laikas

Biologiniai žmogaus ritmai nėra tvirti ir nekintami, jie vystosi visą gyvenimą. Iš pradžių yra ryškesni, o gilioje senatvėje iš dalies išnyksta.

Kūdikiai ir maži vaikai

Stebint kūdikius keletą dienų atidžiau, galima labai anksti pastebėti ritmus. Nuolat pasikartojančio alkio, miego ir būdravimo ritmai – pirmieji kūdikio gyvenimo pasaulyje ritmai yra bene geriausiai ištyrinėti.

Pirmosiomis gyvenimo dienomis naujagimis miega 15 – 17 valandų; po pirmųjų savaičių miego trukmė šiek tiek sutrumpėja; po trijų savaičių kūdikis vidutiniškai miega tik apie 15 valandų, o po pusmečio – tik 14 valandų. Kaip per šį laiką keičiasi miegas per 24 valandas, matyti labai ryškiai.

Naujagimis miega dažnai ir trumpai, lygiai taip pat dažnai ir trumpai būna aktyvus. Aktyvumas dažnai sutampa su maitinimu. Miego fazės pasiskirsto tolygiai per 24 valandas, maždaug 8 valandos naktį ir 8 valandos dieną, tačiau nei dieną, nei naktį vienu kartu. Kūdikio ritmai svyruoja nuo 3 iki 4 va­landų, taigi yra tankesni nei paros ritmai, didžiam mamų nusivylimui, ritmai dar nesutampa su diena ir naktimi.

Tik pamažu miego ir būdravimo ciklai ilgėja, trumpos mie­go fazės ištirpsta ilguose miego tarpsniuose ir išsivysto regu­liarus ritmas. Viena miego fazė dar gali trukti iki 6 valandų, o ilgesnės miego fazės pasislenka 2/3 į naktį ir vaikas ilgesnį laiką dieną būna žvalus.

Jau nuo trečiojo mėnesio jis gali iš­miegoti naktį 8-9 valandas ir dieną dar pamiegoti iki 3 kartų. Daugumos tokio amžiaus kūdikių miegas ir būdravimas jau sutampa su dienos ir nakties kaita. Ši miego schema – ilgesnė miego fazė naktį ir trys trumpos fazės dieną – gana tiksliai ati­tinka suaugusiojo miego schemą, kai šie nežino laiko ir neturi ką veikti.

Vaikai ir paaugliai

Penkerių metų vaikas, esant normalioms sąlygoms, visada jau turi 24 valandų ritmą. Naktį jis miega ne daugiau kaip 10-12 valandų, o dieną dar kartais trumpai priešpiet nusnūsta. Paauglystės pradžioje miego trukmė toliau trumpėja iki 8,5 valandos.

Mokyklinukai miega tik naktį ir daugiau – ne. Per pietus miega tik tuomet, kai serga. Todėl ir yra daug istorijų apie pokštus internatuose, vaikų namuose ar stovyklose, kai vaikai metais verčiami per pietus miegoti. Veikiausiai nė vienas iš jų nė bluosto nesudeda, net ir patys klusniausi, taip pat tie, kurie yra, galima sakyti, nepriklausomi nuo grupės spaudimo. 8—12 metų vaikai yra vieninteliai, kurie per pietus iš esmės negali miegoti. Jie turi visiškai stabilų 24 val. miego ir būdravimo ritmą su vienintele miego faze naktį. Jų miegas yra puikiai suderintas su kūno temperatūra ir kitais ritmiškais vyksmais.

Jau devintajame dešimtmetyje ryžtinga miego tyrinėtoja amerikietė Meri Karskedon (Mary Carskadon) paneigė pasa­ką apie „sveiką“ popiečio miegą 8-12 metų vaikams. Viena iš jos specializacijų yra Daugkartinis latentinio (slaptojo) mie­go testas (Multiple Sleep Latency Test, MSLT).

Karskedon tyrinėjo kaip tik šią amžiaus grupę Kalifornijos Stanfordo universitete pagal MSLT. Testuojami mažieji tiriamieji kas dvi valandas dvidešimčiai minučių turėdavo eiti atsigulti į pritemdytą, izoliuotą nuo garsų patalpą, kur būdavo visiškai vieni. Beveik visi suaugusieji per šią be galo nuobodžią procedūrą bent kartą per dieną užmigdavo, išskyrus 8-12 metų vaikus. Chronobiologinė išvada: šio amžiaus vaikų nereikėtų versti miegoti per pietus dėl sveikatos. T a i prieštarauja šio amžiaus (chrono)biologijai ir todėl nėra naudinga.

Sulaukus 16-18 metų miegas beveik nesikeičia. Be išorinės įtakos tolesniais metais jis kištų labai nedaug. Tačiau šių dienų jaunimas vėliausiai šiame amžiuje pradeda gyventi pagal labai tipiškus naujus ritmus. Vakarais arba bent savaitgaliais jie eina labai vėlai miegoti ir, jei gali, ilgai miega rytą, dažnai daug ilgiau nei 8 valandas. Be to, vėl pradeda miegoti per pietus. Nors toks ritmas pagrįstas veikiau grupės spaudimu nei prigimtimi, tačiau rodo, kokia lanksti paauglystės pabaigoje yra ritminė sistema. Visi kiti ritmai, t. y. kūno temperatūros, virškinimo, melatonino bei kitų hormonų, šiuo amžiaus tarpsniu yra stabilūs. Jie nevienalaikiai su miego ir būdravimo ritmu, tiksliau pasakius, jaunuoliai tyčia pasistengia, kad taip nebūtų, kai kurie tai labai nesunkai ištveria ir prarastą nakties miegą gali kompensuoti dieną. Kiti sunkiai su tuo su­sidoroja ir jiems nuolatos trūksta miego, dar ki­tiems išsivysto miego sutrikimų.

Vidutinio amžiaus suaugusieji

Daugiausia duomenų yra apie 20-60 metų suaugusiųjų biologinius ritmus, tai amžiaus grupė po paauglystės prieš senatvę.

Tarp 18 ir 20 metų miego trukmė iš lėto mažėja. Nuo 30 metų ir subjektyvi, ir objektyvi miego kokybė šiek tiek silpnėja, miegama ne taip giliai, dažniau prabundama ir miegu žmogus nebūna patenkintas. Nuo 45 metų miegas tampa dar neilgesnis ir todėl subjektyviai prastesnis. Nepaisant to, einama anksčiau ir reguliariai miegoti, nes sunkiau paslėpti nuovargį, o trumpu mirgu jį sunkiau kompensuoti. Trumpai tariant, ritminė sistema nėra tokia lanksti, kaip paauglystėje ir ekstremali jaunimo antiritmika vis labiau neįmanoma.

Objektyvi pasekmė: šiame amžiuje jau sunku dirbti pamaininį darbą. Pamaininis darbas yra stipriausias paros ritmus trikdantis veiksnys. Organizmas gali su tuo susidoroti, tačiau esant tik tam tikroms sąlygoms, priešingai, nei diskotekų karštligės jaunimas, kuriems nėra nė dvidešimties ir jie nedirba pamainomis.

Pagyvenę žmonės

Dauguma žmogaus organizmo funkcijų, veikiančių 24 valandų ritmu, nekinta ir po 60 metų; dažnai jos ir toliau vyksta sinchroniškai. Tik senyvų žmonių miego ir būdravimo tarpsniai tampa vis įvairesni ir nesutampa su kitais paros ritmo parametrais.

Kuo labiau senstame, tuo anksčiau einame miegoti. Viena priežastis yra ta, kad paros ritmų sistema jau ne tokia lanksti. Antra vertus, 24 valandų ritmai apskritai pasistūmėja į priekį, pavyzdžiui, kūno temperatūra. Žemiausia ji dabar būna jau ne 3 valandą ryto, o pamažu vis ankstėja.

Kadangi ritmai pasistūmėja, šį žmogaus kūno temperatūros pasistūmėjimą vadiname fazių pasislinkimu į priekį. Beveik visų pagyvenusių žmonių fazės, t. y. miego ir būdravimo, kūno temperatūros arba naktinio hidrokortizono išskyrimo ciklai, pasislenka į priekį. Antra vertus, tai reiškia, kad pagyvenusio žmogaus organizmas ruošiasi anksčiau keltis ir todėl tokie žmonės anksčiau pabunda.

Taip atsitinka dėl to, kad pagyvenę žmonės eina anksčiau miegoti. Jiems naktį reikia mažiau miego negu vidutinio amžiaus suaugusiesiems, be to, jie miega perpietės ir todėl pabunda anksčiau negu jaunesnieji, netgi labai anksti. Kai pagyvenęs žmogus miega per pietus ir 21 valandą vėl eina miegoti – kas yra įprasta, o senelių namuose ir pageidautina, – tai 4 valandą ryto yra išmiegojęs jau 7 valandas. Būtų keista, jei miegotų ilgiau. Deja, seni žmonės tai laiko miego sutrikimu. Tačiau problema čia kita: ką veikti senam žmogui, atsikėlusiam ketvirtą valandą ryto?

Nuo 70 metų ritmų kontūrai toliau blėsta, senoji biocheminė cirkadianinė [paros] pusiausvyra silpsta. Net ir vienas stabiliau­sių vidutinio amžiaus suaugusiojo parametrų – kūno vidaus temperatūra – nuo 70 metų darosi vis pastovesnė. Be to, seni žmonės naktį neramesni ir dažniau keliasi, nors dieną būna ramesni negu anksčiau. Trumpai tariant: kuo labiau senstame, tuo mūsų organizmas mažiau skiria dieną ir naktį.

Klausimas: kas yra nulemta gamtos ir neišvengiama ir ką pagyvenę žmonės gali patys paveikti? Daugelio vidutinio amžiaus žmonių dieną skaido profesinė veikla, kuria senoliai neužsiima. Daugelis senesnių žmonių savo kasdienybę tvarko taip, kad ji būtų net labiau reglamentuota nei jaunesnių nedirbančiųjų. Daugeliui toks reguliarumo veiksnys yra šuo; jis priverčia ne tik triskart išeiti į lauką, bet apskritai suteikia reguliarumo. Kasdienybė įgyja aiškią struktūrą, kuri gali padėti išlaikyti paros ritmus.

Pagyvenę žmonės, aiškiai susiskirstę savo laiką, paprastai būna aktyvesni už kitus, nors, žinoma, ir ne tokie aktyvūs kaip būdami jaunesni, tačiau apskritai yra sveikesni. Tai dar kar­tą neseniai įrodė viena apklausa. Išsamioje anketoje daugely­je Europos šalių, tarp jų ir Vokietijoje, apie miegą ir miego­jimo įpročius buvo apklausta daugiau kaip 13 tūkstančių žmonių. Per 1/3 vyresnių kaip 65 metų žmonių sa­kėsi turį miego sutrikimų.  Tai buvo pagyvenę žmonės, kurie mažai ką veikdavo ir nebendraudavo su aplinkiniais. Ne dau­giau miego sutrikimų už jaunesniuosius nurodė tie, kurie bu­vo patenkinti ir aktyvūs; jų pernelyg nesutrikdė tai, kad jų cirkadianinė sistema įgavo keletą papildomų ultradianinių [ritmai dažnesni negu cirkadiniai] bruožų. Ne vien amžius kaltas dėl dažnų miego sutrikimų.

Žinoma, jei seno žmogaus diena neturi aiškios struktūros, miego ir būdravimo ritmas nyksta greičiau: žmogus pabun­da ir užmiega padrikai, be jokios tvarkos, galiausiai nebesu­pranta, kur yra bei koks metas, ir taip tik dar labiau susipai­nioja, net gali prarasti savarankiškumą.

Lig šiol dar nežinoma, kas senatvėje taip išlygina biologinius ritmus, tačiau svarbiausias laiko daviklis smegenyse, nucleus suprachiasmaticus, negali būti už tai atsakingas, nes mažėja tik nuo 80 metų. Manoma, kad – kaip visa žmogaus biologija – tai priklauso nuo keleto veiksnių, ypač nuo socialinio veiksnio.

Pagal: Jürgen Zulley ir Barbara Knab (2004). Mūsų vidinis laikrodis. Vilnius: Alma littera. 47-56 psl.