Mano akimis žiūrint, visa internetinė erdvė mirga straipsniais, nuorodomis ar kitokia informacija apie depresiją. Iki šios savaitės net nekilo mintis rašyti šia tema, nes „visi ir taip viską žino“ . Lietuvą užplūdus garsiai nuskambėjusiems įvykiams, suaktyvėjo savužudybių prevencija, vaikų teisių apsauga, patyčių prevencija.

Ši erdvė sudarė klaidingą nuomonę, kad paprasti žmonės lengvai atpažįsta depresiją, suvokia šios ligos klastą ir geba padėti sau ir savo artimiesiems. Klydau. Mano terapijos kabineto slenkstį peržengė žmogus, kenčiantis nuo eilės nemalonių simptomų, pats nesusigaudantis savo situacijoje ir iš artimųjų nesulaukiantis jokio supratimo, bei pagalbos. Šio įvykio pastūmėta imuosi šios temos, nes kaip šiomis dienomis populiaru sakyti „man ne vistiek“. Į šią problemą noriu pažiūrėti ne tik kaip psichikos sveikatos specialistė, bet ir kaip geštalto psichoterapijos terapeutė.

PSO informuoja, kad depresija yra ketvirta pagal populiarumą liga. 2020 metais prognozuojama, kad ji pakils į antrą vietą. Depresijos gydymo efektyvumas antidepresantais ir kitais psichotropiniais vaistasis efektyvus 70-85 proc. Pasaulyje šia liga serga 350 milijonų žmonių. Moterys serga dažniau nei vyrai. Didelė suicidų rizika, negydant depresijos. Reikia diferencijuoti depresiją nuo įprastų nuotaikos pablogėjimų, gedulo reakcijų, situacinio liūdesio.

Depresija sutrikdo normalų žmogaus funkcionavimą darbinėje, socialinėje ir kasdienėse sferose. Kenčiantys nuo depresijos negauna reikiamos pagalbos dėl išteklių trūkumo, dėl baimės kreiptis į psichikos sveikatos specialistus, dėl galimos stigmatizacijos. Depresija pagal simptomų intensyvumą g.b lengva, vidutinė, sunki. Depresija – lėtinė liga, kuriai būdingas sezoniškumas. Kinta ligos psichopatologija, ji dažnai imituoja kitas somatines ligas. Depresijos atsiradimui įtakos turi socialinių, psichologinių ir biologinių faktorių suma. Nepatvirtinta, kad depresija yra genetiškai paveldima. Depresija įtakoja širdies, kraujagyslių ligas ir vice versa. Pozityvaus mąstymo, elgesio keitimo, savęs pažinimo, psichikos sveikatos puoselėjimo programos gali būti pažangi depresijos prevencija. Psichoterapija pripažinta aktyvia ne tik prevencijos, profilaktikos bet ir depresijos gydymo priemone.

Geštalto psichoterapijos teorija teigia, kad reikia gydyti ne ligą, o žmogų. O sveikata yra gebėjimas kurti ir išardyti gyvą, gerai suformuotą figūrą (savo poreikį), adekvačiai naudojant lauko  aplinkos ir savo) resursus.( I.D.Buliubaš). Liga pažeidžia visą asmenybės (self) struktūrą. Retrofleksija, devalvacija, egotizmas, introjektai, projekcijos – tai depresijai būdingi kontakto nutraukimo mechanizmai, (terminai pagal geštalto psichoterapiją). Psichoterapinis uždavinys yra atskleisti kliento/paciento poreikius, padėti juos tenkinti, rasti asmeninių resursų susitaikyti ir gyventi su liga arba ją įveikti keičiant požiūrio, elgesio modelius. Psichoterapinis darbas apima fenomenologinį, dialogo ir eksperimentinį metodus. Žmogų traktuoja holistiškai, neatsiejamai nuo jį supančios aplinkos.

Jau 19a. pradėtas vartoti terminas „depresija“ , apibūdinantis liūdnos nuotaikos būseną. Dar anksčiau ši būsena vadinta melancholija. Ją pirmiejji aprašė Rihazesas (865-925) ir Avicena (980-1037). Kiekvienas žmogus išgyvena ilgalaikio arba trumpalaikio liūdesio jausmus, bet tik dalis iš jų serga depresija. Depresija – psichinė liga, dažnai painiojama su užsitęsusio liūdesio būsena. Dr.A. Lowen teigia, kad depresyvus žmogus yra praradęs ryšį su realybe ir savo kūnu, gyvena praeityje ir neigia dabartį.

Kitoks, ne psichiatrinis požiūris į depresiją žmogui dažnai būna labiau priimtinas. Psichiatrija ne retai dar gąsdinanti ir asocijuojasi su ligoninėmis ir medikamentais, nors tai nebėra tiesa. Dažnai žmonės patys neturi nei teorinių, nei praktinių žinių, identifikuoti savo problemas. Dalis tokių žmonių ateina pagalbos pas psichoterapeutą. Keičiasi ir psichiatrų požiūris į psichoterapiją, daugelis iš jų ima noriai bendradarbiauti su psichoterapeutais ir tokiu būdu depresija sergantys žmonės gauna kompleksinę pagalbą.

Geštalto psichoterapeutas terapiniame darbe su klientu pats yra įrankis. Geštalto psichoterapija laikosi požiūrio, kad nesvarbu, kuo serga klientas, svarbu yra, ką jis jaučia, kuo gyvena ir kokius poreikius tenkina ar nesugeba tenkinti.

Depresijos psichopatologija kinta nuolat ir šiuolaikinė depresija neturi griežtai apibrėžtų simptomų įvardinimo. Rečiau pasitaiko klasikinė gili depresija, priešingai, daugėja atipiškų atvejų. Dažniausiai tokie klientai dėl savo psichinės sveikatos ar pablogėjusios gyvenimo kokybės kreipiasi į kitus specialistus, pradedant šeimos gydytojais, socialiniais darbuotojais, psichologais ir psichoterapeutais. Daugelis depresinių atvejų imituoja kitas somatines ligas. Žmonės, turintys lengvų psichikos sveikatos sutrikimų, dažniausiai ieško alternatyvios pagalbos, Viena iš tokios pagalbos rūšių yra psichoterapija.

Depresija tai liga, kuri sukelia emocines ir fizines problemas (Parekh, 2015). Ja sergantys individai kenčia patirdami blogą gyvenimo kokybę, sunkesnį socialinį funkcionavimą, psichologinį distresą (Tamušauskaitė ir kt., 2015; Bonelli et al., 2012; Grace, Toukhsati, 2014), žemą savęs vertinimą, disfunkcines nuostatas ir pesimistinį požiūrį (Luxton et al., 2006), atitolimą nuo savęs (Miller, 1986).

DSM IV, depresija apibrėžiama kaip būsena, pasižyminti prasta nuotaika, mažu kiekiu energijos, sumažėjusiu aktyvumu, sumažėjusia galimybe jausti malonumą, prasta dėmesio koncentracija ir nuolatiniu nuovargio jausmu. Daugiau kaip 90 procentų suicidinių minčių turėjusių klientų turėjo ir klinikinės depresijos simptomų ir kitų psichikos sutrikimų. Apibendrinant galima teigti, jog depresijai būdingi ryškūs pažintiniai, afektiniai, vaizduotės ir jutiminiai procesai, veikiantys stabiliu, lėtiniu ir visaapimančiu būdu (McWilliams, 2014). Tokie procesai depresiškų asmenų vidinėje struktūroje suformuoja netikrą savastį, trapią savigarbą, sukelia baimės, gėdos, kaltės ir nerimo jausmus, provokuoja agresiją, perfekcionizmo siekį (Miller, 2011).

Geštalto psichoterapeutai G.Francesetti ir J.Roubal turi savitą geštaltinį požiūrį į depresiją. Anot jų, depresija kaip skausmas arba šlubčiojimas pažeidus sąnarį yra organizmo adaptacinė ir apsauginė reakcija. Depresija kaip savisaugos mechanizmas nuo perdegimo, nuo kraštutinai sunkių jausmų, trauminių potyrių. Savisaugos adaptacinį mechanizmą reikia pripažinti, o ne bandyti jį šalinti ar koreguoti. Depresijos gydymas kaip psichoterapinis uždavinys tampa tada, kai adaptacinė reakcija užtrunka, klientas užstringa šioje būsenoje. Tokia būsena traktuojama kaip užstrigęs, neuždarytas geštaltas. Terapiniame darbe tada jau tinka visos technikos, kurios nukreiptos į geštalto uždarymą, situacjos užbaigimą.

J. Roubal darbui su depresišku klientu teikia tam tikras rekomendacijas. Svarbi yra kliento/paciento ir terapeuto dėmesio koncentracija į save. Depresija kaip fenomenas vyrauja tiek terapinio darbo lauke, tiek kontakte tarp kliento ir psichoterapeuto. Svarbu psichoteraputui šioje stadijoje neprarasti savęs, pasirūpinti savimi, kad jis galėtų išbūti kontakte su depresyvius potyrius jaučiančiu klientu. Realiame gyvenime depresišką žmogų supanti aplinka bando daryti jam įtaką, gydyti, duoti patarimus ir nesulaukusi atsako atsitraukia ir palieką sergantį žmogų vieną. Psichoterapinis kontaktas skiriasi nuo realaus gyvenimiško, psichoterapeutas čia priima klientą, koks jis yra, išbūna su juo. Saugumo tema bene aktualiausia. Psichoterapeutas turi intuityviai pajausti, kiek jis privalo išbūti, o kiek turi veikti. Psichoterapeutas „infekuotas depresija“, būdamas tame pačiame fenomenologiniame lauke, jaučia tą patį, ką ir depresyvus klientas. Ši situacija yra konfluencijos/susiliejimo su klientu stadija. Dažnai neįsisąmoninus, kas vyksta terapiniame lauke, psichoterapeutas imasi gydymo, eksperimmentų, testų, psichodramos. Psichoterapiniai eksperimetai retai kada duoda norimą efektą, psichoterapeutas patenka į frustraciją kaip atsakas į ją kyla agresija, dingsta empatija. Bandant išeiti iš konfluencijosijimo, stebimas kliento ir psichoterapeuto poliariškumas, atsiradimas skirtingose stovyklose.. Klientas atstovauja depresijos polių, o psichoterapeutui stiprinant sveiką polių, poliariškumas tik didėja. Jan Roubal rekomendacija psichoterapeutui yra išlikti neutraliam „negali padėti, gali būti“- cituoju Jan Roubal, čekų psichoterapeutą.

Remiantis I. A. Pogodinu, depresija sergantis klientas iš savo depresinės būsenos gali išsivaduoti savarankiškai, psichoterapeutui tik palaikant jį. Jei klientas pats kreipiasi į psichoterapeutą pagalbos, vadinasi, jis dar turi asmeninių resursų ir jam jo būsena ar gyvenimas yra aktualus.

Kiekvienas kliento skundas turi užmaskuotą poreikį. Depresija taip pat maskuoja nepatenkintą poreikį. Depresiškas klientas sau ir aplinkai kelia labai daug sąlygų. Dažniausiai pasitaikančiama poreikyje „niekas manęs nesupranta“ slypi ne poreikis, kad mane suprastų ar mylėtų, bet poreikis pačiam kažką mylėti ir priimti besąlygiškai.

Geštalto psichoterapeuto darbo pagrindinis uždavinys yra atskleisti klientui jo esminį poreikį ir parodyti, kaip ir kokiu būdu jis maišo, trukdo sau jį patenkinti. Poreikis yra gyvenimiška energija, kuri judina žmogų pokyčiams ir palaiko jo valią gyventi. Užstrigęs ir nepatenkintas poreikis veda prie depresijos. Tik įsisamoninus poreikį, klientas tampa adekvačiu pačiam sau ir gali sąveikauti su pasauliu, tenkindamas savo poreikį. Psichoterapeutui svarbu suprasti, kaip žmogus tenkina savo poreikį. Dažnai meilės trūkumą ar prisirišimo netekimą žmogus jaučia kaip liūdesio išgyvenimą. Neišgedėta netektis, neatsiskyrimas nuo kitų žmonių ar įvykių dažnai tampa depresijos priežastimi.

Kiekvienas depresiško žmogaus savarankiškas žingsnis link pagalbos, nesvarbu kur ir kokios yra žingsnis nuo prarajos atgal, o ne į ją. Reiktų daugiau dėmesio skirti žmogaus asmeniniams resursams didinti. Psichiatrų, psichikos sveikatos specialistų, psichoterapeutų geranoriškas tarpdisciplininis bendradarbiavimas tik padidintų kliento/paciento galimybes pasveikti. Depresija nėra nuosprendis – tai iššūkis. Iššūkis klientui, pacientui, gydytojui, terapeutui, žmogui.

Daiva Žukauskienė Geštalto terapeutė, psichikos sveikatos specialistė.
(Straipsnyje panaudota madžiaga iš Vilniaus Geštalto Instituto archyvo, „Depresijos samprata ir problematika. Darbo su depresišku klientu geštalto psichoterapijoje analizė „- Daiva Žukauskienė, 2016, Vilnius. )

loading...