Deimantų laukas

3

Netoli Indo upės gyveno persas Ali Hafedas ir turėjo didelę žemės valdą su sodais, pasėliais ir daržais. Tai buvo turtingas ir viskuo patenkintas žmogus.

Kartą jį aplankė vienas budistų šventikas, Rytų išminčius. Atsisėdęs prie laužo jis ėmė pasakoti apie pasaulio sandarą.

Pasak jo, kažkada pasaulyje tvyrojo rūkas. Visagalis pirštu užkabinęs jį, ėmė sukti vis smarkiau ir smarkiau, kol rūkas virto dideliu ugniniu kamuoliu.

Tada kamuolys nuskriejo tolyn, o besirisdamas surinko į save visą drėgmę – ši virto lietumi ir atvėsino žemę.

Paskui iš rutulio išsiveržė susikaupusi ugnis ir virto kalnais, slėniais, lygumomis. Pasaulis tapo gražus.

Greičiausiai atvėsusi masė virto granitu, lėčiau atvėsusi – variu, dar lėčiau – sidabru, dar lėčiau – auksu ir visų lėčiausiai – deimantais.

– Deimantai – tai sustingę saulės šviesos lašeliai, – pasakė šventikas.
Išminčius paaiškino Ali Hafedui, jog jis, radęs nykščio dydžio deimantą, galėtų nusipirkti visą karalystę, o jei turėtų deimantų kasyklą – galėtų visus savo sūnus pasodinti į sostus.

Išgirdęs apie deimantus, Ali Hafedas negalėjo visą naktį užmigti, taip jis įsigeidė tos deimantų kasyklos.

Vos išaušo jis puolė prie šventiko:
– Gal pasakytum kur galėčiau rasti deimantų?
– Deimantų! Kam tau jų reikia? – nustebo senolis.
– Noriu būti turtingas.
– Jei taip, eik ir ieškok. Rask upę, tekančią tarp aukštų kalnų per baltus smėlynus – ten ir bus deimantų.

Ir Ali Hafedas pasiryžo ieškoti. Jis pardavė savo valdas. Šeimą paliko kaimyno globai ir iškeliavo.

Jo paieškos prasidėjo Centrinėje Afrikoje, Mėnulio kalnuose. Vėliau jis vyko į Palestiną, tada keliavo į Europą. Galų gale visiškai nuskurdęs, praradęs viltį ir jėgas jis atsidūrė Barselonoje.

Stovėjo jis ten liūdnas paplūdimyje ir pamatęs pro Heraklio stulpus atsiritančią potvynio bangą nėrė į putojančius jos vandenis ir neiškilo.

Ali Hafedo žemę nupirko vienas žmogus. Kartą sode jis girdė kupranugarį. Kai gyvulys įmerkė nosį į upelio vandenį, žmogus baltame smėlyje pastebėjo keistą šviesos blyksnį. Tai buvo juodas akmuo, jis blizgėjo visomis vaivorykštės spalvomis.

Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo nešlifuotas deimantas. Sodo upelyje buvo rasta dar daug panašių akmenų. Tai buvo Golkondos deimantų kasyklos pradžia. Dabar didžiausios pasaulyje.

Ali Hafedas klajojo po svetimus kraštus ir pražuvo nuskurdęs turėdamas visą deimantų lauką namuose.

Ir šiandien žmonės daro vis tą pačią klaidą – nemato turto, kuris yra visiškai šalia, „deimantų akrai“ yra čia pat, kur gyvenate.

Didieji neatrasti pasaulio turtai glūdi po žmonių kepurėmis.

Parengta pagal:
Og Mandino. Sėkmės universitetas. Luceo: Kaunas. 2012, 94-108 p.

Dalintis:

3 COMMENTS

  1. jei Lietuvoje negalima susikurti aplinkos kuri man patinka aš ją rasiu jau sukurtą. kodėl nekuriu aplinkos Lietuvoj, todėl kad visur uždėti šlagbaumai, neleidžiantys daryti tai kas man patinka. Yra populiarūs pomėgiai ir čia toli eiti nereik..nereik nei kojos iš namų iškelti…bet mano poreikiai didesni ir ne visus juos gali pateisinti Lietuva. visa tai ko nemėgstu Lietuvoj negaliu pakeisti savo jėgom. Kai sako dovanaoju aš jum savo vietą. Išnaudokit ją geriems darbams.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here