Degančios širdies paslaptis

Mūsų širdis, tai paslaptis. Nėra visai aišku, kodėl ji taip veikia, kodėl mums tas ar anas patinka.. Negalime įpūst į ją ugnies vos tik panorėję. Kai išvystame kažką nuostabaus, įsimylime ar liekame sužavėti, širdis suliepsnoja tokia ugnimi, kad gali pakelti VISKĄ.

Šią ugnį privalome saugoti. Tai didelis turtas. Rūškana diena, įvairūs rūpesčiai ar nuobodūs žmonės gali ją nesunkiai užgesint. Gerai būtų pertvarkyti savo aplinką taip, kad ji nuolat primintų svajones ir taip palaikytų degimą.

Ne visas emocijas reikia saugoti ir leisti reikštis gyvenime. Svarbu gerai save pažinti. Paprastas būdas, kaip atsirinkti, yra prognozavimas. Reikia tiesiog blaiviai pasižiūrėti, link kokių pasekmių viena ar kita emocija mus nuvestų gavusi laisvą valią.

Jei kilus įkvėpimui, gražiai emocijai, svajingai vilčiai nebus leista pasireikšti ten, kur iš pat pradžių buvo skirta, tai gali prasiveržti visai kitur, deja, jau nebe tokia patrauklia išraiška. Kuo aukštesnė neišsipildžiusi emocija, tuo atgrasesnė vėlesnė jos išraiška. Taip atsiranda emocingi, nuo realybės atitrūkę žmonės, linkę į priklausomybes ir kitas bėdas.

Jei nesikausime už savas svajones, kausimės už svetimas. Gyvename tik tiek, kiek sekame savo svajonėmis. Svajones privalu ginti. Mūšis vertas to.

Daugiau šilumos ar pelenų sukursime, sau ir aplinkiniams, priklauso nuo mūsų pasirinkto tikslo. Žmogus vertas tiek, kiek vertas tikslas kurio jis siekia. Titano Prometėjo ugnis sušildė ir apšvietė visą mirtingųjų giminę. Žmogus it veidrodis gali siųsti šviesą į tamsiausias būties kerteles.


Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.