Women playing dominoes --- Image by © JLP/Jose L. Pelaez/Corbis
© JLP/Jose L. Pelaez/Corbis

Lietuvoje plečiasi slaugos ir socialinės priežiūros ligonio namuose paslaugų tinklas, leidžiantis reabilituotis, senti ar net mirti, prižiūrimam specialistų, namuose. Slaugytojai ar socialiniai darbuotojai pacientų namuose apsilanko pagal poreikį – nuo dviejų iki aštuonių valandų per dieną, išlaisvindami senolio artimuosius nuo prievolės ištisą laiką patiems juos prižiūrėti arba atiduoti į slaugos ligonines, globos namus. Ori senatvė jau ne vizija, o realybė?..

V-Ričkienė
Paklausta apie problemas, kurios dar neleidžia priartėti prie orios senatvės vizijos, V. Ričkienė pažymi sauskelnių trūkumą, paciento negalėjimą įpirkti kitų slaugai ar net buičiai reikalingų priemonių. © Algirdo Kubaičio (VLMEDICINA.LT) nuotr.

„Deja, tai dar tik siekiamybė“, – sako šioje srityje dirbančios slaugytojos. Mat nepaisant nuoširdaus darbo pacientų namuose, vis dar yra problemų, o jos susijusios su skurdu.

Klaipėdoje nuo šių metų sausio 1 dienos veikiančios viešosios įstaigos „Ori senatvė“ direktorė Vida Ričkienė pasakoja, jog už šią paslaugą dalinai sumoka savivaldybė, o kurią dalį savų pajamų – 20 ar 50 proc. – tenka sumokėti pacientui, priklauso nuo jo gaunamų pajamų, nuo paslaugų kiekio.

Šią paslaugą jau senokai teikia ir savivaldybių socialinės rūpybos skyriai, biudžetinės įstaigos, o neseniai pradėjo kurtis ir privačios. Tad pasirinkti yra iš ko.

Daugelis namuose prižiūrimų pacientų serga senatvine demencija, Alzheimerio liga, yra nevaikštančių, patyrusių insultą.

Problema – priemonių trūkumas

Paklausta apie problemas, kurios dar neleidžia priartėti prie orios senatvės vizijos, V. Ričkienė pažymi sauskelnių trūkumą, paciento negalėjimą įpirkti kitų slaugai ar net buičiai reikalingų priemonių.

„Valstybė kompensuoja tik vienas sauskelnes per dieną. Tai juokingas dalykas, – stebisi ir slaugytoja Violeta Vanagienė, 8 val. per dieną slauganti senatvine demencija sergančią močiutę. – Gerai, jei yra giminaičių, kurie gali nupirkti. Kartais prašai nupirkti kokio tepaliuko odai, bet matai, kad jie negali sau leisti, nes dirba už minimumą, o senukas irgi gauna minimalią 200 eurų išmoką.“

Ne kiekvienam slaugomajam užtenka drabužių, maisto, patalynės. Gelbsti gaunama labdara arba pačių darbuotojų iš savo namų atnešti daiktai.

Anot V. Vanagienės, problema yra ir specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymas: „Dabar, jei žmogus vaikšto, nesvarbu, kad serga senatvine demencija, Alzheimerio liga, laikoma, kad jam didelio slaugos poreikio nėra. Bet kad negali to žmogaus net 5 minutėms palikti vieno, nesusimąstoma. O nustačius didesnį slaugos poreikį, skiriama didesnė suma ir tada jie gali samdytis tokius žmones kaip mes. O mes palengviname ir jų, ir šeimos narių gyvenimą. Taigi viskas susieina į finansus“.

Ne visada viskas sklandu

Kiekvieną žmogų, kuriam priskirta priežiūra namuose, globoja atskiras darbuotojas. Ligoniai prisiriša prie kasdien ateinančio to paties žmogaus, jį pamilsta, geriau atsiskleidžia, klauso. O slaugytojui savo ruožtu tai padeda perprasti senolio norus, deramai juo pasirūpinti.

Ne toks sklandus bendravimas kartais klostosi su pacientų artimaisiais.

„Esame atsisakę kelių ligonių, nes artimieji nežinojo, ko nori, vieną dieną prašo to, kitą – kito. Pvz., sutvarkėme globos dokumentus, mergaitė pradėjo dirbti. Artimieji sako, kad mergaitė per lėta, nors darbą padaro. Kitą kartą sako, kad mamai geriau, gal padarome ne 8, o 4 valandas. Kitą dieną: gal išvis nebereikia, mama sutvirtėjo“, – pasakoja V. Ričkienė.

„Kartais atiduodi širdį, o matai – artimas žmogus vaikšto nelabai patenkintas. Kartais klausi, ar kas negerai. Ne, sako, viskas gerai. Gal kartais jis tiesiog blogos nuotaikos. Imi galvoti, gal ne viską padariau, nors taip stengiaus…“, – dalijasi V. Vanagienė.

Aštuonerius metus slaugė savo mamą

V. Vanagienė, 1979 m baigusi J. Kupčinsko medicinos mokyklą, slaugytoja ilgą laiką nedirbo – augino dukrytę, paskui 8 metus slaugė neįgalią mamą, sirgusią Alzheimerio liga.

„Susidūriau su žmonėmis, kurie gyvena savo pasaulėlyje, o juos supantiems žmonėms yra problema, kad nė minutei negali niekur išeiti. Iš pradžių atrodo, kad gali kalnus nuversti, paskui supranti, kad senka jėgos, jauti beviltiškumą. Nieko negali padaryti, tik stebėti, kaip liga kasdien tik progresuoja. Žiūri į sau brangų žmogų ir verki, nes nieko negali padėti“, – pasakoja ji.

Prieš pusę metų netekusi mamos, Violeta nusprendė pasiaukoti tiems, kuriems reikia tokios pačios pagalbos.

„Tačiau viena yra prižiūrėti sau artimą žmogų, o kas kita – visiškai nepažįstamą. Juk kiekvienas yra atskiras individas, prie kiekvieno turi prisiderinti. Bet kai ateini ir matai, kaip jie tau šypsosi, tavęs laukia, kaip jų burnytės be dantukų skleidžia gėrį, šilumą – tai ir yra didžiausias atlygis už mūsų darbą. Kiekvienas toks žmogus laikui bėgant tampa tau brangus.“

Pasitinka blizgančiomis akimis

Šiuo metu V. Vanagienė visą darbo dieną praleidžia su senatvinės demencijos kamuojama močiute. Iki tol slaugė kelis ligonius kiekvieną po kelias valandas per dieną – tuomet krūvis didesnis.

Nerimo prieš užmegzdama kontaktą su ligoniu ji teigia nejaučianti, nes visi jie pasiilgę bendravimo – artimi žmonės dirba, turi savo gyvenimus, negali tiek šilumos suteikti.

„Pasakyk gerą žodį, kartais prisiglausk – ir jie tave priima. Jie kaip maži vaikai. Juk kai glostai vaikui galvytę – jis tavęs neatstums. Jie laukia, išsiilgę, pasakoja apie savo jaunystę… Sėdi, išklausai, po 5 min. – vėl tas pats pasakojimas. Kad matytumėte, kokiomis blizgančiomis akimis pasitinka mus, su kokia šypsena“, – pasakoja Violeta.

Svarbiausia – švelnumas

Paklausta, kokių savybių reikia turėti norint slaugyti senukus, Violeta nedvejodama sako: „Svarbiausia – švelnumas, su juo viską gali padaryti. Šiurkštus, piktas žmogus tokio darbo negalėtų dirbti. Juk reikia atiduoti dalį savęs, atmestinai atsėdėti valandas netinka. Dar reikia kantrybės, ištvermės. Juk kiekvienas senolis yra kitoks. Vienam reikia padėti atsikelti, kitam reikia savarankiškumo, jis nenori pripažinti, kad yra bejėgis.“

Senatvine demencija sergančią 76 metų močiutę prižiūrinti slaugytoja Galina Kuliš, prieš tai apie 30 metų dirbusi su priklausomais nuo alkoholio ir narkotikų žmonėmis, antrina, jog svarbiausia šitame darbe – apsišarvuoti kantrybe. Tačiau to negana – reikia ir profesionalumo, tam tikrų psichologinių žinių, mokėjimo bendrauti, žinoti, kada ką pasakyti, kad nesupykintum. Mat pacientai, sergantys senatvės demencija, gali nei šio, nei iš to pradėti verkti, visus kaltinti. Imsi guosti – bus dar blogiau.

„Lauke ima ir užsispiria, atsistoja, niekur neina –  reikia pusvalandį šnekinti, kad grįžtume namo. Stengiuosi neimti į galvą tokių kaprizų, žinau, kad praeis kiek laiko, ir vėl viskas bus gerai“, – pasakoja ji.

loading...