aciu

Tam tikrais sunkiais gyvenimo etapais patiriame bejėgiškumo jausmą, pasiduodame nevilties savivalei, kuri, jeigu nėra sutramdoma, skverbiasi į vis gilesnius sąmonės sluoksnius, pažeidžia tiek mūsų pačių sveiką santykį su savimi, tiek santykius su aplinkiniais. Dėkingumo jausmas, atvirkščiai, moko susitelkti į dabartį ir įžvelgti visą nueitą mažesnę ar didesnę kelio atkarpą, kurią suformavo mums artimi žmonės, tam tikri įvykiai, kad ir kokie jie būtų, bei mūsų pačių atkaklumas: „Kai žmogus dėkingas, jo gyvenime savaime atsiranda dar daugiau dalykų, už kuriuos reikia dėkoti, jis patiria dar daugiau džiaugsmo. Kai žmogus dėkingumą pamiršta ir nuolat dejuoja, džiaugsmas nyksta“ (Louise L. Hay). Tad koks yra dėkingumo ryšys su mūsų egzistencine kokybe ir kaip dėkingumo galia atsiliepia kasdieniuose santykiuose?

C. G. Jungas pastebėjo, jog „gyvename ne tuo, ką turime, o tuo, kas mums žadama ne šiandienos šviesoje, o ateities tamsoje, kur laukiama tikrojo saulės patekėjimo“. Iš tiesų, kurį laiką stebėdami savo mintis, daugiausiai išvysime ateities baimių, nerimą dėl tam tikrų gyvenimo situacijų, ar atvirkščiai – tai, kas seniai praėję, tačiau vis dar velkasi net tuomet, kai esame laimingi. Tam, kad išmoktume priimti tai, ką turime geriausio, būtent šiuo metu – ne praeityje, ne ateityje, bet dabar – turime apsižvalgyti aplink savo gyvenimo ratą. Jei kiekviename jo taške įžvelgsime dėkingumą už tai, kad tuo metu įgytos tam tikros patirtys lėmė svarbų gyvenimo postūmį, ir kad būtent mums buvo skirta priimti šią duotybę, pamažu rastume balansą rato centre, o tai, kas buvo išskaidyta, natūraliai rastų sau skirtą vietą: „Gyvenimo kreivė yra lyg kulkos parabolė. Išvesta iš pradinės ramybės būsenos, kulka pakyla ir vėl grįžta į ramybės būseną“ (C. G. Jungas). Ši ramybė neateina staiga – ją reikia užsitarnauti, o vienas iš tokių būdų ir yra dėkingumas. Visų pirma – tai dėkingumas tiems, kurie tam tikru laiku pastūmėjo mus arčiau gyvenimo rato centro. Taip pat dėkingumas toms aplinkybėms, kurios metė iššūkį tada, kai pamiršdavome dėkoti. Galų gale dėkingumas gyvenimui už duotą pagrindą atskleisti savo vidines stiprybes ir pasikliaujant jomis tiesti džiaugsmo ir ramybės kelią.

Stipriausias dėkingumo ryšys su egzistencine kokybe labiausiai pasireiškia per atvirą santykį su kitais ir gebėjimą įvertinti to santykio prasmę. Net pats menkiausias, pats mažiausias nuoširdus noras išgirsti kito išgyvenimus, išklausyti ir suprasti – stiprina tarpusavio pasitikėjimo jausmą, skleidžia tuos dėkingumo žiedus, kurie negali prasikalti ten, kur tvyro vidinė tuštuma ir nepasitenkinimas: „Dėkingumas – tai gražiausias žiedas, kuris pražysta iš sielos“ (H. W. Beecher). Šie dėkingumo žiedai nepražysta savaime be saulės ir lietaus pagalbos – tam, kad išmoktume pastebėti dėkingumo ženklus, visų pirma turime savęs paklausti, koks yra mūsų kiekvieno dėkingumo ryšys santykyje su kitais? Kuo labiau šis ryšys yra pažeistas vidinių nuostatų (neapykantos, nusivylimo, gėdos ir t. t.), tuo sunkiau atpažinti tuos dėkingumo trupinėlius savo kasdienybėje. Kiekvienas trupinėlis, išbarstytas tamsioje praeities dykvietėje, niekur nedingsta: anksčiau ar vėliau ateina laikas įsiklausyti į jų šauksmą ir grįžti ten, kur užgimsta pirmosios dėkingumo kibirkštėlės. Jos įplieskia gyvenimo dirvoje naują gyvastį, kuri prikelia ir tuos prigesusius daigelius, merdinčius nuo žvarbaus minčių vėjo: „Visada Žemėje per mažai gerų žodžių – meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos Žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtumėm“ (J. Marcinkevičius).

Abejingumas tiek savo paties, tiek kitų egzistencinei kokybei užkerta visus kelius į džiaugsmą būti dėkingiems: kiekviena diena, kuria nusivylėme, mažina būties gebėjimą stebėtis. Sulig kiekviena diena prarasdami šias nuostabos valandėles, tampame abejingi būties grožiui, todėl nyksta tarpusavio pasitikėjimas, mažėja pagarba sau ir kitiems, pasislepiame savigailos prieblandoje ar pasineriame į pykčio šėlstančią jūrą. Todėl nutolstame nuo gyvenimo rato centro, kol galiausiai atsiduriame kažkuriame sąstingio taške ir laukiame, kol vėl kas nors pastūmės ir iš naujo atstatys vidinį balansą. Vis dėlto, kol neišmoksime vertinti to, kas mus vienija, o ypač – tų stiprybių, kurios leidžia vienas kitame atpažinti gelmiškuosius būties resursus, tol lindėsime tamsiame nepasitenkinimo ir vidinio skurdo urve.

Dėkingumas moko ne tik atsiverti kitam, džiaugtis tuo, ką turi ir pan., tačiau, visų svarbiausia – dovanoti save ir dalintis tuo, ką išgyveni: „Žvelgiant plačiau, turbūt ne tik kalba, bet ir apskritai bet kokios žmonių kultūros užuomazga yra etinis savęs dovanojimo gestas, o savęs izoliacija, egoizmas yra tos kultūros sekinimas ar tiesiog naikinimas“ (E. Šidlauskas). Dovanoti savo laiką, dalintis savosios būties trupinėliais taip, jog jaustumėmės dėkingi visam, kas mus supa, nėra taip paprasta, kaip galėtų atrodyti. Dažniausiai, izoliuodami save komfortabilioje ego terpėje, bijome išvysti toliau, kur driekiasi neregėta erdvė mažyčių spalvingų pasaulių.

Kiekvienas iš šių pasaulių yra lygiai tokiame pačiame sąryšyje su kitais, kaip ir vieno rato stipinai, kuriuos jungia viena centrinė ašis. Jei visi šie stipinai ištrūktų ir visi pasuktų kas kur sau, ratas prarastų savo funkciją – visa nustotų judėti, liktų tik paskiros dalys. Taip ir paskirstydami kam save dovanoti labiau, o kam, galbūt išvis neverta, nubrėžiame tam tikras ribas, už kurių kiti lieka tik svetimieji, atstumtieji, „įdaiktinti“ lyg aplinkos interjero dalelytės. Tačiau nė vienas negimė būti vien šios Žemės interjero dalimi – tik patyrę vientisumą su visu, kas gyva, jausimės dėkingi ir nebijosime priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Jei negalime jo tokio priimti, pasiduodame baimės vergijai, kuri apriboja mūsų būties raišką: „Gyventi meilėje – vadinasi, apimti visa kita. Tikroji meilė leidžia įsitikrinti savo veiksmo dorovine tiesa. Todėl Augustinas sakė: mylėk ir daryk, ką norėtum daryti“ (K. Jaspers). Kai esi dėkingas net tada, kai apima neviltis, lengviau pasikliauti šia tiesa – kai pasikliauji savimi ir kitu – pasitiki ir tuo, ką duoda gyvenimas. Ir kad ir kokį pokštą jis beiškrėstų, kad ir kokią tragediją beatneštų, – nenustodamas save dovanoti, su laiku atrasi tai, kas paslėpta nuo godžių akių ir rankų.

Pasak Th. Mertono, “šiuolaikinio žmogaus sąmonė yra linkusi kurti solipsistinį sąmonės burbulą, egoistinį „aš“, įkalintą nuosavoje sąmonėje, izoliuotą nuo kitų „monadų“ ir neturintį jokio ryšio su jomis, žiūrintį į jas kaip į daiktus, o ne kaip į asmenis”. Toks „daiktiškas“ požiūris į kitus atima iš mūsų galimybę pažinti kitokį pasaulį, praplėsti savo siauro matymo ribas, o tuo labiau nemoko būti dėkingam gyvenimui, kad ir koks jis būtų.

Dėkingumas vystosi per abipusę pajautą, kuomet sąmoningai įvertinęs kito tau suteiktą nuoširdžią pagalbą, negailėjant laiko, perduodi savo padėką kitam, kuris, jei tavyje pajuto pokytį, atsilygina besąlygišku priėmimu ir linki tau gero. Tokie abipusiai dėkingumo mainai moko ne tik atsiriboti nuo „daiktiško mąstymo“, bet ir nuo savo pačių iliuzijų, kad kažkas turi jaustis mums dėkingas, tarsi būtų kuo nors mums įsiskolinęs. Atvirkščiai, tai mes patys turime mokytis stebėti dėkingumo ženklus bet kurioje situacijoje, bet kuriame žmoguje, kuris, galbūt nemoka džiaugtis tuo, ką turi dėl tos pačios priežasties kaip ir mes – dėl bergždžio lūkesčio, kad tuos ženklus atpažins kas nors kitas. Tad dėkingumą turime ugdytis patys, o ne laukti kažkokio atlygio – tereikia nurimti ir pažvelgti į savo vidinį veidrodį, kurio atspindžiu geriausiai galime pasitikėti: „Juk tiktai tyloje tegali suprasti, ar gerai, ar teisingai gyvenai per dieną, ar nenuskriaudei, neužgavai kito, tiktai ramybėje teįmanoma sumanyti būsimos dienos darbus, tuos, kurių būtinai reikia žemelei, gyvuliui, tavo žmonėms“ (R. Granauskas). Vidinis susiskaldymas neleidžia tai tylai įsivyrauti mūsų kasdienybėje, kuri pati savyje yra meditatyvi: dėkingumas išauga iš tos tylos šaltinio, iš to visybiškumo, kuriame viskas natūraliai dera tarpusavyje.

Jei mums būtų duota galimybė prasukti visą gyvenimo juostą – nuo pat vaikystės iki dabarties momento, ir jei labiausiai būtų išryškintos tos detalės, kurių nepastebėjome arba seniausiai pamiršome, tikriausiai, visas šis filmas įgautų kitokių atspalvių: visi šio filmo personažai išryškintų tai, kuo mes tapome jų pagalba, išskleistų tai, kas ligi šiol nulydi mus šalikelėje taip kvapniai, nors to ir neužuodžiame, kas vienu stipriu apkabinimu įkvepia dvasiai naujo vėjo gūsio, kas džiaugiasi mūsų sėkme taip nuoširdžiai, jog patys to nė nepastebime, kas mintimis tiesia mums žydintį kelią net tada, kai griūva pasaulis, kas neužmiršta mūsų prigimties grožio, kad ir kiek veidų dėvėtume. Mus supa daugybė dėkingumo pavyzdžių, kurie rodo, jog esame tampriai susiję savosiomis patirtimis – suteikta pagalba, sprendžiant svarbius gyvenimo klausimus, palaikymas, rūpestis, tarpusavio džiaugsmas, pasidalinimas, paguoda, viltis…

Visi šie gyvenimo rato taškai veda į dvasios centrą – į vidinę pusiausvyrą ir žinojimą, jog niekada nesame vieni: visada, jei, apsižvalgysime atidžiau, atrasime tą draugą, kuris išties pagalbos ranką ir padės atverti naują gyvenimo langą, už kurio driekiasi nauji keliai, naujos galimybės ir iššūkiai. Dėkingumo galia išlaisvinama tų akimirkų metu, kuomet išmokstame priimti tiek savo, tiek kitų trūkumus ir pajuntame abipusį ryšį, kurį saugo visas gamtos pasaulis. Nukritę lapai duoda pradžią naujoms sėkloms, sėklos – naujiems vaisiams, o vaisiai – naujai gyvybei. Taip išlaikomas būtiškosios pusiausvyros ratas, kuris savąja paskirtimi jungia visas mūsų patirtis, likimus ir dvasios pėdsakus: „Kiekviena daiktiška esybė, kurią žmogus formuoja, arba tai, ką tik jis naudoja, turi kažką iš jo gyvumo, kaip tai matyti kad ir iš pėdsekio šuns“ (Vydūnas). Todėl tam, kad ši pusiausvyra būtų atstatyta, reikia sau pripažinti, jog ji iš tiesų yra pažeista, kadangi, dažniausiai esame linkę neigti šį sunkiai suvokiamą faktą. Jei gebėsime sau tą tyliai pripažinti ir išgirsti, kaip šlama pasaulis mūsų būties centre – gyvenimo dirvoje pamažu prasiskleis visi vos rusenantys dėkingumo žiedai – visa puokštė krykštaujančio džiaugsmo.

Jūratė Ziedelytė | Smėlio grūdelis
Socialinio darbo magistrė

loading...