Diagnozuoti ar nediagnozuoti

0

Psichoterapeutas Irvin D. Yalom knygoje „Meilės budelis ir kitos psichoterapinės istorijos“ rašo:

„Tačiau daugelis žmonių nesuvokia, kaip paika to tikėtis, ir tariasi galį apibrėžti asmenybę ar ją charakterizuoti, jei tik gautų pakankamai informacijos. Psichiatrai ir psichologai visą laiką prieštaringai vertindavo asmenybės ligos diagnozės pagrįstumą. Kai kurie tiki šio darbo svarba ir visą gyvenimą atsidėję siekia kuo didesnio klasifikacijos tikslumo. Kiti, tarp jų ir aš, abejoja, ar galima rimtai kliautis diagnoze, ar ji nėra vien simptomų ir elgesio tipų rinkinys. Vis dėlto esame vis labiau spaudžiami (ligoninių, draudimo bendrovių, valstybės agentūrų) pateikti asmens ligos diagnozę ir kategorijos numerį.

Net ir liberaliausia psichiatrijos nomenklatūros sistema „prievartauja“ kitą asmenį. Jei bendraudami su žmogumi tariamės galį priskirti jį tam tikrai kategorijai, niekada nepažinsime ir nepakeisime jo asmenybės – tos gyvybinės žmogaus dalies, kuri peržengia bet kokias kategorijas. Deramai bendraudami su žmogumi turime pripažinti, kad niekada jo iki galo neperprasime.“

Į diagnozes visada žiūrėjau dviprasmiškai. Viena vertus, visada mėgau konkretumą, apibrėžtumą, todėl diagnozės ir tipologijos man visada buvo įdomios. Ypač visada stengdavausi atrasti, kokioms kategorijoms priklausau pati. Kita vertus, man niekada nesisekdavo atrasti, kuriai konkrečiai kategorijai aš priklausau, kokio tipo asmenybė esu. Vis atsirasdavo kas nors, kas neatitinka. Ir neįmanoma, kad atitiktų – niekas nėra apibrėžto tipo. Norint tiksliai suskirstyti žmones į tipus, reikėtų, kad tų tipų būtų 7 milijardai – po vieną kiekvienam žmogui. Dažniausiai sakoma, kad žmogus turi kelis dominuojančius tipus.

Perskaičiusi šią Yalomo pastraipą, susimąsčiau, kuriai gi iš tų dviejų jo įvardintų psichologų grupių aš priklausau. Ir galiausiai supratau, kad abiem. (Panašu, kad Yalomas sukūrė psichologų ir psichiatrų tipologiją iš dviejų tipų – pasikliaunančių diagnozėm ir nepasikliaunančių – bet ir į šitą tipologiją sutilpti nesugebėjau.) Man visada buvo būdinga turėti dvi prieštaringas nuomones vienu metu. Diagnozių ir tipologijų atžvilgiu tai ne išimtis. Tačiau tuo pačiu visada sakiau, kad tos prieštaringos nuomonės manyje susiderina. Ir štai kaip susiderina mano pritarimas ir nepritarimas diagnozėms ir tipologijoms.

Joks pasaulio modelis nėra tikslus. Tai galioja ne tik psichologijoje ar psichiatrijoje, bet ir kituose moksluose. Modelis visada supaprastina realų pasaulį, išmeta smulkmenas, apibendrina, suapvalina – visa tai tam, kad būtų lengviau viską suprasti ir aprėpti. „Žemėlapis nėra teritorija“. Lygiai taip pat, žmogus nėra diagnozė. Tačiau žemėlapis labai padeda susigaudyti toje teritorijoje ir atrasti tai, ko ieškai (arba žinoti, ar apskritai tai, ko ieškai, ten yra). Lygiai taip pat ir diagnozė – ji padeda susigaudyti. Diagnozė nieko nesako apie paties žmogaus esmę. Ji net nesako apie jo simptomus, nes vienus iš tų simptomų jis gali turėti, kitų – neturėti, turėti papildomus, nepriklausančius tai diagnozei. Tačiau diagnozė padeda suprasti, su kokiais sunkumais žmogus susiduria. Diagnozė padeda suprasti, kad, pvz., žmogus nėra „tinginys“, bet jis tiesiog negali daryti kai kurių dalykų dėl savo ligos. Tipologijos padeda suprasti ryškiausius žmogaus asmenybės bruožus.

Diagnozė yra naudinga, kaip yra naudingas ir žemėlapis. Bet niekas neina per miestą nežiūrėdamas į kelią, o tik spoksodamas į žemėlapį – taip gali atsitrenkti į medį ar į žemėlapyje dar nepažymėtą naują pastatą. Lygiai taip pat ir bendraudamas su žmogumi – žinai jo diagnozę, bet klausaisi, ką sako pats žmogus. Atskiri medžiai diagnozėje nepažymėti.

Psichologė Aistė Jonušaitė | psicho-logija.blogspot.lt
El. paštas aiste.psichologe@gmail.com

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here