velnias-groja

Susitiko kartą Dievas ir velnias.
– Ko toks nuliūdęs, – paklausė Dievas. – Ar atsitiko kas?
– Viešpatie, labai pavargau nuo neteisingų žmonių kaltinimų mano atžvilgiu. Kad ir kas negero atsitiktų, jie iš karto šaukia: „Ak, velnias koją pakišo, velnias pasimaišė!“ O aš juk nesu toks blogas, kenkiu po truputį ir tik tiek, kiek man leista, ne daugiau…

– Gal kokį pavyzdį pateiksi? – tarė Dievas.
– Štai kad ir toks atvejis. Einu gražią saulėtą dieną per laukus, nuotaika gera, žiūriu – pievoje pririštas avinas ganosi. Ėmiau ir atrišau jo virvutę. Šis parbėgo į savo kiemą ir, radęs neuždarytas duris, movė tiesiai į trobą. Ten pamatė veidrodį, o jame – nepažįstamą aviną, su kuriuo dar nesibadęs. Įsibėgėjęs trenkė į jį ir, žinoma, sukūlė.

Grįžusi namo ir pamačiusi šukes šeimininkė taip supyko, kad paprašė kaimyno papjauti aviną. Parėjęs iš darbo šeimininkės vyras rado savo mylimą aviną papjautą, pradėjo bartis ir porą kartų gerokai vožtelėjo žmonai.

Ši apsiašarojusi nubėgo pas tėvą skųstis smurtaujančiu sutuoktiniu. Tėvas, surinkęs visą savo giminės vyriškąją pusę, ėjo auklėti žento. Tas, žinodamas savo uošvio karštą būdą, į pagalbą pasikvietė savo giminę ir draugus. Ir štai padariniai: trys negyvi, septyni sunkiai sužaloti (durtinės, pjautinės žaizdos), sudegusi troba.

Atsitokėję ir pamatę, ką pridarė, žmonės kaltę suvertė man, sakydami: „Ak, velnias protą aptemdė“. Mat nelaimes sukėlė ne jų negebėjimas bendrauti, atleisti ir suprasti vienas kitą, o mano įsikišimas. O ką tokio aš padariau? Juk tik virvutę atrišau.

Laumžirgio istorijos – paliečia širdį, atmerkia akis ir išlaisvina sielą.
[Šaltinis: psichika.eu]
Laumžirgio istorijų autorius Elijus Kebleris
Daugiau istorijų www.laumzirgioistorijos.lt

loading...