Girl under christmas tree tangled in christmas lights and opening present --- Image by © Emma Tunbridge/Corbis
© Emma Tunbridge/Corbis

Praėjusio amžiaus pradžioje prancūzų sociologas ir antropologas Marselis Mosas (Marcel Mauss) tyrinėjo dovanojimo praktiką archajiškose bendruomenėse. 1925 m. jis parašė „Esė apie dovaną“ („Essai sur le don“), kuri ir šiandien padeda suprasti kalėdinio pirkimo karštinę.

Pagal analogiją su „kula“ (keitimasis dovanomis Naujosios Zelandijos maorių gentyje) arba „potlač“ (jos ekvivalentas tarp Šiaurės Amerikos indėnų, Melanezijos, Papua, Afrikos, Polinezijos, Malaizijos genčių ir, matyt, visose archajiškose visuomenėse), pirkdami dovanas artimiesiems, draugams bei pažįstamiems, mes atliekame „savanoriškai priverstinį“ ritualą: dovanojame, nes patys to norime, ir todėl, kad įpareigoja tradicija.

M. Mosas aptiko, kad kiekvienas iš mūsų šiuo atveju laikomės trigubos pareigos: dovanoti, priimti dovaną (nepriimti – tai skaudžiai įžeisti davėją) ir atsakyti į dovaną – kad išsaugotume stabilius santykius.

Viena iš dovanojimo formų Šiaurės Amerikos indėnų gentyse – linkėjimų ceremonija: tai kalba ir jos pasakymo ritualas. Būtinas šių apeigų komponentas – atsakomasis apdovanojimas už gerus linkėjimus. Kai svečias juos pasako, šeimininkas privalo jam atlyginti produktais arba pavaišinti prie stalo. Tai – namų gerovės garantas. Svečiui taip pat nevalia atsisakyti vaišių arba dovanų.

Meilė, valdžia ir magija

„Dovana visada siunčia tam tikrą žinią, – komentuoja psichologė Ana Fenko (Anna Fenko) žurnale „Psychologies“. – Priimti ją – tai priimti pasiūlytus santykius. Gavėjo reakcija gali būti nebūtinai dėkingumas: dovana gali sukelti ir skolos bei priklausomybės jausmą.“

Nepaisant mūsų sąmoningų ketinimų, bet kuri dovana turi dvi sudedamąsias dalis: emocinę ir pragmatinę. Pirmoji reiškia nuoširdžią meilės išraišką, dosnumą, norą matyti gavėjo džiaugsmą; antroji įkūnija valdžios siekį, norą įsitvirtinti ir netgi papirkti. Šių dalių proporcijos skiriasi ir jas suprasti galima tik konkrečių santykių kontekste.

Be pragmatiškosios ir emocinės dalių, dovana turi dar vieną funkciją – magiškąją. Psichoanalizės klestėjimo epochoje M. Mosas padarė tokį atradimą: pagal mūsų protėvių supratimą, dovanos turi sielą. Naujosios Zelandijos maoriai tiki, kad bet kuri dovana perteikia „maną“ – dalelę dovanotojo sielos. Šis tikėjimas gajus iki šiol.

Taigi bet kokia dovana nematoma gija mus susieja su dovanotojo siela, todėl jos nevalia nei nuvertinti („Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima“), nei atiduoti kitam.

Priminimas sau

Nors dabar siųsti sveikinimo atvirukus draugams bei pažįstamiems nebemadinga – juos pakeitė žinutės telefonu ar internetu, esmė išliko ta pati: suburti aplink save visus: ir tolimus, ir artimus. Bent kartą per metus mes norime pajusti, kad esame ne vieni. Visi, kuriuos sveikiname su Kalėdomis ir Naujaisiais metais, pripažįstame vienaip ar kitaip dalyvaujant mūsų gyvenime. Mes primename – pirmiausiai sau, – kad šie žmonės mums svarbūs. Pasak psichoanalitikų, tai vienas iš būdų patvirtinti savo egzistencijos faktą kitų žmonių atminties erdvėje.

Metų pabaigos šventės – tai metas, kai simbolinė dovanų kalba skamba garsiausiai. Įsiklausydami į savo jausmus ir bandydami išgirsti kitų norus, tuo metu mes gauname retą galimybę išreikšti save ir kartu nudžiuginti artimą. Kaip pasinaudojame šia galimybe, priklauso tik nuo mūsų.

Kontekstas

Psichologai pastebėjo, kad į dovaną mes dažnai žiūrime kaip į galimybę gauti pagyrimą, todėl stengiamės ją nupirkti brangią, gražią ir unikalią, rašoma žurnale „Journal of Consumer Research“. Tačiau tas, kuris priima, suvokia ją savo asmeninio gyvenimo kontekste. Kitaip tariant, gavėjas vertina dovaną lygindamas ją su savo planais, galvodamas, ar ji jam patogi, ar panaudojama ir pan. Tai įrodo minėtame žurnale aprašomas psichologų atliktas eksperimentas. Savanoriams buvo pasiūlyta pasirinkti iš dviejų kavamalių. „Dovanotojai“ rinkosi brangesnę, turinčią daugiau funkcijų, o štai „gavėjai“ žiūrėjo, kuri patogesnė ir paprastesnė naudoti. Taip pat jie rinkosi ir tą restoraną, į kurį nuvykti paprasčiau ir kurį jie žinojo, o ne tą, kuris prabangus ir nežinia kur.

Parengė Aras MASIULIS | ve.lt

loading...