Didžiausia dovana vaikui – sveikas savęs matymas ir stipri savivertė

7

vaikai

Kai vaikas gimsta, jo įsitikinimas apie jį supantį pasaulį ir apie tai, kaip jis yra matomas šiame pasaulyje yra nesusiformavęs. Tuo pačiu jis turi švarų, neužterštą savęs matymą – taip vadinamą “švarią būseną”. Jis neturi ego. Jam nesvarbu, kaip kiti jį pamatys ar ką apie jį pamanys. Jis neturi susiformavusio savęs matymo, kuris priklausytų nuo to, kaip gerai ar negerai išpildo kitų lūkesčius jam. Taip pat jis nėra sąmoningas apie tai, kaip atrodo ir nepergyvena dėl savo išvaizdos. Kuomet vaikas pradeda gauti grįžtamąjį ryšį iš jam artimų žmonių, ima formuotis jo įsitikinimai apie jį supantį pasaulį ir patį save.

Savivertė “Koks aš esu?” ir pasitikėjimas savimi “Ką aš darau?”
Daugelį  įsitikinimų apie save galima suskirtstyti į dvi kategorijas: “Su manimi viskas gerai” arba “Su manimi ne viskas gerai”. Negatyviosios kategorijos įsitikinimai, tokie, kaip – “Aš esu negražus”, “Aš esu negeras žmogus”, “Aš niekada nebūsiu toks protingas, kaip kiti” – visi jie formuoja negavyvų savęs matymą. Matymą, kurio mes išmokstame, gaudami grįžtamąjį ryšį iš aplinkinių žmonių. Neseniai atlikta apklausa Didžiosios Britanijos ligoninėse su sunkiai sergančiais ligoniais atskleidė, kad pats didžiausias šių žmonių apgailestavimas buvo “o, kad būčiau turėjęs drąsos gyventi savo paties gyvenimą, o ne tą, kurio iš manęs tikėjosi kiti”.

Šis mūsų savęs matymas ir tai, ką savo mintyse susikuriame, kaip “ko iš  manęs tikimasi” yra suformuojamas mus supančios aplinkos.  “Privalau būti klasės pirmūnas, kad su manimi viskas būtų gerai”, , vėliau gyvenime “Man seksis tik tuomet, jei pasieksiu gerą postą kompanijoje”, “Mane vertins tik jei turėsiu daug darbo ir gerai uždirbsiu”, “Tam, kad būčiau sėkmingas, turiu nuolat būti užsiėmęs” ir tt.

Taigi, tiek mokytojai, tiek tėvai turėtų būti budrūs, kokius lūkesčius sukuria ir kokį grįžtamąjį ryšį duoda vaikams – labai dažnas atvejis, kai suaugusieji giria vaikus už jų atliktus darbus (“Kaip gražiai nupiešei”), o peikia už tai, kokie jie yra (“Tu esi visiškai žioplas”). Todėl svarbu žinoti, kad savivertė priklauso nuo to, kaip žmogus mato save tarytum “du viename” – “koks aš esu” ir “ką aš darau”.  Jei girsime vaikus vien už tai ką jie padarė ir nesuvesime šių  nuopelnų su jų asmeninėmis savybėmis, gebėjimais, o nesėkmės atveju peiksime ar ignoruosime – ilgainiui susiformuos įsitikinimas, kad “aš nevykėlis, bet man šį kartą pavyko”, “tam, kad būčiau geras, man būtinai turi pavykti” ir vaiko motyvacija mažės, kadangi atsiras baimė suklysti. Ir atvirkščiai – jei vaikas žinos, kad čia ne jo piešinys gražus, o jam pavyko gražiai nupiešti, nes jis yra kūrybingas, kantrus, moka susikaupti, pastebėti mažas detales – jo motyvacija piešti vis didės ir, nepavykus piešiniui, jis žinos, kad jis vis vien yra kūrybingas, kantrus, na ir kas, kad piešinys šį kartą nepavyko. Ir mielai pabandys dar kartą.

Taigi, tam, kad susiformuotų stipri vaikų savivertė, svarbu suformuoti jų suvokimą, jog tam, jog būtų gerais, nereikia kažko padaryti – jie savaime jau yra geri, tokie, kokie yra ir, tam, kad su jais viskas būtų tvarkoje, jie neprivalo atlikti tam tikros rolės ir atitikti įsivaizdavimo lūkesčio, kurio iš jų tikimasi. Ir, kad jei kažkas nepavyko, ar vaikų elgesys yra netinkamas, mes galime būti nepatenkinti ir kritikuoti jų elgesį, tačiau vis vien, kaip žmonės, iš esmės jie yra geri, todėl kritikuodami elgesį, peikdami nepavykusį darbą, nepeikime jų pačių.

Kodėl kartais nepagyrus vaikų už tai, kokie jie yra, nesusiejant to su jų veiksmais? Tarkim, girdami už tai, kad gavo gerą pažymį mokykloje ar gerai atliko pavestą užduotį, kitą kartą nepamirškime jiems pasakyti ir už ką juos vertiname, kaip žmones, nepriklausomai nuo to ką jie padarė ar nepadarė, pasiekė ar nepasiekė. Tiesiog nuoširdžiai, besąlygiškai suteikime jiems grįžtamąjį ryšį apie juos pačius, o ne jų pasiekimus ar nepasekimus. Vietoj to, kad vaikas galvotų “Esu geras vaikas, nes esu geras mokinys, geras sūnus ar duktė, gaunu gerus pažymius ir tt”, jis turėtų galimybę formuoti pozityvų savęs matymą “Esu geras vaikas, nes esu savimi”.  O tam, kad vaikas būtų savimi ir gerai savimi jaustųsi, pirmiausia reikia jam padėti save pažinti, atskleisti savo savybes ir turėti savo paties nusipieštą matymą savo galvoje. Koks tas matymas bus, didele dalimi priklauso nuo tėvų ir mokytojų.

Išmokykite vaikus stebėti, kokį grįžtamąjį ryšį gauna ir duoda

Savivertė – tarytum banko sąskaita – kartais ji pasipildo ir sustiprėja, kartais vėl susilpnėja. Tai susiję su tam tikrais įvykiais ir mūsų išgyvenimais bei į ką tuomet atsiremiame – kokį grįžtamąjį ryšį duodame sau patys ir gauname iš kitų šių įvykių pasekoje. Tam, kad mūsų savivertė stiprėtų ir išliktų sveika, mums reikia pozityvios refleksijos apie save ir teigiamo grįžtamojo ryšio iš kitų. Ir atvirkščiai – nuolatinis negatyvus grįžtamasis ryšys savo paties atžvilgiu ar gaunamas iš kitų žmonių gali labai susilpninti mūsų savivertę.

Žemiau esančioje lentelėje pavaizduoti 4 grįžtamojo ryšio tipai. Taip pat po kiekvienu grįžtamojo ryšio tipu yra nurodytas taškų skaičius, kurie atitinkamai papildo arba pamažina mūsų savivertės “banko sąskaitą”.

Grįžtamojo ryšio tipai

Negatyvus besąlyginis
Žmogaus kritikavimas už tai, kok jis yra
(“Tu esi tinginys, kvailys”,
“Aš esu nevykėlis” ir tt)
-10
Pozityvus sąlyginis
Žmogaus gyrimas už jo padarytus veiksmus, atliktus darbus (“Tavo testas buvo puikus” ir tt)
+1
Negatyvus sąlyginis
Veiksmų, darbų kritikavimas (Tavo prezentacija buvo silpna, kitą kartą galėtum išbandyti štai ką” ir tt)
-1
Pozityvus besąlyginis
Žmogaus gyrimas už tai, koks jis yra (Man labai patinka tavo entuziazmas, esi labai patikimas” ir tt)
+10

Negatyvus besąlyginis grįžtamasis ryšys yra niekuomet nepriimtinas ir duodami ar priimdami tokį ryšį galime stipriai sumažinti savo paties arba kito žmogaus savivertės “banko sąskaitą”. Toks grįžtamasis ryšys absoliučiai nieko nemokina ir neturi jokio ugdomojo poveikio, atvirkščiai – jei kritikuojame kitą žmogų už tai koks jis yra, o ne už tai ką jis padarė ir šis žmogus įsileidžia šią kritiką – tai visuomet turi negatyvų poveikį jo savivertei. Kuo žmogaus savivertė silpnesnė, tuo lengviau jis įsileidžia bet kokią neigiamą kritiką jo atžvilgiu ir ilgainiui net pats ima jos ieškoti, tarsi patvirtinimo, kad “esu nevykėlis”, tuo dar labiau silpnindamas savo savivertę. Labai dažnai negatyvus besąlyginis grįžtamasis ryšys yra duodamas ne žodžiu, o parodomas ne žodine komunikacija. Tarkim, mokytojas meta ant stalo vaiko sąsiuvinį, tuo pačiu purtydamas galvą sako, kad testas yra išlaikytas, kaip visuomet, apgailėtinai. Tuo pačiu kraipo galvą į šalis, rankas užsidėjęs ant liemes. Nors žodžiai klaba ne apie vaiką, o apie jo testą, visa kūno kalba siunčia žinutę – “Esi nevykėlis”.

Negatyvus besąlyginis grįžtamasis ryšysmūsų šalyje dar vadinamas patyčiomis ir yra didelė problema ugdymo įstaigose. Deja, tačiau labai dažnai šio tipo grįžtamąjį ryšį naudoja ne vien vaikai, tačiau ir suaugusieji – mokytojai ir tėvai. Kova prieš patyčias nėra sėkmingiausia prevencijos priemonė – šiandien mokyklose jau kuriamos sėkmingos  konstruktyvaus grįžtamojo ryšio ugdymo programos, mokomasi santykių kultūros, dalinamasi sėkmės pavyzdžiais ir džiaugiamasi sveiku klimatu, kuriame patyčioms tiosiog nebelieka vietos.

Negatyvus sąlyginis ryšys  yra labai reikalingas, ypatingai jei duodamas konstruktyviai. Šis grįžtamasis ryšys yra naudingiausias tuomet, kai norime sukritikuoti kito elgesį, tai “Ką jis padarė”. Tarkim “Tavo pristatymas galėtų būti geresnis, jei būtum parengęs daugiau skadrių” arba “Kuomet pasakojai, galėjai labiau išnaudoti savo balso tembrą ir kalbėti išraiškingiau, tuomet klausytojams būtų aiškiau”. Šiuo atveju reikia atkreipti dėmesį ar pastaba ko nors išmokina vaiką. Tarkim pastaba “Tavo pristatymas buvo labai silpnas” nieko nemokina ir yra bevertė.

Pozityvus sąlyginis grįžtamasis ryšys taip pat yra naudingas, jei pateikiamas tinkamai ir turi ugdomąjį poveikį. Vien pasakymas “Tavo testas išlaikytas, esi šaunuolis”, nieko nemokina, nes vaikas nesuvokia, kame yra jo nuopelnas. Visai kas kita, jei pasakoma “tavo testas išlaikytas pukiai – jį parašei labai aiškiai ir, susitelkdamas į esminius dalykus, atskleidei esmę”. Kaip ir prieš tai aptartas negatyvus sąlyginis ryšys, taip ir šis – pateikiamas konstruktyviai ir specifiškai – daug mokina ir ugdo vaiką.

Pozityvus besąlyginis gryžtamasis ryšys, jei jį mokėsime priimti – turės patį didžiausią poveikį mūsų savivertės “banko sąskaitai”. Tai toks grįžtamasis ryšys, kuris duodamas žmogui už tai “koks jis yra”, o ne už tai “ką jis padarė”. Pavyzdžiui “Man patinka su tavimi dirbti, nes tu visada įkvėpi pozityvumo ir energijos, moki pakelti ūpą”, “Esi labai atsakingas ir kantrus. Labai vertinu šias tavo savybes”. Deja, tačiau mūsų visuomenėje šio tipo grįžtamasis ryšys ir suteikiamas rečiausiai ir dažnai jį gavęs kitas žmogus nemoka jo priimti, susinepatogina ir arba galvoja “kažkas čia ne taip, ko jis iš manęs nori”, arba puola vardinti savo blogąsias savybes, lyg tvirtindamas “tai ne apie mane, aš to nevertas”. Todėl svarbu išmokyti vaikus tiek duoti, tiek priimti šį grįžtamąjį ryšį – nuoširdžiai padėkoti kitam žmogui, vėliau pareflektuoti apie tai.

Savivertė = pagarba kitam

Labai svarbu vaikus jau nuo mažens išmokyti, kad savivertė – tai jų asmeninis savęs matymas ir savęs vertinimas. Kad tik jie gali nuspręsti kokią kritiką įsileisti, o kokios ne. Metaforiškai galima būtų palyginti, kad savivertė, tai lyg asmeninis sodas ir tik pats asmuo turi raktą nuo šio sodo vartų ir nusprendžia kam juos atverti, o kam ne. Išugdytas suvokimas, kad vaikas yra pats savo jausmų, savo vidinio pasaulio šeimininkas, įdiegti įgūdžiai kaip šį savo sodą prižiūrėti ir puosėlėti, tuo pačiu ugdo ne vien stiprią, nuo sąlygų nepriklausomą savivertę, bet ir  atsakomybę už savo veiksmus bei asmens autentiškumą.

Mokslininkai sutinka, kad galima dėti lygybės ženklą tarp žmogaus savivertės ir pagarbos kitam lygio. Tai yra, tai, kaip vaikas elgiasi su kitais vaikais klasėje, dažnai nusako koks yra jo vidinis santykis su pačiu savimi. Nors kartais suaugusiems sunku nesupykti ant siaučiančio, besimušančio ir įžeidinėjančio kitus vaiko ar paauglio, tačiau žinojimas, kad taip pat jis jaučiasi viduje, pats ant savęs pyksta ir save žemina, kritiniu momentu suteikia kantrybės ir supratimo, kad ir šiam vaikui, o ne vien nuskriaustajam reikia pagalbos, dėmesio.

Didžiojoje Britanijoje buvo atliktas mokslinis eksperimentas paauglių kolonijoje, kurioje buvo įkalinti nepilnamečiai, žiaurius nusikaltimus padarę nusikaltėliai. Eksperimentą atlikęs mokslininkas, emocinio intelekto tyrinėtojas S.Neale pusę metų nuoširdžiai domėjosi, o vėliau ilgai klausėsi šių paauglių istorijų – apie tai, kaip jie jaučiasi, ką mėgsta, ko bijo, kas juos domina, o kas liūdina. Mokslininkas patikino, kad per pusę metų nepamatė nei vieno pikto, agresyvaus, žiauraus jaunuolio, o vien likimo nuskriaustus vaikus su sugriauta saviverte, kuriuos vaikystėje suaugusieji labai skriausdavo, žemindavo, niekindavo. Kolonijos darbuotojai patikino, kad po tokio kokybiško dėmesio, bendravimo šių jaunuolių elgesys stipriai pasikeitė, padidėjo motyvacija kasdieniniams darbams ir mokymuisi, jie ėmė domėtis naujomis galimybėmis, bendravime atsirado ženkliai daugiau pagarbos ir tolerancijos vienas kito atžvilgiu. Jaungtinės Karalystės vyriausybė apdovanojo šį mokslininką už geriausią 2010 m. programą, padedančią socialiai atskirtoms grupės sugrįžti į normalų visuomenės gyvenimą.

Kita istorija pasakoja apie penkiolikmetį Joną, kurio mama kreipėsi į vienos mūsų šalies mokyklos direktorę, kad priimtų į 9 klasę jos sūnų viduryje mokslo metų. Šis berniukas buvo pašalintas iš keturių ugdymo įstaigų, turėjo bėdų su policija ir narkotinėmis medžiagomis. Mokyklos administracija pasitarė su psichologe, kuri turėjo patirties su vaikų emocinio inetelekto lavinimu ir nustatė griežtas sąlygas vaiko priėmimui – mokykloje niekas neturėjo sužinoti apie jo praeitį, kad nebūtų išankstinių nusistatymų nei tarp mokytojų, nei tarp mokinių. Pusę metų klasės vadovė kartu su psichologe ir administracija išties turėjo problemų su berniuko elgesiu, lankomumu, pabėginėjimu iš pamokų, kartą netgi kreipėsi į kinelogus dėl narkotinių medžiagų apieškojimo klasėje po pamokų. Daug kalbėjo, kantriai klausėsi Jono – apie jo vidinį pasaulį, savijautą, pomėgius. Be kaltinimų, be tardymų leido suprasti, kad jis mokykloje labai laukiamas, yra jos dalis, tačiau jo elgesys yra nepriimtinas ir labai apsunkina visų darbą.

Po pusės metų direktorė savo kabinete sulaukė matematikos mokytojo, kuris tiesiai šviesiai paklausė vadovės – “Iš kur gavote šį genijų? Berniukas – nepaprastai gabus matematikoje, išties daro stebūklus”, džiūgavo mokytojas. Šiuo metu šis jaunasis genijus studijuoja viename žymiausių pasaulio universitetų matematikos doktorantūroje, yra besišypsantis jaunas žmogus, darantis tai, kas jam labiausiai patinka ir atradęs save moksle.

Tokių įkvepiančių istorijų tikrai yra daugybė, svarbu suvokti, kad tai, kaip vaikas jaučiasi, jis dažnai atspindi į aplinką per savo elgesį.  Jausdamiesi nusivylę, liūdni, nesuprasti jie pyksta, mušasi, maištauja. Tai lyg pagalbos šauksmas “Man blogai, aš ieškau pagalbos!”. Ar mes, suaugusieji, šį šauksmą išgirsime, ar atkreipsime dėmesį, ar pasistengsime suprasti, ar išmokysime ir parodysime pavyzdį, kaip kitais būdais galima nugalėti šiuos vidinius skaudulius – didžia dalimi prisidės prie mūsų visuomenės psichinės sveikatos kūrimo.

Irma Liubertienė / Dramblys.lt
Lietuvos Socialinio emocinio ugdymo asociacijos prezidentė

Iliustracija: Foto: London Scout

Dalintis:

7 COMMENTS

  1. gal galima būtų daugiau pavyzdžių kaip gi kalbėtis su vaiku? ko reikėtų vengti žodžiuose? ne visi mes patys gavę tam tikrą tinkamą auklėjimą, tenka mokytis iš naujo, bet dažnai skaitau, girdžiu, kad reikia elgtis taip ar kitaip, bet be pavyzdžių. Man svarbu pačią save išmokyti kitokio elgesio, nei aš išmokusi savo gyvenime. dabar suprantu, kodėl mano vaikas maištauja…aš labai stengiuosi, bet nemoku, nes nežinau kaip… pati gavau lb griežtą auklėjimą, taip pati kalbu ir pati su savo vaiku, nors pagaunu, kad tai baisu…

    • Maištauja.
      Pamirškite ką jums įkalė tėvai. Pamirškite ką įkalė seneliai. Pamirškite ką kalė mokykla, aukštesnioji ar aukštoji. Pamirškite ką nuolat kartoja televizija, radijas, aktoriai ir popžvaigždės. Pamirškite kaip atrodo gero aprūpinto gyenimo supratimas!

      Geras gyvenimas yra vien išsilavinimo dėka. Tik išsilavinimas suteikia gerą darbą. Geri pažymiai garantuoja prestižines studijas. Prestižinės studijos garantuoja geras pareigas ir t.t. Darbas retai būna ir mėgiamas. Aprūpintas gyvenimas yra būti visiškai savarankišku finansiškai ir “nuo nieko niekada nepriklausyt”.

      Tai atsakymai kuriais vadovaujantis nustatomos ribos ką gali daryti vaikai ir ko jie gali pasiekti. Arba nepasieks, jeigu nesivadovaus šiomis aksiomomis. Taisyklės parodo galimybių ir pasiekimų maksimumą. Nejau neatrodo savaime suprantama, kad vaikai, nesupranta, KAIP suaugę protingi žmonės su aukštaisiais išsilavinimas priversti kankintis 8-17h nemėgiamuose darbuose, kad vėliau galėtų pasiskolinti pinigų. Ar vaikai nori imti kreditus? Ar jie trokšta dirbti nemėgiamą darbą? Ar jų svajonė laukti metuose atostogų per kurias vis viena reikia dirbti darbe? Mokykis – gyvensi taip pat kaip mes gyvename. ir ko verta kai svarbiausia yra pažymiai, bet ne gabumai. Pažymiai, į kuriuos kone kas antras dėstytojas per pačią pirmą paskaitą aukštojoje universitetinėje lengvai mosteli “jūs TO, TO, TO nemokate, o ANO net nemokino………”

      Gal tai ir suprantami dalykai, bet ar išmintingi? Todėl reikalauti vaikus paklusti taisyklėms, kurios nėra išmintingos reikia BEGALINĖS valios pastangų. Reikia slopinti jaunos laisvos valios užuomazgas, malšinti maištą, kol nepaklus..
      Bet jūs gi jau suprantate, kad “gero gyvenimo” stereotipai realiai neveikia ir jais tikite greičiausiai tik iš įpročio paklusti. Ką sėkmingai ir bandote perduoti. Pakluskite, vaikai.

      Todėl man atrodo, jei norite bendrauti su vaiku kaip du suaugę išmintingi žmonės, neverskite paklusti taisyklėms, kurios ir jums nepatinka. Jei nepatinka, argumentuokite ne “taip reikia, visi daro”, bet nurodykite kokį iš tiesų turite gyvenime tikslą (pvz., “Siekiu savo svajonės, o dabartinė padėtis tėra tik priemonė siekiant įgyvendinti svajonę”).

      Tačiau tam reikia perkratyti vertybes. Pamatysite, kad be galo daug atgyvenusių dalykų bus geriausia paprasčiausiai pamiršti ir pradėti nuo nulio, iš naujo atrandant savo supratimą apie svajones, tikslus, prasmę, bet jau paremtą gyvenimiška patirtimi.. Kalbėkite vaikams apie savo svajones ir jie svajos kartu su jumis, nes esate mama, o visa kita – paskui.
      Jug svajoti nėra maištas. Neslopinkite maišto..
      Linkiu laimės ir įsiklausymo.

      • * komentaras tiesiog – į širdį. daug daugiau pasakantis nei nuostabus straipsnis. atsispausdinti ir ant sienos dėti.

  2. Ačiū už puikų straipsnį.
    Tik liūdina kelios gramatinės klaidos – neprofesionalu…

  3. Ačiū už puikų straipsnį.
    Tik liūdina kelios gramatinės klaidos – neprofesionalu…Galite pataisyti :)

Komentuoti: mama Cancel reply

Please enter your comment!
Please enter your name here