Didžiausia svajonė – sutikti žmogų, kuris turi gilų vidinį pasaulį

11

laukimasKlausimas:

Laba diena. Rašau Jums, nes esu labai pasimetusi, labai prastai jaučiuosi ir neturiu kam išsipasakoti. Iš karto atsiprašau, nes laiškas ne trumpas. Esu vienuoliktokė gimnazistė. Jau kelinti metai kankina socialinė fobija bei depresinės mintys. Jau metus lankausi pas psichologą, tačiau situacija ne itin gerėja. Man atrodo, kad psichologas ne itin gerai supranta dėl ko ir kaip jaučiuosi. Greičiausiai tai mano kaltė. Man sunku būti savimi šalia kitų, šalia bet kokio kito žmogaus. Tiesa pasakius, manau, kad net nežinau kaip tai reikia daryti (turiu pridurti, kad taip buvo ne visuomet, vaikystėje buvau laiminga ir pasitikinti savimi). Nepatinku sau būdama šalia jokio žmogaus ir ne tik todėl, kad kyla socialinis nerimas. Turiu keletą artimų draugų, bet net ir būdama su jais sau nepatinku, viduj pastoviai kyla irzulys, nepasitenkinimas jais ir savimi. Jie man brangūs ir aš jiems brangi, tačiau pastoviai svajoju apie visai kitokius žmones, ar žmogų, panašesnį į save, o gal net beveik tokį pat. Jaučiuosi lyg gyvenčiau vidumi, o išorinis pasaulis svetimas ir visai ne toks, jame nemoku atsiskleisti, jaučiuosi neadekvati, prastesnė už visus aplinkinius, nešiojuosi savyje graužiantį pavydą. Dažnai svajoju apie mirtį, nenoriu išvysti rytojaus. Sau galo nepasidarau tik todėl, nes turiu mylinčią, nors ir netobulą šeimą (na, ir todėl, kad turiu vilties, kad galbūt dar įmanoma kažkaip išsikapstyti, ir vėl pajusti gyvenimo grožį be nuolatinio skausmo ir nerimo, kuris šiuo metu atrodo neįmanomas ir seniai užmirštas). Neseniai lauke pūtė labai stiprus vėjas ir tuomet įsivaizdavau tokią situaciją: išeiname su mama į lauką ir mane nuneša vėjas, man skaudu ir baisu ne todėl, kad bijau mirties, o todėl, kad bijo ir kenčia mane matydama mama. Aš pavargau kentėti, bet rodosi gyventi be skausmo nebeįstengiu. Visuomet jo randu: prisiminimuose, čia, dabartyje, mėgstu pasinerti į nostalgiją. Nuolat jaučiuosi lyg būčiau dviejose vietose vienu metu t.y. vidiniame pasaulyje, lyg kokiam sapne, ir išorėje. Nežinau ar taip teisinga sakyti, nes argi vidinį pasaulį turi ne kiekvienas? O gal aš kitaip savąjį suprantu? Nežinau. Suprantu tik tiek, jog kalbu apie tai kiek neįprastai. Bijau pasirodyti lyg kokia psichinė ligonė, nes labai abejoju ar tokia esu (o ir psichologas ne kartą tikino, jog nesu nei karto prasilenkusi su realybe ar sukalbėjusi nesąmonę), nors tiesa pasakius kartas nuo karto aplanko tokios mintys. Viliuosi, kad tai tik hiperbolizuotos, tačiau nepagrįstos mano baimės. Didžiausia mano svajonė – sutikti panašų žmogų, kuris taip pat turi gilų vidinį pasaulį, ir kuriam jis, kartu su vidinėmis, dvasinėmis vertybėmis, yra artimesnis ir vertingesnis nei bet kas kita; kuriam svajojimas dienos metu – nėra kvailas, nesuprantamas, tinginių ir keistuolių užsiėmimas, kuriam visa tai, apie ką aš rašau, yra natūralu ir suprantama, kaip ir man. Bet taip pat nenoriu, kad manytumėt, jog noriu visai atsiskirti nuo išorinio pasaulio, nes tai netiesa. Nors ir rašau, kad realybė man atrodo nesaugi ir svetima, rodos jaučiuosi taip tik dėl to, kad esu kitų nesuprasta ir vieniša. Šis paskutinis sakinys nuskambėjo lyg būčiau eilinė, besiskundžianti, nors rimtų problemų neturinti paauglė ir vien nuo to man labai skaudu. Pačios nuomone, problemų matuoti negalima, taip pat, kaip negalima išmatuoti žmonių skausmo. Dėl šios priežasties man norisi būti šalia bet kokio nesuprasto, kad ir rodos minimaliai kenčiančio žmogaus, padėti bet kam, gydyti. Skaičiau, jog didžiausią polinkį pralinksminti kitus turi nelaimingi žmonės. Manau tai atitinka mane. Tiesa, grįžtant prie svajonės, nemanau, kad man pavyks sutikti tokį žmogų ir ta mintis be galo liūdina. Realybėje esu kiek tyloka, tačiau linksma ir pozityvi. Bent šalia kitų žmonių… O namie pastoviai verkiu, tad kam pasipasakoju būna labai keista. Jaučiuosi dviveidė, lyg gyvenanti du gyvenimus – viena “normalų”, kitą slaptą, vidinį. Ir nuo to kenčiu. Nebesupratu, kas esu. Iš dalies esu labiau subrendusi už bendraamžius – negaliu pakęsti kai iš ko nors tyčiojasi, nemėgstu pletkų, apkalbinėjimų, išankstinių vertinimų, vertinimų pagal išvaizdą, įpročius, man rūpi žmonių vidus ir asmenybė labiau nei bet kas kita. Iš dalies esu tikras vaikas, manau matosi kodėl. Nežinau kur dėtis, apie ką galvoti, kai pastoviai išgyvenu kintančias emocijas, tą vidinę sumaištį. Kažkaip einu į priekį, stengiuosi mokytis, nebepraleidinėju pamokų, kaip darydavau pernai. Bet viduje labai labai sunku. Bijau ateities – ji atrodo pilka, tamsi, o viskas, kas gera – per daug tolima, nepasiekiama. Apie savižudybę, be didžiulio emocinio nuovargio, verčia galvoti mintys “Mes visi esame skirtingi ir unikalūs, visi savaip suprantame tikrovę. Nors tai ir nuostabu, gražu, tai taip pat reiškia, jog greičiausiai niekas negaus manęs pažinti tokios, kokia aš iš tiesų esu. Juk niekas nepajaus mano vidaus, nepamatys, ką matau aš. Ir aš kitų nepamatysiu. Mus visus skiria plonytė, tačiau labai svarbi ir neperskiriama riba. Nenoriu gyventi, jei niekas manęs niekad nepažins. Būti vienam per daug skausminga.” Mano nuogąstavimas – kad kažkuriuo savo neilgo gyvenimo tarpsniu nutolau nuo realybės, per daug įsitraukiau į save, pripratau prie pastovus kentėjimo viduje, ir gyvenimas tapo nebemielas. Galbūt turiu klaidingų įsitikinimų, kuriuos jūs man padėsite išsklaidyti. Atsiprašau už šokinėjančias mintis, kurių, rodos buvo. Lauksiu Jūsų atsakymo, koks jis bebūtų. Viliuosi, kad padėsit surasti siūlo galą šiame mazge, kurio ne tik nesugaunu, bet ir niekaip nerandu.

Atsakymas:

Sveika Ofelija,

Tavo skaudi, sunkiai pačiai suprantama savijauta puikiai atskleista laiške. Jame radau daug įdomių minčių, klausimų tikriausiai ne vieną privertusių susimąstyti. Tavo problema tokia pat sudėtinga kaip ir kitos, jaučiu, jog nuolat suktis tokiame minčių, klausimų kamuolyje labai vargina, reikalauja daug stiprybės.

Visų pirma skaitydama tavo laišką pastebėjau itin didelį jausmų, išgyvenimų sureikšminimą (gyvenimas tik asmeniniame vidiniame pasaulyje, nepritapimas prie kitų, nuostata, jog kiti nepajėgūs tavęs suprasti). Kaip pati minėjai, “net psichologas nesupranta dėl ko ir kaip jautiesi”. Taip pat dėmesį labai patraukia savęs, savo elgesio apibrėžimai psichologinias konstruktais: priskiri sau socialinę fobiją, hiperbolizuotas, nepagrįstas baimes. Manau, jog nevertėtų apibrėžti savęs šablonais, įspausti į tam tikrus kategoriją, nes tai labai apriboja ir kreipia elgesį tam tikra (paprastai tau nenaudinga) linkme.

Laiške rašei, jog vaikystėje situacija buvo kitokia, suprantu, jog buvai bendraujantis, drąsus, laimingas vaikas. Tačiau šiuo metu tau tenka patirti vieną sunkiausių gyvenimo etapų – brendimą. Turi atsisveikinti su vaikyste, pradėti prisiimti daugiau atsakomybės, suvokti, jog tik tu pati esi gyvenimo savininkė ir gali formuoti savo asmenybę. Kaip pati paminėjai šiuo metu tau itin sunku supranti, kas esi. Kiekvienam iš mūsų be išimčių paauglystėje teko pereiti sunkius momentus, kuomet nesupranti, kas vyksta, kodėl pasikeitė tavo elgesys, požiūris, pasaulio vertinimas. Tačiau visos dabartinės tave kamuojančios mintys, svajonės, apmąstymai yra visiškai normalūs ir labai reikalingi, kad pažintum gyvenimą, susiformuotum SAVO požiūrį, vertybes ir subręstum kaip suaugęs žmogus.

Atskleidei, jog labai dažnai svajoji apie žmogų panašesnį į save, ar net tokį patį. Greičiausiai šių svajonių priežastis taip pat yra didelis noras geriau pažinti save, suvokti kas esi. Tačiau niekas, net labai panašus į tave žmogus, kaip rašei laiške, nėra pajėgus tobulai tave suprasti, perskaityti tavo vidinių išgyvenimų. Tik tu pati būdama atvira gyvenimui, naujoms patirtims, bendravimui, bandydama, klysdama, išreikšdama save kūryboje, darbuose gali geriau pažinti save.

Neteisinga manyti, jog nežinai, kaip tinkamai bendrauti su kitais žmonėmis. Neverta kankinti savęs galvojant, jog galbūt bendrauji ne taip kaip reikėtų, nes atsakymo, kaip privalu bendrauti, koks geriausias bendravimo būdas, nerasi. Vienintelis dalykas, kuriuo galima įvertinti savo bendravimo gebėjimus, yra kitų elgesio, reakcijų stebėjimas, analizavimas jums bendraujant.

Nuolat mini, iškeli vidinį savo pasaulį, nurodai, jog jis pranašesnis už išorinį. Tačiau verta nepamiršti, jog išorinis pasaulis, mus supanti aplinka, žmonės taip pat labai įdomūs ir žavūs. Todėl pasistenk paįvairinti savo kasdienybę ir pasidžiaugti galimybėmis išoriniame pasaulyje: su šeima ar draugais išeik pasivaikščioti, pasigrožėk rudeniu, pasidžiauk geru filmu ar kita malonia veikla. Tai padės bent trumpam pailsėti ir išstumti kankinančias, neramias mintis, o gal paskatins naujų idėjų, kaip galėtumei realizuoti save. Todėl labai linkiu nepasiduoti, atrasti savo gyvenimo kryptį ir prisiminti, jog svarbiausia tai darai ne dėl kitų, bet dėl savęs.

Psichologė Indrė Kazlauskaitė
El. paštas: psichologe.indre@gmail.com

Gali sudominti: 10 mąstymo klaidų, Niūrus mokinys

Dalintis:

11 COMMENTS

  1. Labai norėčiau susipažintu su straipsnio autore, kadangi pati taip pat jaučiuosi. Galbūt rastume bendrą kalbą. Manau, niekas negydo taip, kaip pokalbiai :)

  2. Sveika.
    Visų pirma, noriu palinkėti Tau, Ofelija, stiprybės.
    Kai skaičiau Tavo laišką, kartais rodėsi, jog skaityčiau savo pačios mintis.. Labai norėčiau susisiekti su Tavimi. Tikiu, jog galėtume padėti viena kitai.
    Brūkštelk man į el. paštą: polonium888@gmail.com, jeigu norėtum susipažinti su manimi.

  3. noreciau artimiau susipazinti su laisko autoriumi. suprantu kaip jautiesi, nes viska ka parasei atitinka mane, lyg tai viska as rasyciau. jei bus noro pabendrauti mano skype: ropka212 arba elektroninis pastas: robertvisnevskij@gmail.com

  4. Prisipažinsiu, beveik niekada nerašau komentarų (pasilieku savo nuomonę sau, būnu stebėtoja iš šalies, o galbūt tiesiog tingiu, negaliu tiksliai pasakyti kodėl), bet šįkart būtinai noriu pasakyt, kad, OFELIJA, TU TIKRAI NESI TOKIA VIENA. Žaviuosi žmonėmis, kuriems viskas dzin, viskas gerai, tiesiog laimingai sau gyvena, nesigilina ten, kur mes esam giliai įklimpusios ir pan :) Bet mes tiesiog jau tokios esam ir nesistenkim patapti kitokiomis, tokiomis kaip visi. Geriau susigyvenkim su savimi, mylėkim save, palepinkim kasdien šokoladu (ką dabar ir darau), suuper gerai yra paprakaituoti sporto salėj, grojant gerai ir trankiai muzikai, tai bent porai valandėlių leidžia užsimiršti, o ir organizme pasigamina kažkokios medžiagos, kurios daro mus laimingesnėmis ;)) Kad ir kokia kartais prislėgta jaučiuosi, prisiverčiu pabėgioti, išeiti į miestą atsigerti kavos, paskaityti knygą.. Taaip, žinau, kai slogi nuotaika ir galva pilna keisčiausių minčių, be galo sunku apskritai prisiversti ką nors daryti. Bet būtina kažko imtis, kad tos mintys nepražudytų mūsų.
    Karts nuo karto man vis pasiseka sutikti įdomių ir protingų žmonių, kurie mane įkvepia kažko imtis, kažką daryti, keisti, primena, kad gyventi reikia dėl savęs, o ne dėl kitų.. Darydama tai ką noriu ir būdama savimi, kad ir kokia kartais keista būnu, tikiu, kad ateityje sutiksiu ir daugiau tokių įdomių žmonių, vienu ar kitu bruožu panašesnių į mane, kurie mąsto bent kiek plačiau ir giliau. Pasauly gi tokia galybė žmonių, kažkur juk turi būti panašių į mus! Bet kol jų DAR nesutikom, susidraugaukim labiau pačios su savimi, nes juk su savim praleidžiam daugiausia laiko :))) O ilgai būt susipykus juk nefaina.. ;D Šokinėju ir aš nuo minties prie minties, taip jau yra, kai jų galvoje yra visas avilys, bet esmė – pirmajame sakinyje ;)

  5. tik jau nepasiduok, tik jau nepasiduok. Tie pasidavimai yra laikini dalykai ir nieko jie neduoda, paskui vėl imi ieškoti kažko ir vėl, ir vėl. Pakeisk kažką savo pačios požiūriuose, savyje, savo pasaulio matyme, vertybėse ar kažkur, kas tave pririša, atsisakyk stereotipų pirmiausia apie save. Na ir stiprybės :)

  6. Sveika,as panasiai jauciausi kaip tu,taciau atradau panasiu i save zmoniu,mes suirenkam ir dalinames mintimis,bendrsujame ten galiu buti savimi,o kitur ar vargiai mane supras,kitose vietose nepasakoju tu dalyku ir tiek,jei butu noro pabendrauti gali parasyti man i el pasta:mazute8@draugas.lt

  7. Labai norėčiau susipažinti su laiško autore. Visa tai kaip jautiesi labai pažįstama, labai artima man. Visos tos mintys, visi klaustukai,ieškojimai,nepilnavertiškumo jausmas, nesupratimas…. Bendraukime, nes tikrai manau, kad vienam sunkiau, jau tuo įsitikinau ir pati. Dviese, trise,keliese….kuo daugiau bendraminčių tuo lengviau rasti tuos siūlo galus mazguose;)Labai norėčiau bendrauti su Ofelija, ir su dauguma kitų, panašių, kurie jaučiasi vieniši, ieško…ieško…nenustokim ieškoti,ieškau ir aš, tikiu ATRASIM;)ir priimkim siūlymus ir kitų norą bendrauti.Kartu lengviau ir galim padaryti daugiau.Labai jūsų lauksiu ir džiaugsiuosi galimybe bendrauti. laura.papinigyte@gmail.com

  8. Aš ir norėčiau susipažinti su laiško autore. Man 22 metai, turiu darbą, kur reikia daug bendrauti, bet šiaip esu intravertiškas ir beveik viską išgyvenu tik viduje. Ir mano mėgstamiausias laisvalaikis yra tik būnant vienam arba su artimu žmogumi. Deja, tokį surasti man labai sunku.
    Neretai ir mane apima negatyvios mintys, bet dažniausiai stengiuosi būti pozityvus, tobulėti ir vengiu aplinkinių intrigų, kurios man atrodo varginančios ir bereikalingos.
    Tai štai. Gal parašysi man, būtų įdomu susipažinti.
    skype: archeseth
    e-mail: archeseth@gmail.com

  9. Sveiki,skaitant laiško autorės mintis tiek komentarus aiškiai atsispindi būdingas tas pats asmenybės tipas kuris yra orientuotas į vidų ir į gylį (įskaitant ir mane),tame yra mūsų įgimtas išskirtinumas, tai tiesiog unikali savybė kuri suteikia mums labai stiprų vidinio ir išorinio savęs pojūtį/kontaktą kurio sveikai ir pilnavertiškai išraiškai reikalingi aiškiai suprasti ir į išorę orientuoti tikslai. Tikslai – kurie atspindėtų jus, jūsų asmenybę – tai kas yra jums svarbiausia. Aiškiai įvardinus ko aš ištikrūjų noriu atsiras energija veiksmams, o procese atsiranda ir reikiami žmonės, ir kiti resursai, o svarbiausiai ir balancas tarp vidinio ir išorinio aš.
    Laiško autoriai labai rekomenduočiau pastudijuoti žmogiškuosius resursus ir orientuotis į ateities viziją, nes mes einame ten, kur veda mūsų mintys. colway@eircom.net

  10. kaip smagu kad yra daugiau tokiu zmoniu! As jau senai isbridus is paauglystes bet mintys ir chaosas galvoje nesibaigia tik ismokau siaip taip tvarkytis su tuo. Surasti tai kas teikia dziaugsma ir nustumia bjaurias mintys salin. Bet balansavimas niekada nesibaigia. labai dziaugiuos zinodama kad ir as ne viena tokia. Sekmes visoms audru blaskomoms!

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here