Depresija

0


Iliustracija: Jacqueline Day / Unsplash

Depresija yra nuotaikos sutrikimas, priskiriama prie unipolinių sutrikimų grupės. Gyvenimo eigoje apie 13% vyrų ir apie 21% moterų suserga depresija (Kessler et al., 1994).

Remiantis 1990 m. statistinių tyrimų duomenimis, tarp 150 brangiausiai visuomenei kainuojančių susirgimų depresija buvo 4-oje vietoje. Atlikus ateities prognozę, buvo spėjama, kad iki 2020 m. depresija taps pagrindine mirties priežastimi ( Murray & Lopez, 1996).

Depresija ir amžiaus raida
Nuotaikos sutrikimai gali pasireikšti bet kuriame amžiaus tarpsnyje, nors dažniausiai pastebimi jauno ir brandaus suaugusio periodu. Apie 2% mokyklinio amžiaus vaikų atitiko vienokio ar kitokio unipolinio sutrikimo požymius, o dar 2% pasireiškė lengva depresijos forma (Speier et al., 1995). Net gi naujagimiai gali išgyventi depresiją tam tikra forma, kuri gal ir nėra visai tapati tikrajai depresijai, bet mažų mažiausiai galėtų būti „prototipas“ tos depresijos kuri išgyvenama suaugus (Bowlby, 1980).
Depresijų atvejų staigus padažnėjimas pastebimas paauglystės laikotarpiu, kas siejama su tap amžiaus tarpsniui būdingais dideliais sukrėtimais, permainom (Lewinsohn et al., 1993; Speier et al., 1995), lytiniu brendimu (Nolen-Hoeksema & Girus, 1994).

Normali depresija (kuri nėra sutrikimas)
Normali depresija beveik visada yra streso pasekmė. Daugeliui žmonių būdinga laikas nuo laiko panirti į depresiją. Santykių nutraukimas, nesėkmė moksluose ar darbe – tokios ir panašios situacijos žmogaus gyvenime gali sukelti depresijos būseną, tačiau tai dar nebus psichikos liga. Nuotaikos sutrikimai yra gerokai gilesni nukrypimai nuo normos, paprastai pasireiškiantys asmens dezadaptatyviu elgesiu, rimtomis tarp asmeninių santykių problemomis ar problemomis darbe.
Pats liūdesys, nusivylimas, pesimizmas, nutikus nelaimei yra natūralūs ir visai suprantami:
“Nenormaliai reaguoti į nenormalią padėtį yra normalu.”
(Viktor Emil Frankl. Žmogus ieško prasmės. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2008, 28p.)

Gebėjimas jausti depresiją gali būtu net labai vertingas. Tai proga peržiūrėti, permąstyti savo vertybes, tikslus ir elgesį, proga pažvelgti į tokias sielos kerteles, kur paprastai vengiame užsukti. Žmogų ištikusios nelaimės yra gera proga atlikti savo sielos reviziją.

Netektis ir gedėjimas
Gedėjimas – tai psichologinis procesas, patiriamas po artimojo mirties, kurį, paprastai vyrai išgyvena sunkiau nei moterys (Stroebe & Stroebe, 1983). Netektis gali pasireikšti ne tik kaip artimojo gedėjimas, tai gali būti ir privilegijų, statuso ar darbo vietos praradimas, skyrybos, turto dalybos, bankrotas, romantinių santykių nutraukimas, išsiskyrimas su draugu, su artimaisiais, mylimo augintinio mirtis.
Gedėjimas, kokios jo priežastys be būtų, kaip pažymi Bowlby (1980), pereina keturias fazes.

Gedėjimo etapai
1) Šokas ir susikaustymas, arba „nejautra“. Tai netekties išgyvenimas pirmas dienas po artimojo mirties. Vieni žmonės jaučiasi lyg „užšaldyti“, kitiems pasireiškia tai, ką priimta vadinti „isterijomis“. Labai sunku priimti artimojo mirties faktą, todėl pasireiškia reakcijos, kurios lyg uždaro praradimo jausmus iš karto po netekties ir paruošia žmogų palaipsniui priimti realų artimojo mirties faktą. Šoko fazė tęsiasi kelias dienas. Praėus šokui ateina dvasinis skausmas.
2) Neigimas ir atsiribojimas. „Žinau, kad mirė, bet negaliu patikėti“. Labai skauduir sunku priimti artimo žmogaus mirtį. Pasąmonė, jausmai labai lėtai ir sunkiai įsileidžia žinią apie artimojo mirtį. Sieloje atsiveria didelė tuštuma, kurią anksčiau užpildė miręs artimas žmogus. Ši tuštuma – skausminga kaip žaizda. Todėl gali atsirasti laikina nemiga, dingti apetitas. Gedinčiajam sunku ir gali nesinorėti rūpintis savimi, asmenine higiena. Gali atsirasti fantazijos apie mirusįjį, kaip apie gyvą – kaip jis/ji tuoj ateis iš darbo, tuoj paskambins. Akys gali ieškoti mirusiojo įprastose vietose, kur anksčiau jis būdavo, kai buvo gyvas. Sunku atlikti visus yprastus darbus. Apėmusi bejėgiškumo būsena žadina pyktį. Gali buti pikta jaučiant kitų pastangas per greitai nuraminti, erzins įvairūs netinkantys patarimai užmiršti. Aplinkiniai pamirš jūsų netektį žymiai greičiau negu jūs. Gali norėtis užsidaryti nuo visų, atsiriboti. Žinoma, nebūtinai, kas čia parašyta, pasireikš. Bet kažką panašaus išgyvena dauguma žmonių.
3) Pripažinimas ir skausmas. Paprastai jis ateina praėjus 3-6 mėnesiams po artimojo mirties. Tai labai svarbus netekties išgyvenimo etapas. Netekties pripažinimas. Kai tai įvyksta, grįžta didesnė savikontrolė, visiška atsakomybė už savo jausmus. Kai sau pripažįstamas netekties realumas, pamažu grįžta jėgos. Tačiau netekties pripažinimas vėl pagilina skausmą. Todėl kartas nuo karto grįžtama į neigimo etapą. Tuštumos jausmas išlieka, bet jis tampa vis mažiau aštrus. Kaip žaizda, kuri gyja, gelia, bet aštriai nebeskauda
4) Priėmimas ir atgimimas. Nublanksta klausimas – „kodėl tai atsitiko man?“. Kyla kiti klausimai – „kaip man toliau gyventi be to, kuris mirė,kaip gyventi naujai?“. Gerų dienų būna vis daugiau negu blogų. Iškyla naujos gyvenimo užduotys – kaip gyventi toliau kitaip? Grįžta gyvenimo kontrolės jausmas. Susitaikymas su įvykusiu dėl netekties pasikeitimu atneša ir daug ramybės. Daug smulkmenų, dėl kurių anksčiau būdavo išgyvenama, iš tikrųjų tampa smulkmenomis ir nebeerzina. Atsiranda noras kažką atnaujinti – fiziškai, aprangoje, aplinkoje.

Jei žmogus išgyvena netektį praeidamas visus šiuos etapus per 1-2 metus, jis grįžta į įprastą savo gyvenimo ritmą ir savijautą. Niekas niekada nepamiršta to, ką prarado. Netektis visuomet išlieka mūsų gyvenimo dalimi. Bet išgyvenus netektį, apie kažką artimą įmanoma galvoti ramiai, prisiminimų nelydi buvęs skausmas.
Retai, bet būna ir kitaip … gedėjimas gali tapti patologiškai užsitęsusiu.
(Kristina Ona Polukordienė. Netektys. Draugo laiškai 2. Vilnius: Heksagrama. 2005, 29-30p.)

Kiti normalūs nuotaikų svyravimai
Depresyvūs jausmai gali kilti daugelyje situacijų. Tai gali būti disertacijos rašymas, pergalė, po ilgo ir varginančio konkurso, atrankos į kokias nors svarbias pareigas, tai gali būti darbo krizė ištinkanti rašytojus ar kitų meno profesijų atstovus, neretai depresija apninka studentus, taip vadinamojo studentiškos gyvenimo, studentiškos laisvės metais. Dauguma šių atveju sutelpa į normalumo rėmus. Net gi gimus vaikui, taip vadinamoji pogimdiminė depresija yra, naujesnių mokslinių tyrimų duomenimis, yra visai normalus reiškinys, išliekantis normalių nuotaikos svyravimų diapazone. Nors pogimdiminė melancholija ir nėra nuotaikos sutrikimas, bet esant tam tikriems rizikos veiksniams, tai gali paskatinti ir rimtesnių nuotaikos sutrikimų raidą. Pavyzdžiui: jei moteris nesulaukia socialinio palaikymo ar jai sunku adaptuotis, sutrinka hormonų pusiausvyra, iškyla netikėti sunkumai prižiūrint vaiką ar su nauju savęs identitetu, depresija jau yra sirgę kažkurie šeimos nariai.

Lengva, vidutinė ir sunki depresija

TLK-10 DSM-IV
Lengvos depresijos epizodas (F32.0 ) Didysis Depresinis Sutrikimas
Tipiniai simptomai:1. Pablogėjusi nuotaika 2. Sumažėję interesai ir pasitenkinimas 3. Sumažėjusi energija, padidėjęs nuovargis Kiti įprasti simptomai:1. Pablogėjusi koncentracija ir dėmesys

2. Sumažėjusi savivertė ir pasitikėjimas savimi

3. Kaltės ir bevertiškumo idėjos

4. Ažitacija ar sulėtėjimas

5. Savęs žalojimo ar savižudybės mintys ar veiksmai

6. Sutrikęs miegas

7. Pablogėjęs apetitas

 

Mažiausiai 2 tipiniai simptomai, plius mažiausiai 2 kiti įprasti simptomai; nė vienas iš jų nėra sunkus

Depresijos epizodo kriterijų santrumpa:

Minimali epizodo trukmė: apie 2 savaites

1. Sumažėjusi energija, padidėjęs nuovargis 2. Nemiga ar mieguistumas 3. Reikšmingas svorio sumažėjimas ar prieaugis 

4. Psichomotorinė aktyvumas, sulėtėjimas

5. Pablogėjusi koncentracija ir dėmesys

6. Bevertiškumo arba kaltės jausmas

7. Pasikartojančios mintys apie mirtį ar savižudybę.

 

Iš esmės šis sutrikimas panašus į distimiją, skirtumas tarp jų tas, kad šis sutrikimas trunka ne ilgiau kaip 6 mėn., bei turi būti rastas stresorius, daręs klientui poveikį bent 3 mėn. Iki susirgimo pradžios. Diagnozės pagrindą sudaro tai, kad žmogus nesugeba elgtis adaptyviai savo socialinėje aplinkoje. Yra prielaida, kad stresoriui dingus būklė pagerės savime, arba įvyks adaptacija. Jei to nenutinka,gali būti perkvalifikuojama į distimiją.

Vidutinio sunkumo depresijos epizodas (F32.1 ) Distimja
Tipiniai simptomai:1. Pablogėjusi nuotaika 2. Sumažėję interesai ir pasitenkinimas 3. Sumažėjusi energija, padidėjęs nuovargisKiti įprasti simptomai:

1. Pablogėjusi koncentracija ir dėmesys

2. Sumažėjusi savivertė ir pasitikėjimas savimi

3. Kaltės ir bevertiškumo idėjos

4. Aktyvumas ar sulėtėjimas

5. Savęs žalojimo ar savižudybės mintys ar veiksmai

6. Sutrikęs miegas

7. Pablogėjęs apetitas

 

Mažiausiai 2 tipiniai simptomai, plius mažiausiai 3 kiti įprasti simptomai; kai kurie simptomai sunkūs

1. Pablogėjęs apetitas arba persivalgymas 2. Sutrikęs miegas 3. Sumažėjusi energija 4. Sumažėjusi savivertė 5. Pablogėjusi koncentracija ir dėmesys6. Nevilties jausmasNe mažiau kaip 2 metus (vaikams 1 m.) didesnį dienų skaičių ir didesnę dienos dalį individas jaučia depresišką nuotaiką, taip pat pasireiškia ne mažiau kaip dar 2 simptomai. Tačiau, kriterijai turi būti ne pakankamai sunkūs, kad atitiktų sunkios depresijos simptomus.

Manoma, kad gyvenimo bėgyje distimija suserga apie 5% vyrų ir 8% moterų (Kessler et al., 1994)

Sunkios depresijos epizodas be psichozės simptomų (F32.2 ) Sunki Didžioji Depresija
Tipiniai simptomai:1. Pablogėjusi nuotaika 2. Sumažėję interesai ir pasitenkinimas 3. Sumažėjusi energija, padidėjęs nuovargisKiti įprasti simptomai:1. Pablogėjusi koncentracija ir dėmesys

2. Sumažėjusi savivertė ir pasitikėjimas savimi

3. Kaltės ir bevertiškumo idėjos

4. Ažitacija ar sulėtėjimas

5. Savęs žalojimo ar savižudybės mintys ar veiksmai

6. Sutrikęs miegas

7. Pablogėjęs apetitas

 

Visi 3 tipiniai simptomai, plius mažiausiai 4 kiti įprasti simptomai; kai kurie

simptomai sunkūs

1. Pablogėjusi nuotaika2. Sumažėję interesai ir pasitenkinimas beveik visose srityse3. Reikšmingas svorio sumažėjimas ar prieaugis 4. Nemiga ar mieguistumas5. Psichomotorinė aktyvumas, sulėtėjimas 6. Nuovargis ar energijos praradimas7. Bevertiškumo arba kaltės jausmas 8. Sumažėjęs koncentracija ir dėmesys

9. Pasikartojančios mintys apie mirtį ar savižudybę.

 

Per paskutiniąsias 2 savaites 5 iš nurodytų požymių turi trukti didžiąją dienos dalį ar beveik visą dieną (privalomi 1 ar 2)

 

Sunkios depresijos epizodas su psichozės simptomais (F32.3 )
Distimija (F34.1 )
Priskiriama prie nuolatiniai nuotaikos [afektinių] sutrikimų (F34 )

Rizikos veiksniai:

Biologiniai
Kai kurių tyrimų duomenys byloja, kad nemaža dalis nuotaikos sutrikimų tokių kaip endogeninė depresija gali būti paveldima, perduota genais. Tikimybė susirgti didėja ypač tada jei yra sergančiųjų iš artimiausio rato giminaičių.

Biocheminiai faktoriai
Pastebėta, kad depresija gali kilti dėl neurotransmiterių balanso sutrikimo. Paprastai arba jų per mažai gaminama arba pagaminti prastai įsisavinami. Išskiriami pagrinde trys neurotransmiteriai: noradrnalinas, dopaminas, seratoninas.

Neuoroendokrininiai ir neurofiziologiniai faktoriai
Manoma, kad nuotaikos sutrikimai gali kilti ir dėl hormonų neadekvataus poveikio. Tyrimų duomenis parodo, kad 50-60% sergančiųjų kraujo plazomje yra padidejęs hormono kortezolo kiekis.
Pastebėta, kad žmonės, pas kuriuos yra sumažėję terioidinių hormonų yra linkę sirgti depresija.
Dauguma tyrimų atskleidė, kad depresijos susirgimą dažnai sukelia priekinės dalies kairiojo smegenų pusrutulio žievės sumažėjusi veikla, aktyvumas.

Laikas
Pastebėta, kad gali įtakos turėti ir metų laikai. Rizika susirgti padidėja rudenį ir žiemą.

Psichosocialiniai veiksniai
Tai stresiniai gyvenimo įvykiai, tokie kaip:
Savigarbos praradimas
Svarbių planų griūtis
Netikėta, sunki, ūmi liga
Artimųjų netektis
Santykių nutraukimas
Nepalanki socialinė aplinka

Asmenybiniai faktoriai
Manoma, kad susirgimą depresija gali paskatinti tokie asmenybės bruožai kaip neurotiškumas, žemas ekstraversijos lygis, sunki, nedarni vaikystė, nevykęs auklėjimas arba tėvų netektis, ilgalaikis išsiskyrimas.

Psichodinaminė teorija
Pagal Freudą, netekus artimo žmogaus tarkim, įmanomas regresas link oralinės raidos stadijos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sergantiems depresija būdinga sumažėjusi savivertė, padidėjusi savikritika. Boulbis aprašo asmenybės tipą kuriam būdingas polinkis į depresiją, tai nerimastingai prisirišęs ir kompulsiškai savimi pasitikintis žmogus.

Biheivioristai
Teigiama, kad depresiją galima prilyginti prie teigiamo pastiprinimo užgesimo būsenos.
Kognityvinė Beko teorija sako,kad jei mes apie save prastai galvojame, tai nėra nieko keista, kad prastai ir jaučiamės.

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here