Didelis jautrumas – Dievo dovana ar problema?

5 (1)

Iliustracija: Jurica Koletić / Unsplash

Pas mane (ar kitą specialistą) į kabinetą atėję žmonės neretai prisipažįsta esantys jautrūs. Ir tai jie įvardija kaip problemą, kurią reikia gydyti. Jie sako: „Padėkit, aš jautrus (-i)“. Arba: „Ką daryti, kad nebūčiau toks jautrus (kad mano vaikas butų mažiau jautrus)“. Tačiau ar iš tiesų tai problema? Ir ar tai „pagydoma“?

Į abu klausimus atsakymas yra neigiamas. Tai „nepagydoma“. Tačiau iš tiesų tai yra labiau dovana, negu problema. Pabandykite įsivaizduoti žmogų, besiskundžiantį per aukštu intelektu, per gera klausa, rega, per didele vaizduote, per greitu mąstymu ar pan. Atrodytų juokinga, tiesa? Jautruoliams taip pat tiesiog reikia išmokti su tuo gyventi, susidraugauti, ir net pasinaudoti kaip stiprybe. Nes tai – Dievo dovana.

Visų pirma, nemaišykime bendro jautrumo su padidintu jautrumu sau. Kartais žmogus galvoja esąs labai jautrus, tačiau tas jautrumas, kaip pasirodo vėliau, yra viso labo tik didelis Ego. Tokia asmenybė gali dienomis, naktimis, savaitėmis ar net mėnesiais pergyventi dėl kiekvieno įžeidimo, kritiško žodžio jam, tačiau labai ramiai gali praeiti pro kenčiantį, nes, matai, toks jau tas gyvenimas. Šis straipsnis ne apie juos.

Psichologijos moksle jautrumu paparastai vadinamas nervų sistemos gebėjimas reaguoti į išorės arba vidinius (organizmo arba psichikos – vaizduotės, minčių) dirgiklius. Todėl jie skausmą jaučia stipriau ir mintys jiems labiau neduoda ramybės. Kuo jautrumas didesnis, tuo silpnesnį dirgiklį gebama pajusti. Jautruoliai ne tik daugiau atspalvių įžvelgia, bet ir jaučia kitų žmonių subtilią neverbaliką. Todėl jie pasižymi didele empatija – natūraliai gerai jaučia kitus žmones, jų intuicija stipresnė.

Didesnis ar mažesnis jautrumas yra įgimtas. Itin jautrių žmonių yra mažai, kaip ir visiškai nejautrių psichopatų. Kaip ir kiekviena savybė, yra pasiskirsčiusi pagal varinamąjį normalųjį pasiskirstymą. Tai reiškia, kad 50 proc. žmonių yra vidutiniško jautrumo, 12,5 proc. – jautrumas kiek didesnis už vidutinišką, tiek pat – mažesnio už vidutinį jautrumo. Labai jautrių žmonių, mokslininkų teigimu, yra 10-15 proc.

Jautruoliai nuo vaikystės verkia dėl kiekvienos „smulkmenos“ – nulūžusios arbatinuko ąselės, nukritusio mašinėlės rato, suplyšusios suknelės (nors mama niekada dėl to nebara), dėl to, kad draugui nepasisekė. Dažnai verkia žiūrėdami filmukus, klausydami pasakos, skaitydami knygą.

Pasižymi didesne intraversija – poreikiu pabūti vienam. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog jie nemėgsta bendrauti. Bendrauti jie mėgsta ir moka, tiesiog nuolatos jausdami kitų žmonių energiją, jie netrukus pasijunta išsunkti. Kurgi nepervargsi, kai per tave pereina daugybės žmonių energija. Todėl po pabendravimo jiems reikia ramybės ir laiko pabūti vienam.

Naktiniame klube ar koncerte jie muziką girdi dar stipriau. Kadangi garsas yra ir vibracija, muziką jie girdi ne tik ausimis, bet ir visu kūnu. Todėl vidury vakarėlio ar koncerto jie kartais pasijunta tokie išsekę, kad mielai jau eitų namo.

Dėl itin didelės stimuliacijos, patiriamo didelio streso ir iš to jaučiamo nesaugumo jausmo, jų savivertė būna žema. Savijautą pablogina ir visuomenės spaudimas – juk „sėkmingas“ elgesys – tai buvimas dėmesio centre, aktyvus ar net ekstremalus laiko leidimas. Kadangi jautruolių nervų sistema yra itin jautri ir kur kas aktyviau reaguoja į aplinką, jie girdi geriau, spalvas mato ryškiau, skausmą jaučia stipriau, jiems greičiau pasidaro šalta arba (pvz., pirtyje) karšta. Todėl jų patyrimai ir taip būna aštresni. Kitaip sakant, jų ga;voje vyksta pakankamai ekstremalūs dalykai. Įsivaizduokite pasaulį sutirštintomis spalvomis, stipresniais garsais, aštresniais pojūčiais, gilesniu pajautimu negu iki šiol. Pridėkime ir lakesnę fantaziją. Taip nuolat jaučiasi jautruoliai. Todėl jie kur kas greičiau pavargsta. Todėl dažnai gali atrodyti pasyvūs, atitolę.

Išmokus gyventi su jautrumu, jis tampa dideliu privalumu. Kaip, minėjau, jie yra kūrybiškesni, todėl dažniausiai tampa menininkais ar mokslininkais. Kadangi puikiai jaučia ir nuoširdžiai užjaučia kitus – būna geri medikai, psichologai, kunigai ar kiti dvasinio tobulėjimo specialistai. Sakydama „geri“, turiu omeny nebūtinai kompetenciją (nors ji taip pat gali būti), tačiau žmogiškąjį atsidavimą, rūpestį, atjautą. Juk kad ir koks žavus per televizorių atrodo daktaras Hausas, tačiau realybėje vargu ar kas norėtų ligos patale būdamas atsidurti jo netašytose rankose?

Jei kitiems žmonėms dirbant ar mokantis rekomenduojamos pertraukos, tai jautruoliams pertraukos tiesiog būtinos. Kitu atveju gresia pervargimas, kuris ateina kur kas greičiau, negu „paprastiems žmonėms“. Poilsio jiems taip pat reikia ne „kiek nors“, o kad būtų pakankamai.

Labai padeda įvairios meditacijos, relaksacijos, psichoterapija. Taip pat gerai veikia savitaiga, vizualizacijų technikos – įsivaizduoti kaip kyla energija. Taip pat pravartu išmokti raumenų atpalaidavimo – tada intensyvaus protinio, kūryvinio darbo ar bendravimo metu galima kartas nuo karto pasitikrinti ar nėra įtampos pečiuose, rankose, veide, nugaroje. Galima taip „nuskenuoti“ visą kūną. Bereikalinga raumenų įtampa labai vargina ir atima energijos. Atpalaidavus – taupoma energija. Kaip telefone – įjungti energijos taupymo režimą, tada telefonas energijos eikvoja tik tiek, kiek reikalinga, ne daugiau. Jėgas grąžina pabuvimas gamtoje.

Jautruoliams būtina užsiimti minčių higiena – kad mintys būtų kuo pozityvesnės ir produktyvesnės. Mintys yra galingos, o jautruoliai tą galią pajunta greičiau ir dar stipriau. Todėl svarbu stebėti savo vidinius monologus ir negatyvius iškart keisti pozityviais ar bent jau neutraliais. Jiems labai padeda psichoterapija. Kai tik išmoksta stebėti ir keisti savo mintis, pokyčius jie pajunta greičiau nei kiti žmonės.

Asta Budvytienė
Psichologė, Asmeninio tobulėjimo specialistė
www.psichologijoscentras.lt
Skype: asta.bud
El.p.: asta.budvytiene@yahoo.com