Darausi paranojiškas: įtariu, kad ji kažką nuo manęs slepia

0 (0)

Šaltinis: Evan M Ortiz / flickr

Klausimas: Man 23 metai, esu vaikinas, yra problema su kuria niekaip nesusitvarkau. Turiu merginą, gyvename kartu. Mano mergina yra darbšti, rūpestinga, draugiška ir nekelia jokių „scenų”. Kartu gyvenimas kol kas klostosi labai puikiai. Net mintis į galvą nešauna, kad galėtų kitaip.

Tačiau… Bėda yra turbūt manyje, nes darausi paranojiškas. Vis randu įvairių įtarimų, kad ji kažką nuo manęs slepia. Ieškau prie ko prikibti. Savo merginos nelaikau „narvelyje”. Skatinu ją išeiti į miestą su draugėmis, susitikti su senais draugais, bet nors pats tai skatinu, visada viduje jaučiu nerimą, kad gali nutikti kažkas neplanuoto.

Įtarinėju ją nepagrįstais dalykais. Mano manymu, tai gali turėti įtakos mano senoji meilė. Ji mane išdavė, skaudžiai išgyvenau, todėl manau, kad dabar dėlto esu toks įtarus su savo mergina. Dažnai apgalvoju savo veiksmus. Permąstau savo gyvenimą. Bandau susitvarkyti su savo problemomis geriau pažindamas save ir situaciją. Tačiau tai padeda neilgam. Jei ne aš, turbūt mūsų santykiai būtų tokie apie kokius svajoja daugelis žmonių – tobuli. Todėl noriu paklausti jūsų, ką man daryti, jei paskutiniu metu nebegaliu žiūrėti į tai pro pirštus? Baiminuosi, kad ateityje tai gali rimtai pakenkti mūsų santykiams.

Saulius (vardas pakeistas)

Atsako psichologė Eglė Malokviejūtė. Komentaras: Labas, Sauliau. Dėkoju už Tavo laišką ir pasitikėjimą. Džiaugiuosi, kad turi rūpestingą, draugišką merginą. Savo laiške kalbi, kad gyvenimas kartu klostosi puikiai ir net neįsivaizduoji, kad gali būti kitaip. Iš to suprantu, kad Tau sunku galvoti apie tai, kad santykiai gali ir sugriūti, kad jie nėra nekintantys ir gali kas nors pasikeisti. Ir visgi tokios mintys nuolat ateina, kelia Tau didelį nerimą ir primena, kad su santykiais gali nutikti visaip.

Gyvenime beveik nėra nekintančių dalykų, net ir seniai stūksantis Gedimino bokšto kalnas juda, o ką jau kalbėti apie santykius. Natūralu, kad jie kinta ir kis. Ir taip, jie gali būti glaudesni, tolimesni ar visai nutrūkti. Mes santykių nenusiperkame su garantija visam gyvenimui, taigi natūralu, kad kyla nerimas. Supratimas, kad santykiai priklauso nuo dviejų žmonių pastangų gali padėti juos puoselėti, stengtis dėl jų. O stengtis visiems yra kur. Laimingos poros nors leidžia laiką su kitais žmonėmis, tačiau jaučia, kad geriausiai jaučiasi būdami kartu su mylimuoju, nes tuose santykiuose jie priimami, palaikomi, atsipalaidavę. Kai santykiuose turi tai, ko reikia, dairytis į šoną ne taip aktualu. Džiugu, kad stengiesi ir bandai spręsti savo perdėtą susirūpinimą, įkyrias mintis.

Pagal Tavo pasakojimą suprantu, kad daugelis probleminių situacijų Jūsų santykiuose yra faktiškai neutralios, tačiau Tau kylančios mintys sukelia nerimą, pavydą, pyktį. Pavyzdžiui, neutrali situacija, kai Tavo draugė su kitais žmonėmis išeina į miestą sukelia Tau nerimą, kad kažkas gali nutikti neplanuoto, o tas „kažkas“ gali sugriauti Jūsų santykius. Labai gerai, kad pats kritiškai gali įvertinti savo minčių pagrįstumą. Iš tikrųjų – buvusi nelaiminga meilė galbūt suformavo nepasitikėjimą kitais ir savimi. Galbūt atsirado įsitikinimas, kad kiti žmonės gali apgauti, o gal atsirado įsitikinimas, kad nesu vertas meilės. Labai svarbu, kad stengiesi pažinti save ir situacijas, domiesi, rašai mums. Nors sakai, kad tai padeda neilgam, bet svarbu nenuvertinti savo pastangų. Net mažiausios pastangos yra geriau nei jokių pastangų. Laiško pradžioje rašei, kad tai yra problema, su kuria nesusitvarkai. O kaip atrodytų „susitvarkymas“ su šia situacija? Koks pavydo jausmas Tau ir Tavo draugei būtų priimtinas? Ar norėtum visai nejausti pavydo, nerimo? Kaip tada būtų su motyvacija stengtis dėl santykių?

Suprantu, kad per daug nerimo gadina santykius ir esi teisus sakydamas, kad reikia pasigilinti į save: iš kur tos mintys kyla? Gal galima panagrinėti pačiam ar su psichologo pagalba: kas „slepiasi“ už nepasitikėjimo? Nepasitikėjimas savimi ar kitais? O gal ir viena ir kita? Jeigu problema – nepasitikėjimas savimi, tuomet verta stiprinti savo savivertę, skaityti šią temą nagrinėjančias knygas (pavyzdžiui: C. Andre „Netobuli, laisvi ir laimingi“, M. Fennel „Įveikite menką savigarbą“), kreiptis pagalbos į psichologą, bandyti atrasti savo stiprybių ir kreipti dėmesį į jas, o ne į silpnybes. Jeigu problema – nepasitikėjimas kitais, tada verta nagrinėti, iš kur jis atsirado ir ar visi žmonės vienodi, ar visi yra išduodantys ir nepatikimi. Kokie įrodymai rodo, kad Tavo mergina gali pasielgti ir nepasielgti taip pačiai, kaip ankstesnė mergina?

Viena tikrai yra aišku – dedant pastangas nagrinėti save, padedame ne tik sau, bet ir mūsų santykiams su aplinkiniais.

Vilniaus šeimos psichologijos centro psichologė Eglė Malokviejūtė
Kontaktai: +37062058759, egle@seimospsichologija.lt