Dailės terapija. Kas ji, kuo ji skiriasi nuo meno žmogaus gerovei?

0

Dailės terapijos sąvoka vis dažniau skamba tai viešose erdvėse, tai gydymo planuose, tai studijų programose, tai diskusijose apie psichinę sveikatą, tai tiesiog pokalbiuose prie kavos. Labai dažnai tas dailės terapijos suvokimas yra šiek tiek iškreiptas, suformuluotas ne taip ar tiesiog iš nepakankamo žinojimo, performuluotas per to asmens prizmę ir vidines patirtis.

Itin klaidingą dailės terapijos suvokimą pradėjo formuoti didis spalvinimo knygelių bumas suaugusiems. Plačioji visuomenės dalis pamanė, jog tai ir yra dailės terapija. Natūralu, kad kilo klausimai, o tai kam terapeutas? Ar aš vienas negaliu spalvinti namuose? O kuo jis man naudingas, pieštukus padroš? Dėl šių klausimų ir vis sutinkamų pašnekovų su savo tvirtu įsivaizdavimu, noriu pasidalinti savo žiniomis bei patirtimi ir išryškinti dailės terapijos ir meno sveikatai skirtumus. Taigi, kas ta dailės terapija, o kas yra menas sveikatai, piešimas bendruomenėse?

Dailės terapija – menų terapijos kryptis, psichoterapijos forma, kur dailė taikoma kaip pirminis komunikacijos būdas. Pats terapinis procesas dailės terapijos metu grindžiamas tuo, kad žmogaus išgyvenimai, mintys, emociškai svarbūs įvykiai būdami pasąmoniniame lygmenyje gali greičiau pasireikšti vaizdiniuose nei verbalioje išraiškoje. Terapiniame procese nuolatos sąveikauja ir tampa terapijos pagrindu kūrėjas, meninis produktas (piešinys, skulptūra ir t.t.) bei pats terapeutas. Kiekvienas asmuo dalyvaujantis dailės terapijos sesijoje ir kurdamas meninius produktus juose ištransliuoja savo vidinio pasaulio (dažnai neįsisąmoninto) turinius ir taip leidžia vidinėms temoms tapti aktualioms, matomoms, įprasmintoms ar tiesiog išsakytoms. Meninis produktas tampa tarsi įrodymu to, kas vyksta žmogaus viduje, visa tai gali kisti, transformuotis. Svarbu kliento, terapeuto ir piešinio dinaminis santykis dabartyje ir gebėjimas priimti visus jausmus bei išgyvenimus čia ir dabar. Taigi, dailės terapijoje patį procesą veda dailės terapeutas, asmuo turintis dailės terapeuto išsilavinimą.

Menas žmogaus gerovei, kaip teigia leidinio „Menas žmogaus gerovei“ autoriai – kūrybinis procesas, kuriame neanalizuojamos asmens vidinės patirtys, išgyvenimai. Jis gali būti skirstomas į suvokimo meną/meninę veiklą ir dalyvaujamąjį meną/meninę veiklą. Suvokiamasis menas, paprastai sakant, yra mums visiems įprasti meniniai renginiai, pvz., parodos, ir jie vyksta taip pat mums įprastose vietose. Antai, dalyvaujamasis menas ar meninė veikla – procesas, kai žmogus aktyviai įtraukiamas į procesą, kai jis tampa kūrėjo ar gyvojo kūrinio dalimi. Šiuos procesus, kaip jau galite numanyti, gali vesti įvairių sričių menininkai.

Dabar jau tapo aišku, jog kaip psichoterapija negali vykti be psichoterapeuto ar psichologo konsultacija be paties psichologo, ar gydytojo konsultacija be gydytojo, taip ir dailės terapija nėra galima be dailės terapeuto. Reikalavimai dailės terapeuto išsilavinimui šiuo metu yra aiškiai apibrėžti Lietuvos Respublikos įstatymais. Lietuvoje dailės terapeutai ruošiami Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ir Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto jungtinėse dailės terapijos magistro studijose. Tai yra sveikatos priežiūros sritis. Tuo tarpu, menas žmogaus gerovei yra sociokultūrinė veikla, kuri naudoja meną asmens ar bendruomenės fizinei, psichinei ar socialinei būklei ir gerovei stiprinti. Pats procesas gali vykti kuruojamas menininkų, gali vykti susibūrus bendraminčių būriui ir t.t.

Analizuojant dailės terapijos ir meno žmogaus gerovei skirtumus būtina aptarti ir santykio su dalyviais klausimą. Dailės terapijoje, kaip ir psichoterapijoje, konsultacijoje su psichologu, laikomasi terapinių santykių taisyklių tarp terapeuto ir kliento/paciento. Terapeutas su atėjusiu į terapiją asmeniu aptaria taisykles, trukmę, tikslus, vietą, atsako į asmens keliamus klausimus dėl proceso eigos, priemonių naudojimo galimybių ir pan. Dailės terapijos proceso tikslas gali būti siejamas su asmens psichologinio, emocinio, raidos ar socialinio gerbūvio siekimu. Analizuojant meno žmogaus gerovei santykius su dalyviais svarbu suprasti, jog jie dažniausiai yra pedagoginiai. Menininkas, kūrėjas ar grupės lyderis dažniausiai vadovauja bei redukuoja grupės dalyvius įvairiais kūrybinio proceso klausimais. Dažnai tai būna bendradarbiavimas. Jo metu dalyvių pozicijos tarpusavyje gali kisti. Tarp dailės terapeuto ir kliento/paciento pozicija/rolė keistis negali.

Pats kūrybinis procesas, kuris vyksta dailės terapijos metu ar meno žmogaus sveikatai metu turi ir panašumų, ir skirtumų. Vienas iš panašumų – nereikia mokėti piešti, bet svarbu leisti sau dalyvauti procese. Dailės terapijoje procesas yra terapinio stebėjimo objektas ir yra interpretuojamas. Jis yra nukreiptas į savęs pažinimą, refleksiją. Antai procesas, kuriame tiesiog žmonės bendruomenėje kuria ir nereflektuoja, yra nukreiptas į atsipalaidavimą, malonių pojūčių išgyvenimą. Ši dalis yra labai svarbi, tad norisi tikrai sudėti tinkamai akcentus ir pakartoti. Dailės terapijoje vyksta refleksijos, savęs pažinimas, įsisąmoninimas, o kituose bendruomenių piešimo procesuose siekiama tiesiog pabūti kartu, atsipalaiduoti.

Taip pat nemažai svarbus yra ir vietos klausimas. Rekomenduojama, jog ilgalaikės dailės terapijos metu, nekistų jos vieta, kabinete nevyktų kardinalių pokyčių. Saugi erdvė, kuri žmogui tampa jau pažįstama, leidžia drąsiau jaustis, laisviau rinktis priemones, atviriau pasinerti į kūrybinį procesą. Tai gali būti kambarys, kabinetas, studija ir pan. O štai ne terapiniam procesui visai nereikalingas patalpos stabilumas, vieta gali kisti, erdvė gali nuolatos transformuotis. Pats procesas, kuriame nėra savianalizės, refleksijų, siekio gali vykti uždaroje patalpoje, gatvėje, atviroje erdvėje, gamtoje ir t.t.

Galiausiai svarbu aptarti ir rezultatus. Meno žmogaus gerovei tikslas – sukurti estetinį rezultatą, pristatyti jį įvairiomis formomis viešose vietose. O štai dailės terapijos metu sukurti kūriniai nėra eksponuojami. Jie yra asmens išgyvenimų, pasąmonės turinių atspindžiai ir tampa kliento/paciento dokumentu. Turiu minty, kad piešinys lieka kaip faktas iškeltos problemos, aktualijos, išgyvenimo, kuri procese yra analizuojama, interpretuojama, reflektuojama. Dailės terapijos metu visi piešiniai yra saugomi ir tik pasibaigus sesijoms atiduodami klientui/pacientui. Jiems niekuomet nėra keliami estetiniai reikalavimai.
Taigi, dabar, manau, įvardinus ir aptarus pagrindinius skirtumus yra pakankamai aišku kodėl suaugusiųjų spalvinimo knygelės nėra dailės terapija, o papiešimas bendruomenėje nekelia gilesnių išgyvenimų. Tiek dailės terapija, tiek menas žmogaus sveikatai yra svarbūs nūdienos reiškiniai, tačiau tik suvokus jų skirtumus galima tikslingai arba eiti į savianalizę, savivoką dailės terapijoje arba eiti bendruomeniškai piešti bendraminčių būryje.

Naudota literatūra:
1. Audronė Brazauskaitė, Menų terapija ir menas sveikatai, iš paskaitų ciklo Dailės terapija Lietuvoje ir Europoje, 2013.
2. Sud. Roma Survilienė, Menas žmogaus gerovei, 2012.
3. Sud. S. Mostauskis, A. Brazauskaitė, Menas, terapija, sveikata, Kaunas: VDA Kauno fakultetas, 2017.
4. Sud. Dalley Tessa, Dailė kaip terapija, Vilnius: Apostrofa, 2004.

Vaida Adomaitienė | terapijadailes.weebly.com
Dailės terapeutė

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here