Dailininko pasirinkimas

0 (0)

Didysis Leonardas da Vinčis sutiko nutapyti didžiulę Jėzaus ir apaštalų Paskutinę vakarienę vaizduojančią freską Milano Švč. Marijos Maloningosios vienuolyno valgomajame.

Troško sukurti šedevrą, tad dirbo labai kruopščiai, neskubėda­mas. Nepaisant vienuolių nekantrumo, darbas į priekį ėjo iš lėto.

Ištisus mėnesius Leonardas ieškojo tinkamo pozuotojo Jėzaus veidui. Norėjo rasti žmogų, kurio veide atsispindėtų stiprybė ir švel­numas, dvasingumas ir vidinė šviesa.

Galiausiai tokį surado. Tai buvo kuklus ir tvarkingas gatvėje sutiktas vaikinas. Jo bruožus suteikė Jėzaus veidui.

Praėjus metams Leonardas ėmė sukiotis skurdžiuose Milano kvar­taluose ir abejotinos reputacijos smuklėse. Šį kartą ieškojo žmogaus, kuris tiktų pozuoti tapant Judo, apaštalo išdaviko, veidą. Norėjo rasti žmogų, kurio veide išryškėtų nerimas, nusivylimas, pasirengimas išduoti geriausią draugą. Ištisas naktis prasisukiojęs tarp įvairaus plau­ko nenaudėlių, tapytojas pagaliau rado tai, ko ieškojo.

Atsivedęs pozuotoją į vienuolyną, ėmėsi piešti pirmuosius štrichus. Staiga atvykėlio akyse pastebėjo ašaras.
– Kas atsitiko? – įdėmiai žvelgdamas paklausė Leonardas.
– Esu tas pats, kuris prieš metus jums pozavo tapant Kristų, – sumurmėjo žmogus.

Perversmas kosmetikos pasaulyje: sielos grožis padaro veidą gražų.

Šaltinis:
Bruno Ferrero. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 130-131 p.