Vilniaus pataisos namų direktorius Arvydas Ižička tvarką pataisos namuose lygina su kariuomene – privaloma laikytis tam tikro režimo, tvarkytis, pasikloti lovas, laiku dalyvauti patikrinimuose, rūkyti galima tik tam skirtose vietose. „Pataisos namai – tai miestas mieste, čia galioja kita tvarka“, – sako A. Ižička. Tuo metu gyvenimas pusiaukelės namuose mažai kuo skiriasi nuo gyvenimo laisvėje. Vis dėlto galimybę į juos patekti turi toli gražu ne kiekvienas kalinys.

Į Vilniaus pataisos namus patenka valstybės tarnautojai ir pareigūnai, teisti už įvairius nusikaltimus. Šiuo metu juose kali beveik 450 žmonių. Ketvirtadalis jų – žmogžudžiai.

Atvykę kaliniai iš pradžių paskiriami į paprastą grupę, po kurio laiko jie gali pretenduoti pakliūti į lengvąją grupę, kurioje leidžiama dažniau matytis su artimaisiais, naudotis telefonu, išeiti į lauką. Tie nuteistieji, kurie nesilaiko režimo, gali būti paskirti į vadinamąją drausmės grupę ir uždaryti kamerų tipo patalpose, taip atskiriant juos nuo kitų.

Kalbėdamas apie kalinių integraciją į visuomenę, A. Ižička pabrėžia, kad nuteistieji turi patys dėl to pasistengti: „Neužtenka norėti, kad žmogus pasikeistų. Automobiliui tereikia pakeisti detalę ir jis bus pataisytas. O žmogus – sudėtingesnis mechanizmas, jis pats turi norėti integruotis. Kai kuriems kaliniams patogu būti pataisos namuose – daug kuo nereikia rūpintis, gyvenimo sąlygos gana geros. Kai žmogus atitrūksta nuo visuomenės, jam sunkiau sugrįžti.“

Piktnaudžiauja psichologo paslaugomis

„Pataisos namai ir bendravimas su artimaisiais beveik nesuderinami, nes žmogus uždarytas. Esantys lengvoje grupėje turi teisę kartą per dieną paskambinti artimajam ir kartą per mėnesį pasimatyti trumpalaikio arba ilgalaikio pasimatymo metu. Taip geriausiu atveju nuteistasis [su artimaisiais] gali susitikti du kartus per mėnesį“, – aiškina Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojas Česlovas Jocius.

Tie kaliniai, kurie nesilaiko tvarkos, su lankytojais gali pasimatyti kartą per pusę metų. Nors, pasak Č. Jociaus, tokios sąlygos komplikuoja ryšį su artimaisiais, nuteistųjų integracija vykdoma. Suteikiama reikalinga socialinė ir psichologinė pagalba, organizuojami renginiai. Tie kaliniai, kurie gerai elgiasi ir turi teisę išvykti be sargybos palydos, gali dalyvauti įvairiose akcijose, savanoriauti. Vienas iš nuteistųjų savanoriauja šalia esančiame hospise, kuriame paskutines dienas leidžia vėžiu sunkiai sergantys žmonės, ten kalinys prižiūri ligonius.

Č. Jocius tikina, kad psichologo pagalba suteikiama visiems, kam jos reikia. Vis dėlto, anot jo, kaliniai piktnaudžiauja šiomis paslaugomis: „Kadangi visos pas mus dirbančios psichologės – merginos, į psichologo kabinėtą nuteistieji dažniau ateina pasikalbėti ir pabendrauti su jomis kaip su moterimis, o ne kaip su specialistėmis.“

Leidžia jaustis visuomenės dalimi

Didžiausia pasitikėjimo kaliniais forma direktorius vadina pusiaukelės namus. „Tai norvegų projektas. Į pusiaukelės namus perkelti nuteistieji gyvena beveik laisvą gyvenimą – būna be sargybos priežiūros, dirba mieste, gali naudotis automobiliu, turėti grynųjų pinigų ar mobilųjį telefoną. Savaitgalį pusiaukelės namų gyventojai yra išleidžiami namo“, – apie tvarką pasakoja A. Ižička.

Pasak pataisos namų direktoriaus pavaduotojo Č. Jociaus, kuris taip pat yra ir pusiaukelės namų projekto vadovas, tokia sistema Norvegijoje veikia jau ne vieną dešimtmetį.

Į pusiaukelės namus nuteistieji gali būti perkelti likus ne mažiau kaip pusei metų ir ne ilgiau kaip pusantrų metų iki galimo lygtinio paleidimo. Jie privalo turėti darbą. Kaliniai, nuteisti už nusikaltimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, dalyvavę nusikalstamuose susivienijimuose, galimai linkę pabėgti ar užpulti, galimybės patekti į pusiaukelės namus neturi. Nuteistųjų laisvės atėmimo bausmė taip pat negali viršyti 10 metų.

„Būdamas pusiaukelės namuose žmogus jau yra visuomenės dalis, nes jis jau beveik laisvas – į pusiaukelės namus jis grįžta tik nakvoti, kur realiai nėra jokios apsaugos, tik socialiniai darbuotojai. Tai leidžia jam sėkmingai būti tarp mūsų. Taip išsaugomi ir nuteistųjų socialiniai ryšiai, jie gali grįžti namo, leisti laiką su vaikais, šeima, kartu išeiti į miestą ar kiną“, – kalba projekto vadovas.

Č. Jocius džiaugiasi, kad kai kurie nuteistieji iš pusiaukelės namų jau išėjo į laisvę ir kol kas nepadarė jokių nusikaltimų.

Pusiaukelės namuose vykdomos reabilitacinės programos, jomis nuteistieji skatinami spręsti problemas, taisytis. Vyksta socialinio švietimo paskaitos, kurių metu žmonės ruošiami lygtiniam paleidimui, mokomi tvarkyti savo dokumentus bei supažindinami su užimtumu išėjus iš laisvės apribojimo įstaigos. Kartu su socialiniais darbuotojais kaliniai išsikelia tikslus ir stengiasi juos įgyvendinti.

Socialinė darbuotoja Gintarė Gerybaitė pasakoja, kad nuteistiesiems suteikiamos įvairios paslaugos: „Mokome, ir kaip susirasti gydymo paslaugas, vedame socialinių įgūdžių grupes, konsultuojame. Vieniems kyla problemų netgi su higiena, kitiems sunku ilgesnį laiką išbūti viename darbe, kartu ieškome priežasčių, stengiamės tai spręsti.“

„Pusiaukelės namuose žmonės supažindinami su lygtinio paleidimo sąlygomis, jiems suteikiama reikalinga teisinė informacija, žinios. Vyksta mokymai apie anstolius, kadangi dauguma turi ieškinių, išėjus į laisvę jiems blokuojamos sąskaitos. Jei nuteistieji nemokėtų su tuo tvarkytis, būtų užburtas ratas – nuteistieji vėl slėptų savo lėšas, dirbtų nelegaliai, dėl to vėl patektų į kalinimo įstaigą“, – aiškina Vilniaus pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus Pusiaukelės namų poskyrio viršininkas Pavelas Srebniuk.

Integracijos dalis – savanorystė ir teatras

Pusiaukelės namų gyventojai skatinami savanoriauti ir taip integruotis į visuomenę – nuteistieji tvarko kapines, kasa sniegą, vaikų namų auklėtiniams dovanoja knygų. Nuteistiesiems suteikiama proga bendrauti su norimais dvasininkais. Pasak G. Gerybaitės, vienam nuteistajam tai labai padėjo, jis sakė įgavęs jėgų ir motyvacijos keistis.

„Šalia pusiaukelės namų esančios bendruomenės nariai labai priešinosi, kad šalia gyvens nuteistieji. Nors sekėsi sunkiai, stengėmės su jais susidraugauti, bendruomenės gyventojai leido sutvarkyti dalį teritorijos, todėl vykdėme akciją „Darom“. Po pusdienio prisijungė ir vienas iš bendruomenės narių“, – kalba socialinė darbuotoja.

„Stengiamės supažindinti nuteistuosius su visuomene, pristatyti juos žmonėms. Pusiaukelės namuose rengėme atvirų durų dienas. Netgi dauguma nuteistųjų artimųjų nežino, kas ta socialinė reabilitacija ir ką nuteistieji čia daro. Kai kurie galvoja, kad šie žmonės vis dar sėdi už grotų sovietinio tipo kamerose, tačiau atėję nustemba ir juokiasi, kad pusiaukelės namai – tarsi bendrabutis“, – šypsosi G. Gerybaitė.

Pusiaukelės namuose organizuojami neformalaus švietimo renginiai. Bent kartą per metus socialiniai darbuotojai stengiasi nusivesti nuteistuosius į muziejus, teatrą.

„Nuteistiesiems organizuojami susitikimai ir su anoniminių alkoholikų klubo atstovais. Šiame susitikime žmonės dalyvauja ne taip noriai – kai kuriems sunku pripažinti, kad turi problemų, kitiems tai tikrai neaktualu. Tačiau matome tendenciją, kad iš pusiaukelės namų atgal į pataisos namus žmonės sugrąžinami dėl alkoholio vartojimo. Todėl prevenciškai dalyvauja visi“, – pasakoja socialinė darbuotoja.

G. Gerybaitė džiaugiasi, kad visi nuteistieji per dvi savaites susiranda darbą. Pusiaukelės namų gyventojai dirba vadybininkais, vairuotojais, pagalbiniais darbininkais, mechanikais. Dalis grįžta ten, kur dirbo prieš laisvės atėmimą.

Kaliniams išėjus į laisvę jie nepaliekami vieni – socialiniai darbuotojai palaiko ryšį, kas kelis mėnesius paskambina, patikrina, ar nuteistasis nepakeitė darbo, neprasižengė. Išėję į laisvę žmonės kviečiami dalyvauti pusiaukelės namų gyvenime ir padėti kitiems – švenčiant pusiaukelės namų gimtadienį atvyko du buvę kaliniai. Abu pasidalijo savo istorijomis, pasikalbėjo su nuteistaisiais.

Kaltinamas kūno sužalojimu, vėliau – pasikėsinimu nužudyti

Pusiaukelės namuose esantis vidutinio amžiaus vyriškis, nenorėjęs atskleisti savo tapatybės, apie integraciją į visuomenę ir savo įkalinimą kalba ramiai, bet savo kaltę neigia: „Aš atlieku bausmę už pasikėsinimą nužudyti. Žmogus gyvas… Nuteistas kalėti 8 metus – kaip už žmogžudystę, pagalvokit. Yra sunku atlikinėti bausmę už tai, ko nesi padaręs. Kaltinamas žmogžudyste… Bet vis tiek stengiesi, nenuleidi rankų ir kabiniesi į gyvenimą.“

Anksčiau vyras kalėjo už sunkų kūno sužalojimą, bausmę yra atlikęs Lukiškių kalėjime bei vienoje iš Šiaulių kalinimo įstaigų.

Nuteistasis pataisos namus vadina mokykla, kuri moko, kaip daryti nusikaltimus, ir mano, kad pataisos namuose sąlygos integruotis į visuomenę nebuvo tinkamos. Vis dėlto esant pusiaukelės namuose lengviau palaikyti ryšį su artimaisiais.

Apie visuomenės reakciją į nuteistuosius pusiaukelės namų gyventojas kalba sarkastiškai: „Dabar, kai esu Vilniuje, galvojau, kad susirasiu moterį, gyventi pradėsiu. Aišku, jos sužino, kas aš toks ir iš karto mato – žmogžudys. Ir bėga kuo toliau.“

Vyras dirba valymo darbų įmonėje ir džiaugiasi, kad darbą susirasti pavyko labai lengvai: „Darbdaviai žiūri palankiai, žinoma, sunkiau tiems, kurie buvo teisti už vagystes. Kadangi nevartoju žargono, gražiai elgiuosi, kiti žmonės net neįtaria, kad aš toks esu. Neįmanoma įtarti. Stengiuosi pritapti prie visuomenės, kad neišsiskirčiau iš kitų.“

Domantė Platūkytė, „Universiteto žurnalistas“ | LRT.lt
Nuotraukos: BNS

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė
DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!