Įsibėgėjus naujiems mokslo metams jau pasigirsta ir tėvų aimanų: „Mano vaikas visiškai nemėgsta skaityti“, „Jis dar tik pirmokas, o jau tingi mokytis“. Kodėl šiuolaikiniai vaikai nenori skaityti? Kaip tėvams įveikti tokį rimtą iššūkį ir skaitymą paversti maloniu vaikų užsiėmimu? Ar ši aktuali problema – nenoras skaityti gali būti liga, kurią reikia gydyti? Ar tai įgimta?

Pasaulinė statistika skelbia, kad skaitymo sutrikimą – disleksiją – turi 5–10 proc. visų pasaulio žmonių. Kai kurių šalių mokslininkai tikina, kad dislekcija kamuoja net 17 proc. planetos gyventojų.

Beveik kiekvienas žmogus pradeda kalbėti natūraliai. Žmogaus smegenys sudarytos taip, kad kalbėti jis išmoksta beveik instinktyviai, tačiau nei vienas žmogus negimsta mokėdamas skaityti. Išmokti skaityti ‒ didelių pastangų reikalaujantis darbas, kartais tampantis tikru iššūkiu, o kai kuriems – niekada neišmokstamu dalyku.

Įgūdžių ugdymo centro „Brain Gym“ ekspertė Justina Inkrataitė teigia, kad disleksija nėra nuosprendis, naudojant įvairius mokymo metodus – disleksijos sutrikimą turintis žmogus gali skaityti.

„Sunkumai žmonėms pasireiškia labai įvairiai. Kai kurie disleksikai turi sunkumų su tam tikrai trumpais priebalsiais tokiais kaip b ir d, o kiti nesugeba atskirti balsių. Tačiau ši būklė nėra negrįžtama. Mūsų smegenys – unikalios, todėl dėl milžiniškų adaptacinių galimybių, įvairios užduotys ir kognityvinis lavinimas gali padėti žmonėms kovojant su šiuo sutrikimu ir vėl džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu. Turime suprasti, kad mūsų smegenys geba augti ir keistis visą gyvenimą“, – sako J. Inkrataitė.

„Sergantieji disleksija nėra nei žemesnio intelekto, nei turintys regėjimo ar klausos sutrikimų. Sergančiųjų skaitymo procesas užtrunka, tačiau žodžius jie puikiai suvokia ir dažniausiai supranta tai, ką perskaito“, – teigia J. Inkrataitė.

Sutrikimas gali būti ir įgimtas

J. Inkrataitė teigia, kad mokslas dar nenustatė, kodėl pasireiškia disleksija ir kas turi įtakos jos atsiradimui, tačiau mokslininkai nustatė, kad šis sutrikimas gali būti įgimtas.

„Dar vis sunku pasakyti, kodėl šis sutrikimas atsiranda, tačiau jau dabar matome tam tikras sąsajas genetikoje – net 49 proc. vaikų šį sutrikimą paveldi. Be to, disleksikų smegenų zonos, kurios atsakingos už skaitymą,  skiriasi nuo šio sutrikimo neturinčių žmonių“, – tikina J. Inkrataitė.

Specialistė teigia, kad tėvų indėlis į vaiko vystymąsi ir raidą – ypač didelis. Teigiamas grįžtamasis ryšys ir laikas, skirtas bendravimui su vaiku, ypač antraisiais jo gyvenimo metais, daro didelę įtaką smegenų vystymuisi.

„Čikagos universiteto psichologė Janellen Huttenlocher atliko mokslinį tyrimą, kurio metu nustatė, kad skirtingose šeimose vaikas išgirsta skirtingą žodžių kiekį per valandą – išsilavinusių žmonių šeimoje šis skaičius siekia 2100, vidutines ir mažesnes pajamas gaunančiose šeimose – 1200 žodžių, o socialiai remtinose – vos 600 žodžių per valandą. Skirtingose šeimose vaikai gauna skirtingą teigiamą grįžtamąjį ryši, o tai ypač svarbu jų raidai“, – sako J. Inkrataitė.

„Šie dalykai stipriai susiję su smegenų raida ir vėlesniu vaiko žodynu, kadangi vaikai mokosi iš savo tėvų. Žinoma, kai kurie vaikai pasiveja savo bendraamžius, kiti – ne“, – teigia J. Inkrataitė.

Pirmieji simptomai ir pagalba vaikui

Specialistė sako, kad disleksijos sutrikimą galima atpažinti, tačiau tam reikia atlikti specialius testus. „Brain Gym“ ekspertė pastebi, kad dažnu atveju tėvai nežino apie šį sutrikimą ir mano, kad vaikas tiesiog „tingi mokytis“ ar „nemėgsta skaityti“.

„Disleksija nėra žemo intelekto ar per mažo stengimosi mokytis požymis. Tiesiog reikia suprasti, kad vaikas negali įsisavinti informacijos, o dėl to kyla tolimesnės problemos jo mokymosi procese, todėl labai svarbu pastebėti pirmuosius sutrikimo simptomus ir taikyti tinkamą gydymą“, – teigia J. Inkrataitė.

Specialistė sako, kad pagrindiniai disleksijos požymiai yra: vaikui sunku mokytis skaityti, tariant ar rašant žodžius, raidės keičiamos vietomis, sudėtinga skaidyti žodžius į atskirus garsus ar dvigarsius, sudėtinga tiksliai perskaityti ar paraidžiui ištarti žodžius.

„Disleksijos sutrikimo neturinčiam žmogui yra gana sudėtinga suprasti, ką jaučia šį sutrikimą turėdamas žmogus. Įsivaizduokite, kad prieš save matote ne tekstą, kurį skaitote, bet tiesiog raidžių kratinį, iš kurio galbūt ir galima sudėti tekstą. Kitaip tariant, vaikas nemato vientiso teksto, todėl jam be galo sunku iš matomų raidžių sujungti žodžius ir sakinius“, – sako J. Inkrataitė.

„Pamačius pirmuosius disleksijos požymius, labai raginame atlikti „Gibsono testą“, kuris parodo, kurios smegenų vietos yra naudojamos skaitant, rašant, įsimenant informaciją ir koncentruojant dėmesį. Atlikę šį testą vaikui mes galime matyti, ar jis neturi jokių sutrikimų, o jeigu turi – kokias priemones naudoti kovojant su disleksija“, – sako J. Inkrataitė.

Apatija mokslui atsiranda dėl sunkumų

„Braing Gym“ specialistė sako, kad visuomenėje dar vis gajūs mitai, kad jeigu vaikas blogai mokosi, reiškia, kad jis per mažai stengiasi, arba tiesiog jam reikia praleisti daugiau laiko prie knygų.

„Kalbant ne tik apie disleksiją, bet ir apie kitus sutrikimus, turime pakeisti požiūrį į mokymąsi ir vaiko raidą. Tikrai ne visais atvejais vaikas tingi mokytis, tiesiog dėl tam tikrų sutrikimų jam yra sunku mokytis ir jis be papildomų terapijų ir gydymo negali apskritai siekti kažkokių rezultatų, todėl jeigu tėvai mato, kad vaikui sunkiai sekasi mokslai – būtina vaiką ištirti ir nustatyti tikrąsias priežastis“, – teigia J. Inkrataitė.

„Apatija mokslui ir nenoras mokytis atsiranda būtent dėl to, nes vaikui nesiseka. Moksliškai įrodyta, kad dažniausiai vaikai nuleidžia rankas tuomet, kai jiems pradeda nesisekti, kai gauna prastą pažymį. Todėl būtina žinoti, kodėl vaikui nesiseka, kokios to priežastys ir jas metodiškai spręsti“, – sako J. Inkrataitė.

Parengė LRT.lt
Iliustracija: Ben White / unsplash.com

loading...