminties – kad ir kalte įkaltos!“ – sako prancūzų psichoterapeutas.
Naujausia knyga „Vidinis gyvenimas“ – kaip niekada aktuali šiandien, kai įprastos gyvenimo normos sugriuvo. Pasak psichiatro, tai laikas suprasti, kad visas mūsų gerbūvis nėra amžina duotybė. Tai laikas sustoti ir atsigręžti į save. Naujausioje knygoje – 40 tekstų, padedančių įveikti stresą ir atskleisti bei puoselėti vidinį gyvenimą. Skaitykite lėtai, įdėmiai, vieną tekstą per dieną ir leiskite jam skleistis, nes vidinis gyvenimas yra tylus ir apima visa tai, kas ne išsyk patraukia mūsų dėmesį. Svarbūs dalykai neretai vyksta paslapčia ir nebyliai.
Psichiatro Ch. André specializacija – depresijos ir nerimo sutrikimai. Jis parašė daug knygų apie savivertę, pasitikėjimą savimi, laimę. Lietuvos skaitytojams autorius puikiai pažįstamas iš knygų „Trijų minučių meditacija“, „Netobuli, laisvi ir laimingi“, „Tik nepamiršk būti laimingas“. Kaip įveikti stresą ir atrasti ramybę? Apie tai – pokalbis su Ch. André.
Christophe Andre [asmeninio arch. foto]
Gyvename suišorinimo visuomenėje, kurioje gyvuoja požiūris, kad mūsų kančių priežastys glūdi už mūsų pačių ribų: kalti tėvai, praeitis, vyriausybė. Kiti. Sprendimo, kaip tų kančių atsikratyti, taip pat ieškome išorėje. Pavyzdžiui, norėdami pasijusti geriau, einame apsipirkti. Nesinaudojame savo vidiniais ir apskritai nematerialiais ištekliais: socialiniais ryšiais, gamta, kontempliacija.
Dabartinė krizė atveria galimybę atkurti pusiausvyrą. Kad ir kaip prieštaringai tai skambėtų. Be to, pozityviosios psichologijos atstovai kalba apie hedonistinį pripratimą. Šiuo terminu įvardijamas reiškinys, kai prie teigiamų dalykų greitai įprantama ir dažnai jie išvis pamirštami. Kokia laimė praustis po šiltu dušu… Bet tai suvokiame tik sugedus vandens šildytuvui. Neabejoju, kad dabartinė krizė paskatins teigiamus pokyčius. Šalyse, kuriose gyvuoja demokratija, kuriose galime laisvai judėti, kada panorėję susitikti su mylimais žmonėmis, kasdienis gyvenimas yra malonus, bet mes negebėjome to suvokti… Dabar įgysime išminties – kad ir kalte įkaltos!
Atkreipiate dėmesį į grėsmę, kurią kelia mūsų dvasios suišorinimas. Ką turite omenyje?
Visuomenė mus skatina gyventi išorėje, visą laiką skirti veiklai ir pramogoms. Kas šiandien skiria laiko savistabai? Kas stengiasi save suprasti ir įsiklausyti į save? Man, psichoterapeutui, kartais atrodo, kad vienintelis metas, kai mano pacientai mąsto apie save, – tai konsultacija, vykstanti kartą per savaitę ar per mėnesį. Taip jau yra – su savimi susitinkame retai. Negi galima tikėtis, kad pavyks būti laimingiems ir įžvalgiems nepažįstant savęs, nejaučiant ryšio su savimi?
Knygoje siūlote 40 užsiėmimų, padedančių atsigręžti į vidinį gyvenimą. Kada suvokėte, kad vidinis gyvenimas – nepaprastai turtingas?
Esu introvertas, tad vidinis gyvenimas man visada buvo ir priebėga, ir įkvėpimo šaltinis. Smarkiai patobulėjau atradęs meditaciją. Tai viena pagrindinių prieigų, leidžiančių kasdien reguliariai pasinerti į vidinį gyvenimą.
Kas dar atveria kelią į vidinį gyvenimą?
Pirma prieiga – pasiryžimas tyrinėti savo paties vidinį gyvenimą. Tai daroma stebint save, rašant dienoraštį arba atliekant vadinamąją sąžinės sąskaitą – apmąstant vidinį gyvenimą per savo idealų prizmę. Antras kelias – dėmesingiau patirti visas gyvenimo akimirkas: kai klausomės muzikos, skaitome, kalbamės su draugu. Trumpai stabtelėkime ir stebėkime, kokių atgarsių mumyse sukelia tai, ką dabar išgyvename. Galiausiai yra trečia prieiga – susidūrimas su didžiaisiais gyvenimo įvykiais. Pavyzdžiui, netekę draugo apmąstysime, kokie buvo mūsų santykiai. Iš tokių akimirkų susideda kiekvieno žmogaus gyvenimas.
Ar siekdami pažinti save nerizikuojame užsisklęsti?
Taip, įmanoma perlenkti lazdą. Jei vidiniam gyvenimui skiriama pernelyg daug dėmesio, jis gali tapti spąstais. Dėl to svarbu pasinerti į jį keletą kartų per dieną, bet ne tūnoti nuolatos. Mąstyti apie save, savo poreikius ir asmenybę nesiimant veiklos, negrįžtant prie išorinio gyvenimo gali būti pavojinga. Kaip tik taip elgiasi depresija sergantys ligoniai: jie skendi vidiniame gyvenime. Psichologinių kančių kamuojami žmonės pasižymi specifiniu vidiniu gyvenimu: jie nuolat gromuliuoja mintis ir tampa jų belaisviais. Knygoje kalbu apie teigiamą vidinį gyvenimą – tokį, kokį reikia puoselėti, kad gerai jaustumeisi.
Kodėl dažniausiai savistaba užsiimame tik tada, kai jaučiamės blogai?
Tai didelė mįslė. Šiandien vis daugiau žmonių supranta, kokia svarbi prevencija. Visuomenė ima suvokti, kad būtina saugoti sveikatą, rūpintis savimi, mankštintis, subalansuotai maitintis, puoselėti sveikus santykius, medituoti ir kasdien pasilepinti mažais malonumais. Mūsų gyvenimo sąlygos pagerėjo, gyvename ilgiau, todėl aiškiau matyti, kaip smarkiai žmonės, visą gyvenimą rūpinęsi savimi, skiriasi nuo tų, kurie to nedarė.
Iš 40 knygoje minimų užsiėmimų, kai kurie pralinksmino arba patraukė dėmesį. Lengvas svaigulys – jį apibūdinate kaip chemiškai modifikuotą vidinį gyvenimą. Ar šią patirtį galima išgyventi su draugais gurkšnojant aperityvą, ar būtinai reikia būti vienam?
Galimi abu variantai. Net ir bendraujant su draugais galima kelias minutes susitelkti į save ir mėgautis tiek jų draugija, tiek alkoholio poveikiu. Toli gražu nesiekiu liaupsinti alkoholio, tik raginu stebėti, kaip jis mus nuramina, sukelia lengvą euforiją. Apima ramybė, rūpesčiai nutolsta ir pasidaro nebe tokie svarbūs, tampame jautresni, draugiškesni pasauliui, nubunda broliški jausmai. Taip pat skatinu pamąstyti – gal įstengtume tokią būseną pasiekti ir nevartodami svaiginamųjų medžiagų?
Knygoje „Vidinis gyvenimas“ daug kalbate apie meditaciją. Kodėl ją gaubia mistikos šydas?
Dėmesingo įsisąmoninimo meditacija – tikras perversmas kontempliacinių praktikų srityje. Iki šiol meditacija priklausė religinei, dvasinei sferai. Pastaruoju metu buvo sukurta labai paprastų, pasauliečiams skirtų meditacijos metodų – jų nauda sveikatai įrodyta moksliškai. Dėmesingo įsisąmoninimo meditacija labai paprasta. Keletą kartų per dieną turime susitelkti į dabarties akimirką ir stebėti, ką išgyvename, nesistengdami nieko pakeisti.
Ką patartumėte tiems, kurie nori pradėti medituoti?
Medituoti reikia mokytis, improvizuoti negalima. Kai psichologinė būklė itin prasta, norėtųsi medituoti, tačiau tuomet tai neįmanoma. Apskritai visą dieną mūsų dėmesį būna prikaustę darbai ir pramogos. Meditacija verčia sulėtinti bėgimą ir susitelkti į dabarties akimirką. Atlikite tokį pratimą: patogiai įsitaisykite tiesia nugara ir nuleistais pečiais, galite užsimerkti. Stebėkite, kas vyksta jumyse – kaip kvėpuojate, kokios mintys plaukia. Meditacija – ne mąstymas užsimerkus, o kylančių minčių ir pojūčių stebėjimas.
Ar meditacija gali sumažinti mirties baimę?
Šiam klausimui mūsų visuomenėje skiriama per mažai dėmesio. Savaime suprantama, mintis apie mirtį nieko nedžiugina, išskyrus tuos, kurie labai smarkiai kenčia. Bet kurioje situacijoje – mirus artimajam ar sunkiai susirgus – visi esame bejėgiai prieš mirtį. Senstant normalu apie tai mąstyti. Šis klausimas neišvengiamas. Meditacija padeda suvokti, kad, kol esame gyvi, svarbu džiaugtis viskuo, ką mums tenka išgyventi.
Malda – ją rekomenduojate ir tikintiems, ir netikintiems žmonėms. Kuo paaiškintumėte šį vidinio susitelkimo poreikį?
Iš tiesų kiekviena malda prasideda nuo susitelkimo. Tačiau malda – ne vien tai. Net ir pasaulietinė malda yra tikėjimo aktas, mokymasis pasitikėti nebūnant užtikrintam. Poreikį melstis žmonės pajunta tada, kai nebesusidoroja su gyvenimo įvykiais, kai juos užplūsta laimė arba neviltis. Tuomet savo viltis, baimę, padėką siunčiame mus pranokstančiai būtybei, neturėdami įrodymų, kad kas nors mus girdi ir tuo labiau, kad gausime kokį nors atsakymą. Tai vaikiška ir nuostabu. Kaip subtiliai pažymi Claude’as Nougaro dainoje Angelo plunksna: „Tikėjimas gražesnis už Dievą.“
Ką pats praktikuojate kasdieniame gyvenime?
Daug ką: kelių į vidinį gyvenimą išties nemažai! Gal net per daug? Žmona ir dukterys kartais dėl to priekaištauja, jos mano, kad turėčiau daugiau bendrauti. Rašau dienoraštį, kuriame fiksuoju mane sujaudinusias gyvenimo akimirkas ir mintis apie jas. Kiekvieną rytą 20 minučių medituoju, neretai ir po kelias minutes keletą kartų per dieną. Kai jaučiu, kad nebesusidoroju su gyvenimo įvykiais, meldžiuosi.
Parengė Lina Perkauskytė | pagal pleinevie.fr, lepoint.fr, leprescripteur.prescriptionlab.com