Darbuotojams, kurie nesijaučia vertinami darbe
0 (0)

Dirbti, kai nesijauti vertinamas ar pastebimas savo darbovietėje, gana sudėtinga. Dažnam iš mūsų yra reikalingas pripažinimas, geras žodis apie atliekamus darbus ir įdėtas pastangas, padėka ar diplomas. Ir tai yra natūralus žmogiškas poreikis. Kai kurie darbuotojai gali jaustis nevertinami, kai jų nuomonė nėra išgirstama, kiti gali jaustis nevertinami, kai jų nekviečia prisijungti prie projektų, apie kuriuos svajojo ir kalbėjo, kiti gali jaustis nematomi, kai paaukštinamas paskiriamas vos kelis mėnesius laiko dirbančiam naujokui, o ne jiems, lojaliems įmonės darbuotojams. Ką daryti, kai norisi bet kokiais būdais gauti dėmesio iš vadovo, kolegų? Kaip kalbėti?

Pirmiausia, suteikite vertinimą pats sau. Tai, ką gauname iš išorės (kitų pagyras, finansines premijas, paaukštinimus) neskatina taip stipriai, kaip vidinė mūsų motyvacija. Atlikę užduotis, pats įsivertinkite savo veiksmus – ką galėjote padaryti kitaip, kad rezultatas būtų pasiektas greičiau arba efektyviau? Dėl kokių veiksmų galite savimi didžiuotis? Ko naujo išmokote arba kokių pamokų gavote po projekto įgyvendinimo? Kokios jūsų stipriosios savybės padėjo pasiekti tokio rezultato?

Taip pat reikėtų realistiškai įsivertinti, ar tikrai mano pastangos nėra vertinamos. Vadovai, turėdami daug darbuotojų, gali suteikti ne tokį grįžtamąjį ryšį, kokio jūs tikitės – gali pasakyti kelis žodžius prasilenkiant koridoriuje, o ne pusvalandį kalbantis jo kabinete. Kolega gali pagirti jūsų darbus pietaujant, o jūs tik priimate tai kaip savaime suprantamą dalyką arba nuleidžiate galvą murmėdamas „Na baik tu, pasisekė tik atsitiktinumo dėka“. Tad atkreipkite dėmesį, ką darote, kaip jums pasakomas įvertinimas, pagyrimas? Ar pats neatmetate jų ir neišsukinėjate nuo dėmesio?

Dar vienas būdas „tapti matomam“, yra pokalbis su vadovu. Kaip prašyti vadovo „dėmesio“? Nesiekite jo pakeisti ar išugdyti žarstyti komplimentus, tiesiog kalbantis atkreipkite jo dėmesį į aspektus, kurių jums iš tiesų trūksta. Paprasčiausiai galite prašyti jo grįžtamojo ryšio – priminkite vadovui pastaruosius savo atliktus darbus, įvykdytus projektus, ir sakykite, jog norite sužinoti, kur yra jūsų stiprybės ir ko dar reikėtų jums pasimokyti. Taip pat galite paminėti, jog kai jaučiate, jog esate naudingas įmonei ar žmonėms, galite nuversti kalnus.

Stenkitės pats pastebėti kitų darbuotojų, vadovų darbus ir pastangas. Padėkokite jiems už darbą ir įvertinkite jų pastangas gerais žodžiais, padėkite jiems bendradarbiaudami. Taip galite sukurti pokytį savo įmonės kultūroje. Kolegos ims pastebėti jūsų darbus, grįžtamasis ryšys, dalinimasis savo įžvalgomis apie kitų atliktus darbus pamažu taps norma jūsų įmonėje. Galite net išsikelti mažus tikslus, jog kartą per dieną pastebėsite kitų kolegų atliekamus darbus ar pastangas ir pagirsite juos (pavyzdžiui, „Na ir šaunią prezentaciją padarei. Puikiai padirbėjai!”)
Nepamirškite padėkoti už gaunamą grįžtamąjį ryšį, konstruktyviai vertinkite gaunamą kritiką, kadangi ji skatina tobulėti. Taip pat nepamirškite, jog norėdami gauti žvaigždutes ant antpečių, pirmiausia turite jas užsitarnauti.

Verslo psichologė Eglė Rūkštelytė | UAB „Galimybių Arsenalas“ galimybes.lt
Iliustracija unsplash.com

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

2 Responses

  1. Eglė parašė:

    O ką daryti, kai įmonėje dirbame tryse, aš, vadovas ir vadovo sūnus? 45 val. per savaite praleidžiu su sūnumi, kuris visą darbo dieną tvarkosi asmeninius reikalus, aš tuo tarpu apsipylusi darbais, nes nu juk maža įmonė, kas dar padarys? Jei sūnus padaro klaidą, kuri atneša nuostolius – į tai nereguojama, jei aš padarau menkiausią klaidelę – esu sudrausminama. Mūsų net klaidų santykis yra turbūt 1 prie 50, o padarytų darbų santykis atvirkščias 50 prie 1! Ar tokiu atveju įmanoma išsikovoti vertinimą ar tiesiog keisti darbą?

  2. Darbo spintos parašė:

    oi kokia nesmagi situacija… Egle, manau kažką pakeisti praktiškai neįmanoma. Arba susitaikyti su tuo, arba keisti darbą. Tėvui sūnus visuomet liks vaiku, net jei tai jo pavaldinys. Ir jo klaidų, bent prie pašalinių (ne šeimos narių) niekada nepripažins, nes tai nuvertina ne tik sūnų kaip darbuotoją, bet gal net labiau save, kaip žmogų, išauginusį klystantį, netobulą vaiką.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.